Pietų Amerika

Ilha Grande, Paratis ir Kuritiba

dgrinkasLeave a comment

Ilha Grande (Didžioji sala)

Po intensyvios savaitės džiunglėse laukė savaitgalis saloje Ilha Grande, kuri yra visai netoli Rio de Žaneiro (~100km, bet kelio ~2,5val, kurio nemaža dalis driekiasi nuostabia Atlanto vandenyno pakrante). Kadangi iš Manaus atskridome pakankamai vėlai, todėl pernakvojome vieną naktį Rio de Žaneire, ten pat, kur buvome apsistoję prieš tai. Kitą ankstyvą rytą pervežimo kompanija (Easy transfer Brazil) paėmė mus iš namų ir po pietų jau buvome saloje. Pirmiausia šiek tiek daugiau nei 3 valandas važiavome mikroautobusu iki uosto, po to šiek tiek palaukėme kelto ir po valandos supimosi ant bangų buvome Ilha Grande. Salą galima pasiekti ir viešuoju transportu, tačiau atrodo, kad kuo toliau tuo labiau norime patogumo, taigi kartais viešąjį transportą iškeičiame į taksi ar privačius pervežimus. Žinoma, tai kainuoja šiek tiek brangiau, bet patogiau ir leidžia ilgiau pamiegoti.

Sala iš pirmo žvilgsnio pasirodė ne tokia ir maža, bet jauki. Pagrindiniame miestelyje matėme tik kelis automobilius: policijos ir gelbėtojų. Susisiekimas ten vyksta, galima sakyti, tik mažesniais ar didesniais laivais. Atvažiavę šiek tiek pasigailėjome, kad praleisime tik dvi naktis, norėjosi ilgiau pabūti toje ramybėje ir pagulėti paplūdimiuose, deja, tolimesnis maršrutas jau buvo suplanuotas. Pasidėję daiktus viešbutyje patraukėme į nediduką paplūdimį, į kurį reikia paėjėti šiek tiek takeliu už miestelio. Vanduo gegužės mėnesį nėra labai šiltas, kadangi artėja žiema, bet tikrai ne šaltesnis nei vasarą Baltijos jūroje. Kadangi neturėjome daug laiko ir norėjome geriau pažinti salą, antrą dieną pasiėmeme ekskursiją su kateriu po salos įlankėles ir paplūdimius. Jos metu aplankėme Žaliąją ir Mėlynąją įlankas, kurios turistus traukia galimybe panardyti su vamzdeliu ir pasigrožėti įvairiausiomis margaspalvėmis žuvimis. Tą dieną ne visada švietė saulė, taigi sąlygos nebuvo idealios nardymui, bet kadangi vanduo labai skaidrus, matomumas buvo tikrai geras. Taip pat sustojome keliuose atokiuose paplūdimiuose, kuriuos galima pasiekti tik vandeniu. Visa diena praėjo labai ramiai, plaukiojant, gulint paplūdimiuose ir nardant. Paskutinę dieną pasivaikščiojom salos takeliais, nuėjome iki krioklio ir seno nebenaudojamo akveduko, šiek tiek dar pagulėjome paplūdimyje ir pasiruošėme kelionei tolyn.

Kas buvo įdomu Ilha Grande:

  1. Restoranuose pagrindiniai patiekalai visada skirti dviems žmonėms. Jeigu esi vienas arba nori valgyt skirtingus patiekalus, tada kainuoja 60% visos kainos. Populiaresnėse vietose, ypač prie paplūdimio pakankamai brangu. Dviems žmonėms kainos svyruoja nuo 90 iki 140 braziliškų pinigų, kurie kursu atitinka litą. Tačiau galima rasti ir pigesnių vietų, kur mokama pvz. 4 braziliški pinigai už 100 g. pasirinkto maisto.
  2. Beveik visi turistai, kuriuos matėme saloje buvo jauni, daugiausia poros. Taigi atrodo, kad sala populiariausia tarp jaunų keliautojų, nors kita priežastis tikriausia ta, kad šiuo metu yra ne sezonas ir viskas daug ramiau. Saloje daug hostelių, yra ir vietų kur galima atvažiuoti su palapinėmis. Kai būdami Manaus susipažinome su vokiete, ji klausė ar ta sala nėra tik vieta, kur brangūs viešbučiai ir nieko daugiau. Tai iš tikro taip nėra, mažyčiai viešbutukai bei daug pasivaikščiojimo kelių aplink visą salą labiau traukia jaunimą.
  3. Viskas tik turistams – agentūros organizuojančios turus, apgyvendinimo vietos, restoranai. Tačiau niekas nieko įkyriai gatvėje nesiūlo. Reikia pačiam eiti ir domėtis, jeigu nori gauti informacijos.

Tikimės, kad į šitą salytę dar kada sugrįšime. Liko daug neaplankytų vietų, tarp jų ir vienas gražiausių paplūdimių Brazilijoje – Lopez Mendes.

NUOTRAUKOS:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.441878922653519

Paratis

Iš salos išvykti pasinaudojome ta pačia pervežimo agentūra ir vakare atvykome į istorinį miestą Paratį. Jis žymus tuo, kad anksčiau į iš jo uosto gabendavo auksą į Portugaliją. Dėl to iš kasyklų į Paratį buvo nutiestas taip vadinamas „Aukso kelias“. Paratis žavi savo senamiesčiu, kuriame išsidėstę maži balti namučiai ir baltos bažnyčios. Prieš keletą dešimtmečių gyventojai suprato, kad galima neblogai gyventi iš turizmo, todėl senamiestis buvo renovuotas, jame nevažinėja mašinos, pilna mažų gatvyčių ir parduotuvių skirtų turistams. Aplink Paratį nuostabi gamta: kalnai, paplūdimiai ir jūra.

Tą sekmadienį, kai atvykome, buvo Sekminės, taigi pamatėme kaip jas švenčia brazilai. O švenčia jie tikrai gražiai ir aktyviai: visa bažnyčia išpuošta gyvomis gėlėmis, mišių metu skamba dainos, vaikai sprogdina petardas ir daug daugiau žmonių, nei telpa į bažnyčią.

Tiek Ilha Grande, tiek Paratis (sakytume labiau Ilha Grande) verti laiko, jeigu esate Brazilijoje. Ypač todėl, kad jie yra pusiaukėje tarp dviejų pagrindinių miestų San Paulo ir Rio de Žaneiro. Patogu ir neatima daug laiko.

Kuritiba

Po apsilankymo Paratyje laukė ilga kelionė iki kito kelionės taško – miesto Kuritiba. Pirmiausia 6 valandos autobusu iki San Paulo ir po to dar 6 valandos miegamuoju autobusu iki Kuritibos. Šį miestą buvome pasirinkę kaip tarpinę stotelę iki krioklių ir turėjome iš anksto nusipirkę labai pigius lektuvo bilietus: Kuritiba – Iguazu – $33. Žinojome, kad šitas miestas labai tvarkingas, jame daug europiečių palikuonių ir ypatingai daug turinčių lenkų kraujo. Ir iš tikrųjų, tai pirmas iš miestų, kuriame vietiniai nežiūri į mus kaip turistus. Parduotuvėse labai nustebdavo, kai pasakydavom, kad nesuprantam portugališkai. Miesto centre nei vienos šiukšlytės ir nuolatos galima matyti tvarkytojus, kurie vis dėlto kokią šiukšlę randa pakelti. Labai tvarkinga autobusų stotis, nauji taksi (geresni nei Zuoko), modernios autobusų stotelės mieste. Atrodo viskas apgalvota ir sutvarkyta. Susidūrėme tik su vienu nesklandamu norėdami surasti maisto parduotuvę – vaistinių visur pilna, o parduotuvę, tik kurį laiką pasivaikščioję, suradome vieną. Pats miestas turistiniu požiūriu nėra labai ypatingas ir iš tikro primena Lenkijos miestus. Dėl jo tikriausiai nevažiuotum į Braziliją, bet kadangi pakeliui, tai įdomu pamatyti kitokią Braziliją.

Kitas kelionės tikslas Iguasu kriokliai!

Tagged
South America

Ilha Grande, Paraty and Curitiba

dgrinkasLeave a comment

After spending a week in Manaus and the jungle the only thing we wanted was to get some rest and trip to Ilha Grande was a perfect way to do it. From Manaus we flew back to Rio where we spent one more night at Katia’s (Airbnb) place waiting for a transfer to Ilha Grande next morning. Instead of taking public transport we used a private company specializing in this (Easy Transfer Brazil). It was a bit more expensive than public transport, but we didn’t want to go for 5am bus to bus station then wait for a boat etc. Instead of this we got a full package: bus + boat to Ilha Grande and then after two days: boat + transfer to Paraty for 135R$ each.

Bus ride from Rio was smooth and after ~3 hours we boarded the boat. Sea was a bit rough, so the whole journey was a bit wavy. Anyway, none of us have sea-sickness, so we actually liked it. After ~1 hour on the boat we reached the main port of Ilhe Grande – Vila do Abraão. It was so amazing to find such a quiet place after buzzing Rio. There are no paved roads and almost no cars in this island, the only exceptions are lifeguard, police and ambulance cars. Everything in this little town can be reached on foot, so after disembarking the boat we went to search for our hotel. It wasn’t easy as map wasn’t very accurate, but after wandering around we found it. We dropped our things and went to explore the island. There are a few other establishments around it, however the only way to them is to take a walking trail or take the boat. We took an easy and short trail to a small beach (Praia da Julia) as it was already afternoon. It was so good just to lay on the perfect sand and enjoy the sunset. After it we went to have a dinner at one of many restaurants in the town. It actually seems that every house is either hotel, restaurant, shop or tour company – all for tourists. However it didn’t feel too touristic as nobody was trying to force you to buy or to order something how it happens in e.g. Turkish resorts.

The interesting thing about restaurants is that all main dishes are served for two people, it’s not possible to get the same dish just for one person without paying premium. Dishes are not cheap (70-150R$ – 23-50$), but the portions are really(!) big and food is really good. We tried local thing – fish with passion fruit sauce – it was amazing!

Next morning we took a half island day trip with a speed boat. It included going to two best snorkeling places on the island – Lagoa Verde and Lagoa Azul, and also stopping at a couple remote beaches that are accessible only by boat. It was a bit cloudy, so snorkeling wasn’t perfect, but as water is super clear there still were some nice views to enjoy. Once again it was really nice just to stay on the beach, do some snorkeling and not to worry about anything.

We wish we could have stayed more days (or planned to do so) as two days is not enough time to explore this beautiful island. There is a really nice beach – Lopez Mendes – on another side of the island, however hike to it takes ~2 hours, so we didn’t have time to do it this time. Maybe one day we will return..

The next day we took a quick trail to see an old aqueduct and some waterfalls. After that we found another quiet beach and enjoyed it for a couple last hours. After that we took a transfer to Paraty – a small coastal town which used to be the main port for shipping gold to Europe for a long time. Because of this interesting history it doesn’t have any new buildings and the only ones are from colonial period, so town is really colorful and cozy. A few decades ago people at this town realized that tourism is perfect choice for it and started renovating all buildings. Also cars are not allowed to get into the town historic center which makes it even more authentic and attractive. We took walks around the town in the evening and in the morning, and both times it was really nice to walk around and feel like being in 18th century colonial port town.
To conclude, both Ilha Grande and Paraty are definitely worth a visit if you’re in Brazil. The connections from either Rio or Sao Paulo are easy and it’s completely different Brazil you’ll find there.

After Paraty our plan was to go to Iguazu Falls and as there is no public airport in Paraty, we had to take bus from it to Sao Paulo and then to Curitiba from where we found really cheap flight for 33$ with Azul airlines. The buses took 12 hours in total and after this long journey we reached Curitiba where we spent one night. It’s quite a big city (3.2 mil people) and also it’s much more European than other Brazilian cities we visited. That’s probably because most of the city inhabitants are European descendants from countries like Poland, Germany and so on. Curitiba is really really clean and well organized: bus station was perfect and easy to navigate, taxis were new etc. We took a short walk around the city seeing some of the most famous sights, however Curitiba is not a very touristic city, the same as Sao Paulo we would say. Anyway, if you have time, especially before going to Iguazu Fall, you can stop at Curitiba for a day or two.

Tagged
Pietų Amerika

Nuotykiai Amazonės džiunglėse

dgrinkasLeave a comment

Bevažiuojant į uostą, iš kur turėjome plaukti į džiungles, užklupo smarki liūtis su stipriu vėju. Žiūrint į Amazonės bangas atrodė labiau panašu į jūrą, nei į upę. Na bet po kokių 15 minučių lietus apstojo ir susėdę į motorinę valtį pasileidome per bangas link džiunglių. Pakeliui sustojome pasižiūrėti “vandenų susitikimo”, kur dvi upės – Rio Negro ir Solimoes – susilieja į vieną – Amazonę. Kas įdomu, kad Solimoes vanduo yra rudas, o Rio Negro – juodas ir šie vandenys iš karto nesusimaišo. Galima labai aiškiai matyti riba tarp jų, o taip yra dėl to, kad upės teka skirtingais greičiais ir yra skirtingo tankio.

Persikėlę per Amazonę, sėdome į vietinį autobusiuką ir dar maždaug valandą važiavome Trans Amazon greitkeliu link kitos upės, iš kur turėjome plaukti į stovyklavietę. Greitkelis atrodė neblogai, nors kelios atkarpos buvo gan stipriai nukentėjusios nuo potvynių. Džiunglėse yra tik du sezonai – lietaus ir sausasis. Skirtumas toks, kad vienu daug lyja ir yra karšta, kitu tik karšta. Lietaus sezono metu, kuris sutampa su vasara, visos upės džiunglėse patvinsta ir užlieja milžiniškus plotus – iš lėktuvo atrodė, kad dauguma namų pastatyti vandenyje, nors iš tikrųjų taip yra tik lietaus sezonu.

Pasiekę reikalingą upę, sėdome į mūsų gido (Ralf) valtį paskutinei kelionės atkarpai. Mūsų gidas buvo vietinis džiunglių gyventojas, visa gyvenimą ten praleidęs ir nei kiek tuo nesiskundžiantis. Pats išmokęs anglų kalbą, visai neseniai pradėjo priiminėti turistus savo sodyboje. Jo sodyboje nėra nei telefono, nei interneto ryšio, taigi laukė kelios dienos be telefono, Facebook ir t.t. Ralf‘o verslo modelis paprastas – jis priima ir užima svečius, o žmona ruošia valgį ir tvarko turistų namelius. Viską daro pats ir planuoja dar šiek tiek išplėsti savo sodybą, prieš kitų metų Olimpines žaidynes.

NUOTRAUKOS:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.441218109386267

Pavalgę pietus išplaukėme pasižvalgyti po užlietą mišką. Kaip minėjau ankščiau, lietaus sezono metu dideli plotai yra užliejami, taigi nemaža dalis džiunglių atsiduria po vandeniu, kas yra tikrai įspūdingas vaizdas – realiai matosi tik patys didžiausi medžiai ir atrodo, kad „vaikčiotum“ po seną mišką vandeniu. Džiunglės nors ir užlietos, tačiau vis dar gyvenamos įvairių gyvūnų, pvz. bezdžionių, kurių matėme tikrai nemažai. Po poros valandų pasiplaukiojimo sustojome pažvejoti piranijų, kurios pasirodo yra lengviausiai pagaunamos žuvys džiunglėse. Tereikia tik paprastos lazdos, valo, kabliuko ir šiek tiek vištienos masalui. Vienintelis minusas, kad netyčia įkišus pirštą, bandant ją nukabint nuo kabliuko, galima to piršto ar dalies jo neteikti. Na bet žvejyba apsiėjo be incidentų ir visi pagavom po vieną ar kelias piranijas, kurias po to gavome keptas vakarienei. Parplaukus taip pat laukė pirma pažintis su uodais, kurie yra potencialūs maliarijos nešiotojai, nors mūsų gidas sakė, jog per paskutinius du metus maliarijos atvejų čia nebuvo. Šie uodai aktyvūs tik vakare ir naktį, o dieną aktyvūs – Denge uodai, bet jų nesimatė išvis (na gal tik pačiose džiunglėse). Beje, mūsų purškalas nuo uodų, pirktas Lietuvoje, pasirodė labai efektyvus ir žymiai geresnis, nei kitų turistų gyvenusių su mumis. Vakare dar trumpam išplaukėme stebėti Kaimanų – krokodilų gyvenančių džiunglėse. Naktį jie išplaukia į vandens paviršių, taigi tampa įmanoma juos pagauti, ką mūsų gidas sėkmingai padarė. Taigi visi galėjome palaikyti rankose gyvą krokodilą, nors Ieva ir praleido šitą galimybę. Ralf‘as taip pat paaiškino šiek tiek daugiau apie krokodilus, pasirodo jų valgoma dalis yra tik nedidelė dalis uodegos, o oda tinkama dirbiniams – tik maža dalis krokodilo šonuose. Po trumpo streso, krokodilas buvo paleistas atgal į upę.

