Rio de Žaneirą pasiekėme naktiniu autobusu iš San Paulo. Kelionė truko 6 valandas, kurias visas ir išmiegojome. Autobusas buvo miegamasis (leito), kur kėdės išsitiesia beveik kaip lova ir iš tikro buvo labai patogios. Taigi miegamieji autobusai, bent jau Brazilijoje tikrai puikūs, žiūrėsime kaip kitose šalyse. Žmonės šneka, kad Argentinoje dar geriau.
Pirmas dvi naktis Rio de Žaneire apsistojome pas Jacob‘ą (pasinaudoję Couchsurfing‘u) – norvegą, kuris jau 14 metų gyvena Brazilijoje. Turi 8 metų berniuką, 19 metų vaikiną yra įsivaikinęs. Abu sūnūs yra tamsaus gymio, todėl šiek tiek keista gatvėje kartu su jais matyti blondiną tėtį. Jacob‘as pats pasakojo, kiek daug yra buvę nesusipratimų pvz. su policija, kuri kartais juodaodžius vertina labai kritiškai. Ši įdomi šeima gyvena šiek tiek tolėliau nuo Rio de Žaneiro centro, rajone kuris vadinasi Recreio dos Bandeirantes. Jų namai prie pat vandenyno ir kas labai gerai, kad tame rajone negalimi didesni nei 5 aukštų pastatai (Palyginus su Copacabana ar Ipanema, kur visi pastatai šalia paplūdimių yra daugiaaukščiai). Todėl vakarais ant paplūdimio nekrinta šešėlis ir galima ilgiau džiaugtis šilta braziliška saule.
Pirmąją dieną nuvažiavome į parką Tijuca, nuo kurio esančio apžvalgos taško, vadinamo Vista Chinese, atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Rio de Žaneirą, puikiai matosi ir Jėzaus statula. Tame pačiame parke aplankėme dar kelis taškus bei pabraidėme prie krioklio tekančiame lediniame vandenyje. Parke yra daug įvairių takų ir takelių, kuriais galima vaikščioti kelias dienas, jei ne savaites. Pats parkas įdomus tuo, kad pvz. kinų imigrantai jame augino arbatą.
Vakaras atnešė pirmus nemalonumus, kai Donatas išsimaudęs vandenyne užlipo ant kažko aštraus ir prasipjovė pirštą. Kadangi kraujas bėgo tikrai stipriai, tai nuėjome pas gelbėtojus, kurie kaip vėliau paaiškėjo neturėjo dezinfekcinio skysčio, tačiau bent priminė, kad kraujavimą galima sustabdyti koją iškėlus aukščiau negu širdis. O dezinfekcinio skysčio gavome netoliese esančioje paplūdimio kavinėje. Tikėjomės grįžti anksčiau ir pailsėti bei sutvarkyti žaizdą, tačiau Jakobas turėjo skubiai išvežti sūnų į ligoninę dėl astmos priepuolio ir grįžo tik 9 val. vakaro. Na bet po to užteko dar jėgų pažaisti lenktynes su Playstation. Užbėgant už akių, žaizda per beveik savaitę užgijo be jokių komplikacijų, gaila tik tiek, kad neišėjo paplaukioti su banglente tikrai gerame surfinimo taške.
Kitą dieną, sekmadienį, buvo motinos diena. Brazilijoje tai labai didelė šventė, svarba prilygstanti net Kalėdoms. O mes iš ryto pasivaikščiojom prie paplūdimio, kadangi Donatas dėl žaizdos nelabai norėjo maudytis. Po pietų nuėjome į vietinį parką, prie kurio esančioje kanalizacijoje gyvena krokodilai! Dar daugiau krokodilų, vėžlių ir net kapibarų matėme pačiame parke. Kas įdomu, kad krokodilai neatrodo visai agresyvūs, o net labiau bailūs, kai vėžliai lipa jiems per galvas ir stumia iš geresnių vietų baseine. Turėjome tą dieną aplankyti ir favelą, tačiau motinos dieną ten galėjo būti nelabai saugu, nes visi švenčia. Todėl po trumputės ekskursijos parke su šeimyna prie paplūdimio valgėme keptas šviežiai pagautas krevetes ir gėrėme Caipirinha. O vakare buvo dar daugiau kompiuterinių žaidimų.
Pirmadienį palikome Jacob‘o namus ir važiavome į Rio de Žaneiro centrą, kur apsistojome pas Katia (per Airbnb). Katia šiuo metu yra pensininkė, kuri anksčiau dirbo psichologe Rio de Žaneire ir Bostone. Gal šiek tiek paplaukus, bet labai įdomi moteriškė. Jos namai senoviniai, dideli, vien ką sako, kad liftas atsidaro tiesiai į jos butą. Bet svarbiausia, kad pro balkono langą atsiveria puiki panorama į Sugarloaf kalną. Įsikūrę pasivaikščiojome po centrą. Pamatėme labai įdomią Katedrą, nemažai bažnyčių, Teatro pastatą, Nacionalinį monumentą. Deja, vis dar neveikia tramvajus į Santa Teresa kalną, kuris buvo uždarytas 2011 metais po avarijos žuvus penkiems žmonėms. Nespėjo jo atidaryti Pasaulio Futbolo čempionatui, bet jeigu teisingai supratome darbuotojus, turėtų veikti jau kitą mėnesį, aišku, braziliškais standartais tai gali būti ir metai. Taigi į Rio de Žaneirą reikės kažkada sugrįžti.
Antrą dieną turėjome du tikslus: Sugarloaf kalną ir kitą kalną – ant kurio stovi Jėzaus statula. Pirmiausiai bandėme važiuoti į Kristaus kalną, tačiau po naktinės audros ant bėgių buvo nuvirtęs medis ir traukinukas turėjo vėl važiuoti po pietų. Todėl apsisukome ir nuvažiavome iki Sugarloaf. Vaizdai tiek nuo Sugarloaf tiek nuo žemiau esančios Urca kalvos tikrai puikūs. Mažos beždžionėles būna prie turistų ir laukia maisto. Nuo Kristaus kalno, kuris yra kur kas aukščiau, atsiveria dar kitoks vaizdas. Į jį užkilome prieš saulei leidžiantis, taigi turėjome galimybę pamatyti miesto šviesas sutemus. Kol laukėme, išgėrėme po Caipirinha, kadangi stiprus ir šaltas vėjas neleido ilgai būti lauke.
Paskutinę dieną Rio de Žaneire praleidome pasivaikščiodami po Ipanema ir Copacabana paplūdimius. Nors Copacabana paplūdimys kur kas žymesnis, bet gražesnis iš tikro yra Ipanema. Vandenyne buvo didžiulės bangos, tačiau buvo pilna drąsuolių vandenyje su banglentėmis. Pilna buvo ir žmonių stebinčių banglentininkus nuo kranto, iš tikrųjų neaišku, kur didesnis malonumas, pačiam čiuožti banga ar sėdėti ant kranto ir gurkšnojant puikią ir pigią Capirinha, stebėti tuos pačius banglentininkus.
Dar vienas savaitės įvykis – apsilankymas faveloje (braziliškame lušnyne). Net ir pačioje faveloje kontrastai – nuo visiškai vargingai atrodančių dalių iki neseniai prezidento pastatytų daugiaaukščių. Favelose dar ir dabar nereikia mokėti mokesčių už elektrą ar vandenį. Vaikai nemokamai eina į mokyklą, į kurias juos nuveža nemokamas autobusas. Susidarė toks įspūdis, kad vietiniai gyventojai už nieką nenori mokėti, tačiau nori, kad valdžia jiems pastatytų naujus namus, tvarkytų vandentiekį ir kita. Gidas, kuris pats gyvena faveloje sakė, kad jose nėra labai nesaugu, tik geriau nepapulti į susirėmimus tarp narkotikų gaujų ir policijos. Narkotikų prekeiviai nieko blogo nedaro turistams, nebent gali netyčia palaikyti policininku. Ir iš tikro, žmonės ten gyvenantys atrodė kaip normalūs žmonės, namai sustatyti belenkaip, bet tik todėl, kad ten niekas statybų nekontroliuoja. Daug kačių ir šunų, bet ir tie neatrodo labai liūdnai. Taigi nors turėjome ne kokį išankstinį nusistatymą, ir Jacob‘as buvo pasakojęs, kad ten geriau vieniems nevaikščioti, tačiau vietinis gidas sudarė kitokį įspūdį. Na bet tikriausiai ir Lietuvoje užsieniečiams nerekomenduotume eiti vieniems pvz. į Taborą ar Naujininkus.
Rio de Žaneiras paliko kur kas geresnį įspūdį nei San Paulas. Ieva net čia labiau norėtų pagyventi negu Kalifornijoje. Donatui Kalifornija vis tiek atrodo geriau, nes kaip sako, jam labiau patinka tvarka. Na ir Rio de Žaneire užsieniečiams labiau sudėtinga, pirmiausia reikėtų portugalų išmokti.
Kas labiausiai įsiminė:
- Maža riba tarp saugu ir nesaugu. Šalia turtingųjų kvartalai ir favelos, tačiau iš esmės miestas tikrai saugus, jei tik neužsiimama kvailais dalykais, kaip ėjimas pirkti narkotikų į favelą.
- Vietiniams kainos mažesnės net kokius 4-5 kartus. Jeigu esi baltasis – reiškiasi turtingas, vis dėlto tokių vietų mažėja, nes pasirodo yra įstatymas, kuris draudžia taikyti skirtingas kainas, nors visai neseniai tai buvo normalu.
- Vietiniai autobusai. Visi vairuotojai galėtų dalyvauti F1 lenktynėse. Autobusų milijonai, maršrutų milijonai, bet visai greita ir patogu. Nors Google Maps pirmą dieną rodė, kad turėtume užtrukti 3 valandas 20 minučių, tačiau iš tikro buvo 1 valanda ir 20 minučių. Vietiniu transportu tikrai nenusivylėme, tai pat keletą kartų naudojomės ir metro, kuris tikrai geras ir patogus. Beje, metro yra atskiri vagonai moterims piko metu, apie ka Donatas sužinojo tik įlipęs į vieną iš jų.
Įdomiausios vietos:
- Neturistinė kavinukė prie Katia namų, į kurią, atrodo, eina tik vietiniai ir tik vyrai. Nebrangu ir skanu.
- Favela
- Sugarloaf kalnas
- Kristaus kalnas ir traukinukas į jį
- Krokodilų parkas
- Vista Chinese apžvalgos aikštelė
- Barai paplūdimyje su puikiomis Caipirinh‘omis.
- Ipanema banglentininkų taškas