Nuotykiai Amazonės džiunglėse

Bevažiuojant į uostą, iš kur turėjome plaukti į džiungles, užklupo smarki liūtis su stipriu vėju. Žiūrint į Amazonės bangas atrodė labiau panašu į jūrą, nei į upę. Na bet po kokių 15 minučių lietus apstojo ir susėdę į motorinę valtį pasileidome per bangas link džiunglių. Pakeliui sustojome pasižiūrėti “vandenų susitikimo”, kur dvi upės – Rio Negro ir Solimoes – susilieja į vieną – Amazonę. Kas įdomu, kad Solimoes vanduo yra rudas, o Rio Negro – juodas ir šie vandenys iš karto nesusimaišo. Galima labai aiškiai matyti riba tarp jų, o taip yra dėl to, kad upės teka skirtingais greičiais ir yra skirtingo tankio.

Persikėlę per Amazonę, sėdome į vietinį autobusiuką ir dar maždaug valandą važiavome Trans Amazon greitkeliu link kitos upės, iš kur turėjome plaukti į stovyklavietę. Greitkelis atrodė neblogai, nors kelios atkarpos buvo gan stipriai nukentėjusios nuo potvynių. Džiunglėse yra tik du sezonai – lietaus ir sausasis. Skirtumas toks, kad vienu daug lyja ir yra karšta, kitu tik karšta. Lietaus sezono metu, kuris sutampa su vasara, visos upės džiunglėse patvinsta ir užlieja milžiniškus plotus – iš lėktuvo atrodė, kad dauguma namų pastatyti vandenyje, nors iš tikrųjų taip yra tik lietaus sezonu.

Pasiekę reikalingą upę, sėdome į mūsų gido (Ralf) valtį paskutinei kelionės atkarpai. Mūsų gidas buvo vietinis džiunglių gyventojas, visa gyvenimą ten praleidęs ir nei kiek tuo nesiskundžiantis. Pats išmokęs anglų kalbą, visai neseniai pradėjo priiminėti turistus savo sodyboje. Jo sodyboje nėra nei telefono, nei interneto ryšio, taigi laukė kelios dienos be telefono, Facebook ir t.t. Ralf‘o verslo modelis paprastas – jis priima ir užima svečius, o žmona ruošia valgį ir tvarko turistų namelius. Viską daro pats ir planuoja dar šiek tiek išplėsti savo sodybą, prieš kitų metų Olimpines žaidynes.

NUOTRAUKOS:

https://www.facebook.com/media/set/?set=a.441218109386267

Pavalgę pietus išplaukėme pasižvalgyti po užlietą mišką. Kaip minėjau ankščiau, lietaus sezono metu dideli plotai yra užliejami, taigi nemaža dalis džiunglių atsiduria po vandeniu, kas yra tikrai įspūdingas vaizdas – realiai matosi tik patys didžiausi medžiai ir atrodo, kad „vaikčiotum“ po seną mišką vandeniu. Džiunglės nors ir užlietos, tačiau vis dar gyvenamos įvairių gyvūnų, pvz. bezdžionių, kurių matėme tikrai nemažai. Po poros valandų pasiplaukiojimo sustojome pažvejoti piranijų, kurios pasirodo yra lengviausiai pagaunamos žuvys džiunglėse. Tereikia tik paprastos lazdos, valo, kabliuko ir šiek tiek vištienos masalui. Vienintelis minusas, kad netyčia įkišus pirštą, bandant ją nukabint nuo kabliuko, galima to piršto ar dalies jo neteikti. Na bet žvejyba apsiėjo be incidentų ir visi pagavom po vieną ar kelias piranijas, kurias po to gavome keptas vakarienei. Parplaukus taip pat laukė pirma pažintis su uodais, kurie yra potencialūs maliarijos nešiotojai, nors mūsų gidas sakė, jog per paskutinius du metus maliarijos atvejų čia nebuvo. Šie uodai aktyvūs tik vakare ir naktį, o dieną aktyvūs – Denge uodai, bet jų nesimatė išvis (na gal tik pačiose džiunglėse). Beje, mūsų purškalas nuo uodų, pirktas Lietuvoje, pasirodė labai efektyvus ir žymiai geresnis, nei kitų turistų gyvenusių su mumis. Vakare dar trumpam išplaukėme stebėti Kaimanų – krokodilų gyvenančių džiunglėse. Naktį jie išplaukia į vandens paviršių, taigi tampa įmanoma juos pagauti, ką mūsų gidas sėkmingai padarė. Taigi visi galėjome palaikyti rankose gyvą krokodilą, nors Ieva ir praleido šitą galimybę. Ralf‘as taip pat paaiškino šiek tiek daugiau apie krokodilus, pasirodo jų valgoma dalis yra tik nedidelė dalis uodegos, o oda tinkama dirbiniams – tik maža dalis krokodilo šonuose. Po trumpo streso, krokodilas buvo paleistas atgal į upę.

Kitą dieną iš pat ryto plaukėme stebėti saulėtekio. Keltis 5val. visai nebuvo sunku, o ir tikrai buvo verta – saulėtekis džiunglėse tikrai įspūdingas reginys. Po pusryčių patraukėme į žygį džiunglėse. Vaikščiojome geras dvi valandas ir tikrai išsamiai susipažome su džiunglėmis – pirminiu ir antriniu miškais, įvairiais augalais ir medžiais, na ir su daug daug uodų, kurie sugebėjo įkasti gal tik 1-2 kartus dėka mūsų nuostabiojo purškalo. Gidas pasakojo, kad tropinį mišką yra labai sunku visiškai išnaikinti ir pvz. prieš tai naudota plantacija vėl patampa mišku per vos vienerius metus. Iš pradžių – tankiu pirminiu mišku, o po to – antriniu. Džiunglėse taip pat pilna nuodingų augalų, vorų, vabzdžių, gyvačių ir t.t., taigi žvalgytis teko labai daug. Pridėjus upėje gyvenančius elektrinius ungurius, rajas, ryklius atrodo, kad čia viena iš pavojingiausių vietų gyventi pasaulyje, tačiau vis dėlto žmonės sėkmingai gyvena. Beje, įdomus faktas apie elektrinį ungurį, jis savo sugebėjimą leistį elektros srovę naudoja ir norėdamas gauti pvz. acai uogų. Kaip tai vyksta, o gi labai paprastai, naudodomas elektros srovę, jis pakrato medį ir tada susirenka nukritusias uogas.