Kitą dieną iš pat ryto plaukėme stebėti saulėtekio. Keltis 5val. visai nebuvo sunku, o ir tikrai buvo verta – saulėtekis džiunglėse tikrai įspūdingas reginys. Po pusryčių patraukėme į žygį džiunglėse. Vaikščiojome geras dvi valandas ir tikrai išsamiai susipažome su džiunglėmis – pirminiu ir antriniu miškais, įvairiais augalais ir medžiais, na ir su daug daug uodų, kurie sugebėjo įkasti gal tik 1-2 kartus dėka mūsų nuostabiojo purškalo. Gidas pasakojo, kad tropinį mišką yra labai sunku visiškai išnaikinti ir pvz. prieš tai naudota plantacija vėl patampa mišku per vos vienerius metus. Iš pradžių – tankiu pirminiu mišku, o po to – antriniu. Džiunglėse taip pat pilna nuodingų augalų, vorų, vabzdžių, gyvačių ir t.t., taigi žvalgytis teko labai daug. Pridėjus upėje gyvenančius elektrinius ungurius, rajas, ryklius atrodo, kad čia viena iš pavojingiausių vietų gyventi pasaulyje, tačiau vis dėlto žmonės sėkmingai gyvena. Beje, įdomus faktas apie elektrinį ungurį, jis savo sugebėjimą leistį elektros srovę naudoja ir norėdamas gauti pvz. acai uogų. Kaip tai vyksta, o gi labai paprastai, naudodomas elektros srovę, jis pakrato medį ir tada susirenka nukritusias uogas.

Po pietų išplaukėme praleisti vieną naktį džiunglėse. Laukė dar nebandyta „lova“ – hamakas, kuris yra tikrai patogus gulėti skaitant knygą, bet buvo visai neaišku, kaip seksis išmiegoti visą naktį. Atvykus į vietą laukė pirma užduotis susikurti laužą ir išsikepti vakarienę. Laužui reikėjo malkų, taigi teko nukirsti ploną medį. Džiunglėse vietiniai šiam reikalui naudoja mačetes, kurios tikrai nėra patogiausias įrankis medžio kirtimui, kirvis būtų žymiai patogiau. Na bet pavyko ir su mečete, ir po keletos akimirku laužas jau liepsnojo. Vakarienė buvo paprasta – ant laužo virti ryžiai ir dešrelės, na bet keptos ne kur nors Labanore, o Amazonės džiunglėse. Po vakarienės laukė nakvynė hamake, iš pradžių gulėti buvo tikrai patogu, nors užmigt nesisekė. Vis dėlto po kokių 30min užmigome, tačiau neilgam, realiai kas 1-2val vis tekdavo atsibusti, nors Ievai atrodo sekėsi šiek tiek geriau, nei Donatui. Kitas labai įdomus dalykas tai, kad pramerkus akis vidury nakties, vaizdas nei kiek nepasikeitė, buvo absoliučiai tamsu. Net pabuvus kelias minutes atmerktomis akimis, nieko nesimatė, nes šviesos nebuvo visiškai. Taip yra dėl to, kad mėnulis yra nevisada matomas virš džiunglių, kurios yra ties pusiauju. Taip pat džiunglėse labai daug įvairių garsų – vabzdžių, varlių, bezdžionių ir t.t. Trumpai tariant, ši nakvynė džiunglėse paliko tikrai daug įspūdžių.

Kitą dieną iš visų su mumis atplaukusių turistų, likome tik mes su Ieva, taigi ateinančias dvi dienas, galima sakyti, turėjome privatų turą po džiungles. Po pietų plaukėme maža valtele žvejoti į užlietus miškus. Plaukiant tokia valtele be motoro, įmanoma išlikti labai tyliems ir neišbaidyti žuvų, iš kitos pusės maža valtelė – tai nedidelė kliūtis dideliam krokodilui, ieškančiam vakarienės. Išbandėme žvejybą tradiciniais tiklais, o taip pat ir strėlėmis su lanku ir be jo. Kadangi upė prie kranto yra sekli, žuvį galima pagauti ir tik su strėle, nors tai pasirodė ne taip ir paprasta. Na bet po kelių bandymų Donatui pagaliaus pavyko sumedžioti, kuri vėliau atsidūrė ant vakarienės stalo. Vis dėlto tinklai buvo žymiai produktyvesni ir didžioji dalis vakarienės buvo būtent iš ten. Valgėme įvairiausių žuvų, tokių kaip pvz Monkey fish, kuri lietuviškai, matyt, būtų bezdžionžuvė.

Paskutinę dieną plaukėme pas Ralf‘o tėvus, kad pasižiūrėtume, kaip gyvena tikra vietinė šeima ir susipažintume su manjokos miltų darymo procesu. Šie miltai yra vienas iš pagrindinių maisto produktų Amazonės džiunglėse, o Ralf‘o šeima užsiima jų gamyba ir prekyba. Išgirdus žodį gamyba, tikriausiai prieš akis iškyla fabrikas, kur tie miltai gaminami, bet iš tikrųjų čia viskas daromas, galima sakyti, vien tik rankomis – manjokos šaknys iškasamos (panašu į bulves), nuskutamos, sumalamos, tada sudedamos į maišą ir spaudžiamos, kad liktų, kuo mažiau vandens, tada sijojamos su rėčiu, o tada džiovinamos didelėje lauko „keptuvėje“. Procesas nesudėtingas, bet tikrai reikalaujantis daug fizinių jėgų. Iš tikrųjų pasirodė keista, kad Ralf‘o šeima iki šiol naudoja senuosius įrengimus ir proceso nemechanizuoja, na bet tikriausiai jie geriau žino, ką daro. Mes taip pat dalyvavome visame procese, kuris užtruko visą dieną, tikrai buvo įdomu. Visada stebėjomės, kaip žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai kiekvieną dieną reikia dirbti sunkų fizinį darbą, tačiau pasižiūrėjus atrodė, kad pvz. Ralf‘o tėvams toks gyvenimas tinka ir tikrai patinka, ir į miestą jie tikrai nenorėtų keltis.

Po visų dienos darbų ir vakarienės laukė paskutinė naktis džiunglėse, šįkart pas Ralf‘o tėvus name, kuris iš vidaus priminė lietuvišką kaimo trobą. Išsimiegoję patraukėme atgal pas Ralf‘ą, o iš ten jau laukė kelionė atgal į Manausą ir skrydis atgal į Rio de Žaneirą.

Pietų Amerika

Manausas – miestas džiunglėse

dgrinkasLeave a comment

Prieš skrendant į miestą Amazonės džiunglėse Manausą perskaityta prognozė žadėjo 30 laipsnių karštį tiek dieną, tiek naktį bei lietų kiekvieną dieną. Atrodytų, ne pats geriausias laikas ten važiuoti, tačiau pasirodo šiuo metu yra vienas iš geriausių periodų apsilankymui džiunglėse. Po beveik 5val. Skrydžio su persėdimu Brazilijos sostinėje nusileidome Manauso orouoste. Ką tik buvo paliję, taigi atrodė, kad prognozė nemelavo.

Pasigavę tinkantį autobusą važiavome link miesto centro, kur gyvena Nae, mergina, kuri žadėjo mus primti trims naktims. Pirmas miesto įspūdis buvo nelabai koks, nes važiuojant viena iš pagrindinių gatvių akis badė gan apleisti pastatai ir netvarka, nors iš tikrųjų prie to jau buvom šiek tiek pripratę. Tarp senų namų karts nuo karto išlįsdavo naujas pastatas, bet tokie pastatai kažkaip neįsipaišė į bendrą miesto vaizdą.

Nae gyvena su tėvais ir retkarčiais priima svečius iš Couchsurfing‘o. Kadangi ji dienos metu dirba, mus priėmė jos tėvas, kuris šiuo metu jau yra pensininkas ir turi daug laisvo laiko, kurį leidžia tikrai aktyviai, pvz. šiuo metu ruošiasi maratono bėgimui liepos mėnesį. Sąlygos bėgimui atrodytų ne pačios geriausios, tačiau kažkodėl bėgimas yra labai populiarus Manause. Kadangi Joel (Nae tėvas) neužilgo reikėjo važiuoti pasiimti žmonos iš darbo, jis pasiūlė kartu važiuoti ir mums. Dar buvo likus gera valanda, taigi Joel surengė mums trumpą ekskursiją po miesto turgus ir uostus. Manause yra bent keletas didelių turgų, pradedant turistiniu ir baigiant pvz. turgumi skirtu tik bananams. Pagrindinės prekės – žuvis, vaisiai ir įvairūs preparatai iš Amazonės augalų. Kas įdomu, kad vienas iš turgų buvo pagamintas Portugalijoje, tada aplūkdytas į Manausą ir čia surinktas.

Vaizdas turguose gan stipriai skiriasi, pvz. turistiniame viska gražu ir tvarkinga, o vietinių turguje daugiau netvarkos, pastatai apgriuvę, nors, tiesą sakant, viduje buvo visai gražu ir tvarkinga. Tą patį galima pasakyti ir apie patį miestą, iš išorės – ne pats gražiausias vaizdas, tačiau apsižvalgius labiau, tikrai galima rasti daug gražių ir įdomių dalykų. Manause gyvena 2 miljonai gyventojų, nors taip tikrai neatrodo, nes visas miestas išsimėtęs gan didelėje teritorijoje. Visas miestas taip pat yra neapmokestinamoje zonoje, todėl čia labai daug įvairių fabrikų, pradedant pvz. Samsung televizorių, baigiant Yamaha motociklų. Po apsilankymo turguje, ši industrinė zona kaip tik ir buvo pakeliui į pagrindinį keleivinį uostą, kuris buvo sekanti stotelė mūsų ekskursijoje.

NUOTRAUKOS:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.441186276056117

Grįžus namo, Nae pasiūlė nueiti į vieną iš miesto barų, kur ji planavo keliauti po darbo susitikti su draugais. Važiuojant į barą su taksi miesto vaizdas atrodė labai pasikeitęs, gal tai buvo dėl to, kad važiavome toliau nuo centro į naujesnį kvartalą, tačiau viskas atrodė tikrai gražiau, nei dienos metu. Baras taip pat buvo normalus, taigi pirmasis miesto įspūdis po truputį gerėjo.

Kitą dieną nuėjome apsilankyti Amazonės teatre (Teatro Amazonas), kuris yra vienas iš ryškiausių ir gražiausių pastatų Manause. Taipogi pagamintas ir aplukdytas iš Portugalijos, šis teatras tikrai vertas dėmesio. Vidus panašus į kitų muzikinių teatrų vidų, pvz. Kauno, tačiau vienas iš ryškesnių skirtumų, tai, kad viduje vyrauja tamsesnės spalvos – raudona ir juoda. Pastatytas 1896 metais, teatras turi tikrai įdomią istoriją, kadangi tiesioginei paskirčiai naudotas tik apie pusę ar net mažiau viso savo gyvavimo laiko. Ilgą laiką jis buvo tiesiog naudojamas įvairioms šventėms, pradedant mokyklos išleistuvėmis, baigiant netgi gimtadieniais. Šiuo metu teatre vėl rodomi spektakliai.

Dar šiek tiek pasivaikščioję, grįžome ruoštis išvykai į džiungles kitą rytą. Vakare dar spėjome apsilankyti tikrai gerame žuvies restorane, kur labai įstrigo užkandis – keptų bananų ritinėliai su žuvimi – vienas iš geriausių kada nors ragautų.

Grįžus iš džiunglių, praleidome dar vieną naktį pas Nae. Kadangi tą dieną jinai su draugais ėjo į vietinės roko grupės koncertą, prisijungėme ir mes. Koncertas buvo tikrai geras, o klubas labai priminė Loftą Vilniuje. Buvo tik vienas minusas – pigios Caipirinh‘os. Kadangi grįžę iš džiunglių nespėjome užkąsti, gryna cukranendrių degtinė su citrina ir cukrumi nebuvo pats geriausias pasirinkimas vakarienei, na bet buvo labai linksma. Taip linksma, kaip buvo nelinksma kitą rytą paskubomis kraunantis daiktus ir lekiant į lėktuvą. Kaip sakoma angliškai – Drinking is like borrowing happiness from tomorrow (Gerti – tai kaip skolintis laimę iš rytojaus).

South America

Amazon jungle experience

dgrinkasLeave a comment

Our time in the jungle was supposed to be one of the Brazil highlights and sure it was. There are various ways how to explore Amazon jungle: you can take a boat on the river, stay in one of the lodges or buy the whole package with one of the companies in Manaus. We booked a tour with Amazon Backpackers in advance which included everything we needed for 5 days trip: transfers, accommodation, food and all activities. That was really convenient as you don‘t need to worry about anything and that really helps as program was pretty packed. The whole package cost 110$ per day for both of us.

We were very lucky to get awesome guide for our trip – Ralf who lived in the jungle for his whole life. Funny, but he is 30 and his wife is 26, exactly the same as us. However when comparing our lives it‘s so different: they are married for 10 years and have two girls: one is 6 years old and another is 9, both of them know so much about nature, however not that much about technologies like mobile phones or internet etc.. There is even no cellphone reception in the jungle, so Internet is also far away. They never traveled further than Manaus while we are trying to explore the world. It‘s interesting to see completely different way of living however we can‘t imagine ourselves living in their conditions. Wouldn‘t say that it‘s bad, just not for us. By the way, Ralf speaks fluent English which he learned by buying an old computer and English CDs.

A little bit about our amazing experience:

Group
It was quite a small group which consisted of 8 people: us, 3 Chinese girls who study in LA and a couple from Sao Paulo. This couple spend only one night and left the next morning. Chinese girls were like Chinese, always making pictures, saying lots of „wow“ and really scared of insects. However they still wanted to spend the night in the jungle sleeping in the hammocks and were happy about it. The girls stayed two nights which left us two more night for just two of us – like a private tour.

Transfers
Amazon Backpackers picked us up early morning and after gathering all group brought us by car to the port where speed boat transferred us to another side of the river. There our guide found a van which brought us to his little boat further in the Amazon. All other trips were made by that small boat or even smaller one when there were only 3 of us left.

Food
Fish, fish and fish. As the main food provider is river and you can catch a lot of different fish there. What the locals eat usually it‘s fish or chicken and manioc flour which is a gluten-free flour made from the root of a manioc plant. Not sure why they like it so much and we couldn’t get used to it. For the tourists they usually prepare something more, our lunch and dinner usually consisted of: fish (of course), chicken, rice, pasta, beans, vegetables (which they don’t eat at all), watermelon, pineapple and some desert. For breakfast there were usually some eggs, bread and coffee. So in total we were really happy about the food as we always enjoy eating fish.

Accommodation
A couple of nights we spend at the Ralf‘s place. He has two little houses for tourists and is building one more. Currently he can accommodate 8 people, but in the future he hopes to expand a bit more. Furthermore one night we spend in the jungle sleeping in the hammocks and the last night we visited Ralf’s parents who live 2 hours away up the river. Actually, the feeling was similar like living in a village somewhere in Lithuania as if we would take out the river everything else was really similar.

Activities
The program was really packed: usually we were getting up at 6-7am in the morning, having some activities, then lunch at around 11am, some rest and then other activities till the sun goes down. All program consisted of:

  • Visit to the meeting of the water where we stopped on the way to the jungle. The Meeting of Waters is the confluence between the Rio Negro, a river with dark (almost black colored) water, and the mud-colored Amazon River or Rio Solimões, as it is known the upper section of the Amazon in Brazil. For 6 km the river’s waters run side by side without mixing. It is one of the main tourist attractions of Manaus, Brazil. This phenomenon is due to the differences in temperature, speed and water density of the two rivers. The Rio Negro flows at near 2 km per hour at a temperature of 28°C, while the Rio Solimões flows between 4 to 6 km per hour at a temperature of 22°C.
  • Tour through the Amazon by boat watching wild animals (monkeys, dolphins, birds, snakes), water lilies and other spectacular nature.
  • Fishing piranha that wasn’t so difficult and quite fun. Donatas caught 1, Ieva even 2 piranhas.
  • Amazing sunsets in the evenings when we stayed at Ralf’s place.
  • Spotting Caymans. These are small crocodiles which can be found in Central or South America. We did this experience when it was already dark as it’s the easiest way to find them. You just simply need to hold your torch above the water and see where their eyes reflect the light. Caymans get blind after that and it’s very easy to catch them. Therefore we were able to hold one of them with our hands.
  • Getting early in the morning together with nature and going to see a beautiful sunrise
  • Hiking in the jungle. Ralf showed us various medical plants, insects and survival tips during 2,5 hour trek
  • Sleeping in the jungle. It was a bit similar to camping in Lithuanian forest – e.g. cooking food on fire, cutting small trees for fire etc. However other part – sleeping in hammock – was really different. One of the most surprising things was that it was pitch black around, so if you open your eyes nothing changes. That was the first such experience for both of us. And also sounds sounds sounds – frogs, insects, animals – true rain forest experience.
  • Visiting local people and their native house. They have pineapple plantation and also sell jewelries made from berries (like acai)
  • Canoeing into small creeks in flooded forest. Ralf showed us how to put net into the water and found quite a lot of fish in it on the way back. Furthermore he caught a fish with a spare! Unfortunately didn’t hit the big one.
  • Seeing how manioc flour is made. Ralf’s family showed us the whole process and we were able to try everything as well.
  • Fishing at night. Donatas joined Ralf for late evening fishing from the boat with spares.

We really enjoyed spending our time in the nature. It’s amazing when the only way to reach everything is by boat and how much forest is being flooded during rainy season. We got some rain, but it wasn’t that bad. It was still quite hot all the time and we were trying not to get bitten by mosquitos. Ralf said that during last 2 years none of the locals caught malaria. Each year government organizations come to the amazon and spreads something that kills mosquitos which carry malaria. So hopefully this disease won’t be the one to be afraid in the future.

Highlights:

  • Flooded forest
  • Piranha fishing
  • Cayman spotting

More photos here!

Tagged
South America

Manaus – city in the jungle

dgrinkasLeave a comment

Manaus was the starting point of our Amazon adventure. We wouldn’t have flown there just to see the city, but while you are there why not to explore.

Manaus is the city in the middle of Amazon. The easiest way to reach it is by plane otherwise it might take days from Rio. It’s the capital of the state with 2 mil inhabitants. Quite a small city comparing with Rio or Sao Paulo, but has almost the same number of people as the whole Latvia.

For our first nights we used Couchsurfing again. There weren’t many people who host in Manaus, but again we were lucky. Nae responded to our request and agreed to host us not only for the first couple of days, but also the night when we came back from the jungle. As Nae works during the days her father Joel showed us around the city. Joel is already retired and his whole life worked as programmer. He even build the first computer in 1960s there in Manaus. After arriving the first day Joel showed us a great view from the top of their building which is in the very center of Manaus. From there you can see all main sights: Amazon Theater, Downtown, river etc. We also went to different markets selling various typical amazon fruits, vegetables and fishes. The most interesting part was piles of bananas and watermelons. After the markets Joel drove us through industrial zone where a lot of big worldwide companies have their factories. It’s quite convenient as Manaus is still a tax free zone. On the other hand it helps local people to get the jobs and they really need that as Manaus still trying to recover from poor recent history.

After picking Joel’s wife from work (she’s working as a teacher) we went to check quite a new park near the city center where a lot of local people are walking or running. Forgot to mention that Joel is very fit man and still runs marathons. Currently he is preparing for the next marathon and he is 74 years old!

In the evening we met Nae with couple of her friends at the bar. Enjoyed dinner and a couple of caipirinhas.

Next morning we got up just around 11am. Had lunch with Joel and went to rest a bit more because it’s really hot during daytime in Manaus, so it’s better to stay inside where you have air conditioning. We left home just around 2pm and headed straight to see Amazon Theater. It’s really nice and definitely one of the main sights in Manaus. We also found a post and sent some postcards to our families in Lithuania.

After Nae came back from work we went for a dinner in the square near the theater where we tried local fish and fish wrapped in fried bananas. Yummy!

Next morning after saying goodbye we left for the jungle. We came back after 5 days and had only one night before the flight to Rio. That night there was a party in one of the rock clubs. First band was a bit weird as it consisted of almost only the girls (one guy played the piano) and all of them were so unique and interesting to watch. That evening we also met Nae’s friend who also hosts people through Couchsurfing. It was really fun night with very strong caipirinhas which didn’t help us next morning when we had to catch the flight back to Rio, however everything ended well.

Highlights:

Amazon Theater
Fruits market
19 years old Nae’s cat
Great local rock club with live music

More photos here!

Tagged
South America

5 days in Rio de Janeiro

dgrinkasLeave a comment

We took a night bus from Sao Paulo and after 6 hours sleep we‘ve reached Rio de Janeiro. The bus was „leito“ type meaning that it‘s possible to adjust the seat and make it almost like a bed. It was really comfortable and smooth ride. Another good thing is that when taking the bus you can go from one central station to another without going to airports which can be far away from the cities.

Rio de Janeiro welcomed us with sunny morning and the next thing to do was to find a city bus going to Recreio dos Bandeirantes where our Couchsurfing host Jacob lives. The bus station is nice and new itself, but the neighborhood didn‘t look that well. Anyway, after wandering around a bit we have found a bus stop and after 15min the bus (No. 315) finally came. The bus had to take ~3 hours, however it took only 1,5 hour as bus drivers drive like they are racing in F1. Recreio is a nice district, right on the beach which is also a great surfing spot. Jacob who is originally Norwegian lives there with his two Brazilian sons and seems really enjoys it there.

The same day we went to see Tijuca park up the mountain to check some fabulous viewing spots. You can see the whole Rio and also a Jesus statue. There are many amazing trails, so it‘s possible to spend days if not weeks exploring this park. One of the most famous viewing spots is Vista Chinese which is named so, because Chinese immigrants have been growing tea in this area for a while.

After coming back from the park we still had a couple of hours to enjoy the beach and quite warm (~21 C) water (Brazilians said it’s cold). Anyway Donatas wasn’t very lucky and got his foot finger cut with something sharp in the sand, probably glass. It was bleeding pretty badly, so we went to lifeguards who helped to stop the bleeding, but didn’t have any disinfection liquid, anyway Ieva managed to get some from one of the local bars. Flash forward, wound healed in ~1 week with no complications. It’s only a bit pity that Donatas couldn’t surf in really nice surfing spot there.

The next day it was Mother‘s day in Brazil which is really important and big day in Brazil. We have walked across the beach for a half of the day, stopping a few times to have a cold beer which is kind of Sunday tradition in Brazil. After that we went to a local park where we saw some crocodiles living in sewage (!) next to it. We‘ve also managed to see some smaller ones living in the park, also turtles and capybaras. What‘s interesting is that crocodiles don‘t seem to be aggressive, living in the same pond with turtles, so not that picture we imagined. The same day we also had to go inside local favela, but as it was Mother‘s day it was a bit unsafe as everybody was getting drunk there, so we left this for one of the next days. We‘ve also tried locally caught fried shrimps which were perfect and, of course, a capirinha to finish the day. After getting back home we spent the whole evening playing PlayStation with Jacob‘s sons.

On Monday we left Jacob‘s home and went to Rio center where we stayed with Katia (through Airbnb). She lives in a nice and safe neighborhood (Gloria) next to downtown. She is a retired psychologist living in really nice and big apartment with a great view from it. And the elevator goes straight to her apartment(!). After we got settled we went to see the center part of the city: interesting and modern Cathedral, Aqueduct, lots of churches, Theater building, National Monument etc. Unfortunately tram to Santa Terese hill is still not working after being closed in 2011 after a deadly incident when 5 people died. Guys working there said that it should open in a month or two which could be a lot in Brazilian standards.


On Tuesday it was another beautiful sunny day, so we have decided to visit both Sugarloaf mountain and Jesus statue. We tried to go there in the beginning, but unfortunately after last night storm the train going up was closed, so we had to turn around and go to Sugarloaf instead. Views are amazing from both Sugarloaf and Urca rock which is a bit below it, definitely worth a visit if you‘re in Rio. We also saw some nice little monkeys waiting for tourists to give them something to eat. After Sugarloaf mountain we went to try again the Corcovado mountain with Jesus Christ statue. The train was already working and we climbed up. Both the statue and views from top are amazing and as we came later in the day, we also had a chance to see Rio lights from above as it was getting dark already.

The next morning we went to Ipanema and Copacabana beaches. Both are nice, but we liked Ipanema much more, it‘s cleaner and not so crowded as Copacabana. Because of the storm waves in the ocean were huge, so there were lots of surfers trying to catch them. It was really great to see how they catch and rides those big waves (probably ~3-4 meters).

After lunch we finally went to see a favela. We have visited Rocinha which is the biggest in Rio and hosts ~200000 people, however the exact number is unknown. The favela itself is very different – from the parts that look the same as normal city to really bad ones with lots of small chaotic buildings and narrow streets between them. Some of them probably never sees sunlight. People living in favela get some most important things for free like water, electricity, school etc. Looks like people don‘t want to pay for anything and want that government would give them everything for free like build new houses as one of previous presidents did. Our guide told that it‘s actually pretty safe in favela as people hate robbers there, however for example it‘s possible to get in the middle of police and drug dealers clash which would be really dangerous. We saw some heavy armed police officers, so it seems the „cleaning“ of favelas is not over yet. In general, it was really interesting to see favela from inside and find out that people live there is not that bad, most of them have even the satellite TV.

Rio left us better impression compared to Sao Paulo, however probably because there is much more to see in Rio and naturally it‘s just nicer to live in a city which has perfect weather, nice beaches and friendly people. Ieva thinks that she would probably like to live in Rio, however Donatas still prefers California as there is a bit more order there. Also we would need to learn Portuguese..

Local highlights:

  • Thin line between „safe“ and „unsafe“ in the city. We didn‘t have any incidents, so in our opinion if not doing stupid things like going to favela to buy drugs, it‘s a really safe city.
  • Prices can be really different for locals and tourists, however most of the places have the same prices for everyone as there is actually such law.
  • Local transport. The bus drivers go really fast, however we didn‘t see any accidents, so it‘s safe (probably). It‘s possible to anywhere in the city by taking the bus and in most cases it will be really fast. Metro is also nice and comfortable, for example, it‘s a great connection between city center and beaches. Also there are separate train cars for women which Donatas learned the „hard“ way.

The most interesting places:

  • Sugarloaf mountain
  • Christ statue and train going up to it
  • Favela
  • Crocodiles’ park
  • Vista Chinese viewing point
  • Bars on the beach serving great Capirinhas
  • Ipanema surfing spot
  • Local cafe next to Katia home with great food and friendly locals

More photos here!

Tagged
Pietų Amerika

5 dienos Rio de Žaneire

dgrinkasLeave a comment

Rio de Žaneirą pasiekėme naktiniu autobusu iš San Paulo. Kelionė truko 6 valandas, kurias visas ir išmiegojome. Autobusas buvo miegamasis (leito), kur kėdės išsitiesia beveik kaip lova ir iš tikro buvo labai patogios. Taigi miegamieji autobusai, bent jau Brazilijoje tikrai puikūs, žiūrėsime kaip kitose šalyse. Žmonės šneka, kad Argentinoje dar geriau.

Pirmas dvi naktis Rio de Žaneire apsistojome pas Jacob‘ą (pasinaudoję Couchsurfing‘u) – norvegą, kuris jau 14 metų gyvena Brazilijoje. Turi 8 metų berniuką, 19 metų vaikiną yra įsivaikinęs. Abu sūnūs yra tamsaus gymio, todėl šiek tiek keista gatvėje kartu su jais matyti blondiną tėtį. Jacob‘as pats pasakojo, kiek daug yra buvę nesusipratimų pvz. su policija, kuri kartais juodaodžius vertina labai kritiškai. Ši įdomi šeima gyvena šiek tiek tolėliau nuo Rio de Žaneiro centro, rajone kuris vadinasi Recreio dos Bandeirantes. Jų namai prie pat vandenyno ir kas labai gerai, kad tame rajone negalimi didesni nei 5 aukštų pastatai (Palyginus su Copacabana ar Ipanema, kur visi pastatai šalia paplūdimių yra daugiaaukščiai). Todėl vakarais ant paplūdimio nekrinta šešėlis ir galima ilgiau džiaugtis šilta braziliška saule.

Pirmąją dieną nuvažiavome į parką Tijuca, nuo kurio esančio apžvalgos taško, vadinamo Vista Chinese, atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Rio de Žaneirą, puikiai matosi ir Jėzaus statula. Tame pačiame parke aplankėme dar kelis taškus bei pabraidėme prie krioklio tekančiame lediniame vandenyje. Parke yra daug įvairių takų ir takelių, kuriais galima vaikščioti kelias dienas, jei ne savaites. Pats parkas įdomus tuo, kad pvz. kinų imigrantai jame augino arbatą.
Vakaras atnešė pirmus nemalonumus, kai Donatas išsimaudęs vandenyne užlipo ant kažko aštraus ir prasipjovė pirštą. Kadangi kraujas bėgo tikrai stipriai, tai nuėjome pas gelbėtojus, kurie kaip vėliau paaiškėjo neturėjo dezinfekcinio skysčio, tačiau bent priminė, kad kraujavimą galima sustabdyti koją iškėlus aukščiau negu širdis. O dezinfekcinio skysčio gavome netoliese esančioje paplūdimio kavinėje. Tikėjomės grįžti anksčiau ir pailsėti bei sutvarkyti žaizdą, tačiau Jakobas turėjo skubiai išvežti sūnų į ligoninę dėl astmos priepuolio ir grįžo tik 9 val. vakaro. Na bet po to užteko dar jėgų pažaisti lenktynes su Playstation. Užbėgant už akių, žaizda per beveik savaitę užgijo be jokių komplikacijų, gaila tik tiek, kad neišėjo paplaukioti su banglente tikrai gerame surfinimo taške.

Kitą dieną, sekmadienį, buvo motinos diena. Brazilijoje tai labai didelė šventė, svarba prilygstanti net Kalėdoms. O mes iš ryto pasivaikščiojom prie paplūdimio, kadangi Donatas dėl žaizdos nelabai norėjo maudytis. Po pietų nuėjome į vietinį parką, prie kurio esančioje kanalizacijoje gyvena krokodilai! Dar daugiau krokodilų, vėžlių ir net kapibarų matėme pačiame parke. Kas įdomu, kad krokodilai neatrodo visai agresyvūs, o net labiau bailūs, kai vėžliai lipa jiems per galvas ir stumia iš geresnių vietų baseine. Turėjome tą dieną aplankyti ir favelą, tačiau motinos dieną ten galėjo būti nelabai saugu, nes visi švenčia. Todėl po trumputės ekskursijos parke su šeimyna prie paplūdimio valgėme keptas šviežiai pagautas krevetes ir gėrėme Caipirinha. O vakare buvo dar daugiau kompiuterinių žaidimų.

NUOTRAUKOS:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.436402793201132

Pirmadienį palikome Jacob‘o namus ir važiavome į Rio de Žaneiro centrą, kur apsistojome pas Katia (per Airbnb). Katia šiuo metu yra pensininkė, kuri anksčiau dirbo psichologe Rio de Žaneire ir Bostone. Gal šiek tiek paplaukus, bet labai įdomi moteriškė. Jos namai senoviniai, dideli, vien ką sako, kad liftas atsidaro tiesiai į jos butą. Bet svarbiausia, kad pro balkono langą atsiveria puiki panorama į Sugarloaf kalną. Įsikūrę pasivaikščiojome po centrą. Pamatėme labai įdomią Katedrą, nemažai bažnyčių, Teatro pastatą, Nacionalinį monumentą. Deja, vis dar neveikia tramvajus į Santa Teresa kalną, kuris buvo uždarytas 2011 metais po avarijos žuvus penkiems žmonėms. Nespėjo jo atidaryti Pasaulio Futbolo čempionatui, bet jeigu teisingai supratome darbuotojus, turėtų veikti jau kitą mėnesį, aišku, braziliškais standartais tai gali būti ir metai. Taigi į Rio de Žaneirą reikės kažkada sugrįžti.

Antrą dieną turėjome du tikslus: Sugarloaf kalną ir kitą kalną – ant kurio stovi Jėzaus statula. Pirmiausiai bandėme važiuoti į Kristaus kalną, tačiau po naktinės audros ant bėgių buvo nuvirtęs medis ir traukinukas turėjo vėl važiuoti po pietų. Todėl apsisukome ir nuvažiavome iki Sugarloaf. Vaizdai tiek nuo Sugarloaf tiek nuo žemiau esančios Urca kalvos tikrai puikūs. Mažos beždžionėles būna prie turistų ir laukia maisto. Nuo Kristaus kalno, kuris yra kur kas aukščiau, atsiveria dar kitoks vaizdas. Į jį užkilome prieš saulei leidžiantis, taigi turėjome galimybę pamatyti miesto šviesas sutemus. Kol laukėme, išgėrėme po Caipirinha, kadangi stiprus ir šaltas vėjas neleido ilgai būti lauke.

Paskutinę dieną Rio de Žaneire praleidome pasivaikščiodami po Ipanema ir Copacabana paplūdimius. Nors Copacabana paplūdimys kur kas žymesnis, bet gražesnis iš tikro yra Ipanema. Vandenyne buvo didžiulės bangos, tačiau buvo pilna drąsuolių vandenyje su banglentėmis. Pilna buvo ir žmonių stebinčių banglentininkus nuo kranto, iš tikrųjų neaišku, kur didesnis malonumas, pačiam čiuožti banga ar sėdėti ant kranto ir gurkšnojant puikią ir pigią Capirinha, stebėti tuos pačius banglentininkus.

Dar vienas savaitės įvykis – apsilankymas faveloje (braziliškame lušnyne). Net ir pačioje faveloje kontrastai – nuo visiškai vargingai atrodančių dalių iki neseniai prezidento pastatytų daugiaaukščių. Favelose dar ir dabar nereikia mokėti mokesčių už elektrą ar vandenį. Vaikai nemokamai eina į mokyklą, į kurias juos nuveža nemokamas autobusas. Susidarė toks įspūdis, kad vietiniai gyventojai už nieką nenori mokėti, tačiau nori, kad valdžia jiems pastatytų naujus namus, tvarkytų vandentiekį ir kita. Gidas, kuris pats gyvena faveloje sakė, kad jose nėra labai nesaugu, tik geriau nepapulti į susirėmimus tarp narkotikų gaujų ir policijos. Narkotikų prekeiviai nieko blogo nedaro turistams, nebent gali netyčia palaikyti policininku. Ir iš tikro, žmonės ten gyvenantys atrodė kaip normalūs žmonės, namai sustatyti belenkaip, bet tik todėl, kad ten niekas statybų nekontroliuoja. Daug kačių ir šunų, bet ir tie neatrodo labai liūdnai. Taigi nors turėjome ne kokį išankstinį nusistatymą, ir Jacob‘as buvo pasakojęs, kad ten geriau vieniems nevaikščioti, tačiau vietinis gidas sudarė kitokį įspūdį. Na bet tikriausiai ir Lietuvoje užsieniečiams nerekomenduotume eiti vieniems pvz. į Taborą ar Naujininkus.

Rio de Žaneiras paliko kur kas geresnį įspūdį nei San Paulas. Ieva net čia labiau norėtų pagyventi negu Kalifornijoje. Donatui Kalifornija vis tiek atrodo geriau, nes kaip sako, jam labiau patinka tvarka. Na ir Rio de Žaneire užsieniečiams labiau sudėtinga, pirmiausia reikėtų portugalų išmokti.

Kas labiausiai įsiminė:

  • Maža riba tarp saugu ir nesaugu. Šalia turtingųjų kvartalai ir favelos, tačiau iš esmės miestas tikrai saugus, jei tik neužsiimama kvailais dalykais, kaip ėjimas pirkti narkotikų į favelą.
  • Vietiniams kainos mažesnės net kokius 4-5 kartus. Jeigu esi baltasis – reiškiasi turtingas, vis dėlto tokių vietų mažėja, nes pasirodo yra įstatymas, kuris draudžia taikyti skirtingas kainas, nors visai neseniai tai buvo normalu.
  • Vietiniai autobusai. Visi vairuotojai galėtų dalyvauti F1 lenktynėse. Autobusų milijonai, maršrutų milijonai, bet visai greita ir patogu. Nors Google Maps pirmą dieną rodė, kad turėtume užtrukti 3 valandas 20 minučių, tačiau iš tikro buvo 1 valanda ir 20 minučių. Vietiniu transportu tikrai nenusivylėme, tai pat keletą kartų naudojomės ir metro, kuris tikrai geras ir patogus. Beje, metro yra atskiri vagonai moterims piko metu, apie ka Donatas sužinojo tik įlipęs į vieną iš jų.

Įdomiausios vietos:

  • Neturistinė kavinukė prie Katia namų, į kurią, atrodo, eina tik vietiniai ir tik vyrai. Nebrangu ir skanu.
  • Favela
  • Sugarloaf kalnas
  • Kristaus kalnas ir traukinukas į jį
  • Krokodilų parkas
  • Vista Chinese apžvalgos aikštelė
  • Barai paplūdimyje su puikiomis Caipirinh‘omis.
  • Ipanema banglentininkų taškas

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Pietų Amerika

San Paulas – didžiausias neturistinis miestas pasaulyje

dgrinkas1 Comment

Skrydis is Stambulo į San Paulą truko 12,5 valandos ir tai buvo ilgiausias skrydis mūsų gyvenime. San Paulas oro uostas pakankamai tvarkingas. Praėjus pasų patikrą, kuri buvo kur kas paprastesnė nei JAV, išsikvietėme Uber (laimei, kad buvo nemokamas wifi orouoste) ir pajudėjome į centrą. Uber pasirinkome dėl to, kad kaina yra panaši dviems žmonėms kaip ir važiavimo viešuoju transportu. Pvz, už Uber sumokėjome 98 realus, o autobusas + metro kiekvienam būtų kainavę po 50 realų. Nelabai pasitikėjome vietiniais brazilijos vairuotojais, tačiau Uber mus nuvežė tiesiai į reikiamą vietą be jokių apylankų. Beje realo kursas su doleriu ir kitomis valiutomis yra labai panašus kaip ir buvo lito, taigi gana lengva lyginti kainas su lietuviškomis.

Pirmoms nakvynėms naudojome Couchsurfing‘ą. Vicente, kuris gyvena Liberdade rajone, priėmė mus trims naktims. Jis turi savo advokatų kontorą tame pačiam pastate kaip ir keletą butų. Tame pačiame bute, kur gyvena jis, buvo jau apsistojusios olandė ir čilietė, taigi mums davė atskirą butuką, kuris buvo mažiukas, tačiau turėjo viską, ko mums reikėjo: du čiužinius ir dušą. Vicentė taip pat padėjo suplanuoti maršrutą San Paule, taip pat keletą kartų su juo nuėjome vakarienės. Vienas įdomus dalykas apie Liberdade rajoną yra tai, kad jis – japonų kvartalas San Paule. Pirmieji japonai čia įsikūrė prieš maždaug 100 metų ir iki šiol ten gyvena, nors dėl įvairių priežasčių jų populiacija mažėja. Čia galima rasti tradicinių japoniškų krautuvėlių, restoranų bei šiek tiek japoniškos atributikos gatvėse. Taigi pirmoji Couchsurfing‘o patirtis Pietų Amerikoje buvo tikrai nebloga ir įdomi.

Tik atskridus į San Paulą ir pasidėjus daiktus Vicentė pasiūlė nueiti į Couchsurfing‘o susitikimą-vakarėlį. Jis vyksta kiekvieną antradienį San Paulo naujamiestyje esančiame bare. Susirinko tikrai nemažai žmonių, tiek tų, kurie priima atvykėlius, tiek ir pačių turistų. Ten taip pat pirmą kartą paragavome deserto iš Acai (Google sako, kad lietuviškai verčiasi kaip aliejinės kopūstpalmės uogos) bei išgėrėme Caipirinhos. Vieniems brazilams paklausus iš kur esam ir pasakius, kad iš Lietuvos, jie iš karto prisiminė, kad matė, jog mūsų meras važinėja su tanku per mašinas pastatytas neleistinose vietose. Jie sakė, kad pavydi tokio mero ir norėtų tokį turėti San Paule. Taigi A. Zuoko PR‘as žinomas net ir Brazilijoje.

NUOTRAUKOS:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.434674656707279

Kitą dieną, prieš einant pasivaikščiot po senamiestį, išsikeitėmė šiek tiek turėtų dolerių į realus kelionių agentūroje “Tunibra”. Jie turi atskirą keityklą, kurią, kiek matėm, saugojo kokie septyni apsauginiai lauke ir viduje. Vicente sakė, kad kursas joje geresnis, negu bet kuriame banke. Tai tikrai galime patvirtini ir rekomenduoti. Pvz, orouoste išsikeisti tikrai neapsimokėjo, nes siūlė tik 225 realus už 100 dolerių. Tuo tarpu “Tunibra” pinigų keitykloje gavome net 308 realus už 100 dolerių.

Išsikeitę pinigus pirmiausiai aplankėme katedrą, kuri nebuvo labai išpuošta viduje, tačiau languose buvo nemažai gražių ir didelių vitražų su šventaisiais. Aplink katedrą nėra labai saugu, pirmiausiai dėl to, kad šalia esančiame parke gyvena narkomanai tikėdamiesi, kad ten bus saugu, kadangi priešais jį yra teismo rūmai ir aplinkui daug policijos. Kitose vietose narkomanai negali ramiai gyventi, nes vietiniai brazilai jų labai nemėgsta ir dėl to gali būti net nužudyti. Vėliau praėjome pro pirmąjį San Paulo namą, kuris buvo pastatytas šešioliktame amžiuje ir labai panašus į ispanų misionierių pirmąsias gyvenamąsias vietas Kalifornijoje. Apsilankėme ir buvusiame Brazilijos Banko pastate, kuris šiuo metu yra paverstas į muziejų, tačiau apačioje yra išlikusios šarvuotos durys, už kurių laikydavo pinigus ir auksą. Kiekviename muziejaus aukšte yra eksponuojami skirtingų menininkų darbai, taip pat yra tokių dailininkų, kaip Pikaso ar Dali, paveikslų.

San Paulo senamiestyje yra nemažai apleistų aukštų pastatų (30-40 aukštų), kurie iš pradžių buvo normalūs gyvenamieji namai, tačiau po kurio laiko dėl įvairiausių priežasčių tapo aukščiausiais lūšnynais, kol kažkada vyriausybė išvarė gyventojus iš jų. Vis dėlto matant skalbinius džiūstančius ant langų atrodo, kad ten žmonės vis dar gyvena. Pakeliui į geležinkelio stotį taip pat matėsi nemažai panašių pastatų, kurie dar vis pilnai gyvenami, bet iš išorės jau gerokai aptrupėję. Tarp tokių pastatų išlenda vis koks naujas objektas, kaip pvz metro stotis, pastatyta furbolo čempionatui.

Prieš pietus užkilome į vieną iš aukščiausių pastatų San Paulo centre – Santander dangoraižį. Kas įdomu, kad bankas leidžia visiems norintiems nemokamai užkilti į viršų ir pasigrožėti miesto vaizdais iš terasos paskutiniame aukšte. Po apsižvalgymo nuėjome į tame pačiame pastate esančią kavinę pietų, kadangi tos dienos patiekalas buvo pats populiariausias Brazilijos nacionalinis valgis – Feijoada. Tai patiekalas iš jautienis ir kiaulienos troškinio, dešrelių, pupelių, ryžiu, maltų kukurūzų, įvairių salotų ir dar kelių dalykų. Tikrai skanu ir labai labai daug, šiek tiek pasigailėjome, kad ėmėme po patiekalą atskirai, o ne dalinomės vienu dviese.

Po to aplankėme San Paulo pagrindinį turgų, kur prekiaujama įvairiais maisto produktais – vaisiais, mėsa, žuvimi ir t.t. Kas įdomu, kad turguje kainos didesnės, nei perkant tiesiog gatvėje ar iš parduotuvių. Anot vietinių taip yra todėl, kad turguje viskas yra aukštesnės kokybės ir jie ten perka tik specialioms progoms. Ir iš tikrųjų, to paties patiekalo kaina turguje esančiam bare buvo gan ženkliai didesnė, nei pačiame centre, kur valgėme pietus.
Kitą dieną aplankėme Ibirapuera parką, kuris yra vienas iš didžiausių parkų pasaulyje ir yra lyginamas su tokiais parkais kaip Niujorko ar Tokijo. Parke yra net 10(!) muziejų, taigi be vaikčiojimo tvenkinių pakrantėmės, tikrai yra ką veikti. Mes aplankėme tik vieną muziejų – Afro-brazilų kultūros. Tikrai įdomus muziejus, pasakojantis Afrikos gyventojų atsiradimą (ne tokį linksmą) ir gyvenimą (šiek tiek linksmenį) Pietų Amerikoje. Pats parkas labai švarus ir tvarkingas, pilnas pikniko stalų, tai pat galima pamatyti bent keletą paukščių rūšių iš labai arti. Trumpai tariant, tikrai vertas skirti gerą pusdienį pasivaikčiojimui jame.

Paskutinę dieną San Paule skyrėme apsilankymui Botanikos sode, kuris yra dar vienas nuostabus parkas dideliame mieste. Susisiekimas su juo gan patogus autobusais, tačiau kadangi mums buvo arčiau metro stotis, nutarėme važiuoti juo ir šiek tiek paeiti nuo stoties. Pereiti teko gan „įdomų“ rajoną, kuris nebuvo taip vadinamas lušnynas, bet vietomis atrodė panašiai. Nesijautėme visiškai saugiai, bet buvome nustebinti vietinių gyventojų draugiškais patarimais, kur geriau kirsti greitkelį, kuris buvo paskutinė kliūtis link parko. Pats parkas tikrai gražus ir įdomus, kuriame be augalų galima sutikti įvairių gyvūnų, pvz matėme kelias bezdžiones, tačiau nepasisekė pamatyti tinginio, kuris atrodo moka labai gerai slėptis nuo žiurovų.
Tiek apie San Paulą, o už kelių dienų ispūdžiai iš Rio de Žaneiro, kuris mus pasitiko saule, šiluma ir nuostabiais paplūdimiais!

South America

São Paulo

dgrinkasLeave a comment

The flight to Sao Paulo from Istanbul took 12,5 hours and that was the longest flight in our lives. Anyway, last year we flew 3 times to Los Angeles, so it wasn’t that bad as every such flight takes ~11 hours. Sao Paulo airport looked really nice and wasn’t crowded at all. After we got our passports stamped and crossed the border, we had to get Uber as it was the most convenient way to reach city center. Flash forward, Uber has cost us 98 Reals which is ~33$. Ordinary taxi would have cost ~140 Reals while bus + metro would be ~50 Reals per person, so ~100 Reals in total. Uber driver was nice, car was new and in ~35min we reached our destination in Sao Paulo center.

We used Couchsurfing and found Vicente who agreed to host us for 3 nights. He is a lawyer, lives in 16 floor apartment building and also has an office in the same building. He has been hosting Dutch and Chilean girls already, so he gave us another apartment he has in the same building. It was small, but had everything we need: a couple mattresses and shower. Vicente also helped us to plan our days by explaining all the main sights and how to get there and we also went to eat out a few times together. So in general our first Couchsurfing experience in South America was really great!

The first evening when we arrived there was a weekly Couchsurfing gathering in downtown, so we went there with Vicente and girls. There was ~30-40 other hosts and couchsurfers inside already when we arrived. It was a good chance to chat to fellow couchsurfers and to have the first capirinha in Brazil. It was actually really strong and as we found out in the next couple of days it wasn’t an exception. Brazilians like their drinks strong or very strong. It was also a funny moment when we got asked where are we from and when we said that we’re from Vilnius, the guy we talked to said “oh that’s the city where mayor is crushing illegally parked cars with tanks, it would be nice to have the same mayor in Sao Paulo”. So that was a nice surprise to hear that this Zuokas’ PR thing got noticed in another side of the world as well.

The next day we walked to the Old Town or how local call it “the oldest downtown” (there is also new Downtown and the newest Downtown). On the way we also had a chance to change money in the “touristic agency” which apparently has the better exchange rate than banks (definitely better than in airport where I was offered 225 Reals for 100$ while it should be ~300 Reals. I kindly declined). The exchange place was well secured with ~7-8 guards.
The next thing we went to was a Cathedral which is nice, looks old, but was actually built only in the last century. The surrounding of the Cathedral is not the safest place in the city especially having in mind that next to is a park where all the “crack heads” are gathering to do drugs. The story behind it is that for a long time all those people were scattered across the city, but as ordinary people didn’t like them very much they have been getting hurt or even killed in streets. So for some reason they started gathering in that park in front of Cathedral (some say it’s because there is a lot of police, so they feel safe).

Then we went to see the first house in Sao Paulo which was built in 16th century. It looked very similar to Spanish Mission building in California, so I guess the purpose of that building was similar here as well. After it we went to a building which used to be the main office of Bank of Brazil. Now it’s used as an art museum with paintings from such artists as Picasso or Dali. They also have original vault doors preserved which was really interesting to see.

Another thing which draw our attention is that it can suddenly change from feeling “safe” to “not so safe” by just walking a few blocks. For example, we have been walking to see another church and everything looked nice until we entered the park behind it. There were a few hookers (behind the church!), some strange looking people, so we didn’t stay there very long. We have also noticed a few high-rise abandoned buildings (30-40 floors) which used to normal apartment buildings some time ago, then they became slumps while finally city government cleared them and now they are just empty, standing in the middle of the city. Actually a few buildings seemed to still have some residents, so it might be that people are still living in them even if it’s probably very dangerous.

We also went up to the highest (or one of the highest) building in the city (Santander tower). Surprisingly it didn’t cost anything to go up and check a nice panoramic view of the city. Usually there is a big line waiting to go up, but we got lucky and waited only ~20 minutes. After going down we went to have lunch as on Wednesdays most of the places serve dish called Feijoada which was highly recommended by our host Vicente. It’s hard to describe, but it’s basically a combination of a few things: pork stew, rise, beans, some greens, crushed corn (not sure) and oranges. The dish was really good and big(!), I’m quite sure it would have been enough to take one for us two, but we didn’t know that when ordering.
On the same say we also went to Mercado – the big market selling all kinds of food: fruits, meat, spices, fish etc. It’s nice, but actually quite expensive, so it’s better to buy e.g. fruits somewhere else (in the street). The last thing we saw that day was a train station and the park behind it. The park is big and nice, but apparently not always safe. We saw some police in front of it, so decided that it’s safe to go and it actually didn’t feel dangerous in any way inside.

The next day we spent in Ibirapuera park which is one of the biggest parks in the world and has 10 museums in it. We went just to one of them – Afro-Brazilian museum which was really interesting to see and learn about this culture. The park itself is really nice, lots of green spaces, a few ponds with lots of birds, running/cycling tracks, picnic places etc. It’s well maintained and clean, so definitely worth a visit.
On the last day in Sao Paulo, we went to a Botanical garden of Sao Paulo which is another great park. It cost only 5 Reals to enter and is quite big. In addition to some nice plants we also saw monkeys that actually live in the park, so with all other animals like birds it’s actually like a small zoo as well.

After this we packed our things and took overnight bus to Rio de Janeiro. More from there soon!

Photos here!

 

Tagged