Po pietų išplaukėme praleisti vieną naktį džiunglėse. Laukė dar nebandyta „lova“ – hamakas, kuris yra tikrai patogus gulėti skaitant knygą, bet buvo visai neaišku, kaip seksis išmiegoti visą naktį. Atvykus į vietą laukė pirma užduotis susikurti laužą ir išsikepti vakarienę. Laužui reikėjo malkų, taigi teko nukirsti ploną medį. Džiunglėse vietiniai šiam reikalui naudoja mačetes, kurios tikrai nėra patogiausias įrankis medžio kirtimui, kirvis būtų žymiai patogiau. Na bet pavyko ir su mečete, ir po keletos akimirku laužas jau liepsnojo. Vakarienė buvo paprasta – ant laužo virti ryžiai ir dešrelės, na bet keptos ne kur nors Labanore, o Amazonės džiunglėse. Po vakarienės laukė nakvynė hamake, iš pradžių gulėti buvo tikrai patogu, nors užmigt nesisekė. Vis dėlto po kokių 30min užmigome, tačiau neilgam, realiai kas 1-2val vis tekdavo atsibusti, nors Ievai atrodo sekėsi šiek tiek geriau, nei Donatui. Kitas labai įdomus dalykas tai, kad pramerkus akis vidury nakties, vaizdas nei kiek nepasikeitė, buvo absoliučiai tamsu. Net pabuvus kelias minutes atmerktomis akimis, nieko nesimatė, nes šviesos nebuvo visiškai. Taip yra dėl to, kad mėnulis yra nevisada matomas virš džiunglių, kurios yra ties pusiauju. Taip pat džiunglėse labai daug įvairių garsų – vabzdžių, varlių, bezdžionių ir t.t. Trumpai tariant, ši nakvynė džiunglėse paliko tikrai daug įspūdžių.

Kitą dieną iš visų su mumis atplaukusių turistų, likome tik mes su Ieva, taigi ateinančias dvi dienas, galima sakyti, turėjome privatų turą po džiungles. Po pietų plaukėme maža valtele žvejoti į užlietus miškus. Plaukiant tokia valtele be motoro, įmanoma išlikti labai tyliems ir neišbaidyti žuvų, iš kitos pusės maža valtelė – tai nedidelė kliūtis dideliam krokodilui, ieškančiam vakarienės. Išbandėme žvejybą tradiciniais tiklais, o taip pat ir strėlėmis su lanku ir be jo. Kadangi upė prie kranto yra sekli, žuvį galima pagauti ir tik su strėle, nors tai pasirodė ne taip ir paprasta. Na bet po kelių bandymų Donatui pagaliaus pavyko sumedžioti, kuri vėliau atsidūrė ant vakarienės stalo. Vis dėlto tinklai buvo žymiai produktyvesni ir didžioji dalis vakarienės buvo būtent iš ten. Valgėme įvairiausių žuvų, tokių kaip pvz Monkey fish, kuri lietuviškai, matyt, būtų bezdžionžuvė.

Paskutinę dieną plaukėme pas Ralf‘o tėvus, kad pasižiūrėtume, kaip gyvena tikra vietinė šeima ir susipažintume su manjokos miltų darymo procesu. Šie miltai yra vienas iš pagrindinių maisto produktų Amazonės džiunglėse, o Ralf‘o šeima užsiima jų gamyba ir prekyba. Išgirdus žodį gamyba, tikriausiai prieš akis iškyla fabrikas, kur tie miltai gaminami, bet iš tikrųjų čia viskas daromas, galima sakyti, vien tik rankomis – manjokos šaknys iškasamos (panašu į bulves), nuskutamos, sumalamos, tada sudedamos į maišą ir spaudžiamos, kad liktų, kuo mažiau vandens, tada sijojamos su rėčiu, o tada džiovinamos didelėje lauko „keptuvėje“. Procesas nesudėtingas, bet tikrai reikalaujantis daug fizinių jėgų. Iš tikrųjų pasirodė keista, kad Ralf‘o šeima iki šiol naudoja senuosius įrengimus ir proceso nemechanizuoja, na bet tikriausiai jie geriau žino, ką daro. Mes taip pat dalyvavome visame procese, kuris užtruko visą dieną, tikrai buvo įdomu. Visada stebėjomės, kaip žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai kiekvieną dieną reikia dirbti sunkų fizinį darbą, tačiau pasižiūrėjus atrodė, kad pvz. Ralf‘o tėvams toks gyvenimas tinka ir tikrai patinka, ir į miestą jie tikrai nenorėtų keltis.

Po visų dienos darbų ir vakarienės laukė paskutinė naktis džiunglėse, šįkart pas Ralf‘o tėvus name, kuris iš vidaus priminė lietuvišką kaimo trobą. Išsimiegoję patraukėme atgal pas Ralf‘ą, o iš ten jau laukė kelionė atgal į Manausą ir skrydis atgal į Rio de Žaneirą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *