Po Galapagų laukė ilgas kelias link Čilės, kadangi iš jos turėjome skrydį į Velykų salą ir iki jo buvo likusios tik dvi savaitės. Na bet apie viską iš pradžių.
Iš Galapagų planuotas skrydis buvo po pietų, tačiau į orouostą atvažiavome iš ryto, kadangi tik ryte važiuoja vietiniai autobusai per salą. Ir vėl mums pasisekė, kadangi kaip tik buvo baigiamas laipinti ankstesnis skrydis, kuriame likusios kelios vietos kaip tik mums. Ir kaip netikėta, gavome tas pačias vietas pirmoje eilėje kaip ir skrydyje į priekį. Taigi išvada tokia – kas paskutiniai registruojasi į lėktuvą, gauna vietas lėktuvo priekyje su daugiau erdvės.
Atskridę anksčiau, nei tikėjomės į Gvajakilį, spėjome papietauti viename restoranėlyje, kurį buvome nusižiūrėję pirmą kartą, tačiau šį kartą jis buvo visai netoli viešbučio. Tame vietiniame restorane patiekiami tik pietūs, darbo laikas iki 4 valandos. Pati vieta įdomiame rajone, tačiau jau artėjant pamatėme, kad iš tikrųjų pietauja labai daug žmonių. Kainos vidutiniškos (Lietuvoje tikriausiai už tiek kiekvieną dieną neitume pietų valgyti), tačiau tarp vietinių ekvadoriečių verslininkų populiaru. Užsisakėme Ceviche bei apkeptą žuvį su krabais. Kol laukėme, padavėjas dar atnešė nemokamą užkandį, kurį sudarė daug skirtingų dalių, įskaitant ir keistai apkeptus bananus, kurių skonis kaip bulvių traškučių. Gavus pagrindinius patiekalus nustebome, kai kitas padavėjas atnešė dar vieną didžiulę lėkštę su aštuonkojais mėlynių padaže ir krevetėmis. Pasirodo, restoranas norėjo mus pavaišinti. Po kiek laiko prie mūsų staliuko priėjo restorano prižiūrėtojas (galvojame, kad tikriausiai savininkas) ir pasiteiravo ar viskas patinka ir ar visko užtenka. Buvome tokie sotūs, kad, deja, nesugebėjome visko pabaigti.
Pernakvojus mažame viešbutėlyje netoli orouosto, laukė 28 valandų kelionė autobusu į Limą. Kodėl autobusu? Nes skrydis į Čilę kainavo daugiau nei $500 vienam, o to negalėjome sau leisti. Todėl pasirinkome šiek tiek ilgesnį, bet per pusę pigesnį kelią (autobusas iki Limos + skrydis iš Limos iki Peru sienos su Čile). Kelionė autobusu tikrai nebuvo bloga, gerai išsimiegojome savo sėdynėse – lovose. Cruz del Sur kompanijos Peru maistas geras, jautiesi kaip lėktuve (turi ir „linksminamuosius“ ekranėlius su skirtingais filmais), tik privalumas tas, kad daug patogiau miegoti (tikriausiai kaip verslo klasėje, bet ja dar nesame skridę ilgesniuose skrydžiuose). Limoje turėjome vieną naktį ir buvome suplanavę aplankyti šokančius fontanus parke La Reserva. Todėl ir viešbutis buvo prie pat to parko. Ir, o vau! Tiek daug tokių gražių fontanų vienoje vietoje dar nebuvome matę. Jeigu būsite Limoje, tikrai rekomenduojame apsilankyti (tik žinoma vakare). Kitą dieną trumpu skrydžiu iš Limos pasiekėme miestą prie Čilės sienos – Takna. Atsiėmus bagažą prie mūsų priėjo ispanai ir pasiūlė kartu pasiėmus taksi iš oro uosto tiesiai važiuoti į Čilę. Taigi pakankamai greitai apsisukę (nes nereikėjo važiuoti į pačią Takną ir imti viešojo transporto į Čilę), vakarop jau buvome Arikoje.
Iš pradžių Čilėje turėjome planą aplankyti šiaurėje esančius miestelius ir nuvažiuoti į sausausią tašką – San Pedro de Atakamą miestelį prie dykumos. Tačiau nenumatyti veiksniai šiek tiek pakoregavo mūsų maršrutą. Pirmąją naktį apsistojome miestelyje prie pat sienos – Arika. Jis nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau patogus taškas kertant sieną, be to turi nedidelį centrą ir uolą, nuo kurios viršaus atsiveria puikus miesto vaizdas dykumoje. Vakare pasivaikščiojome po miestelį, iš ryto užlipome ant uolos, kuri, beje, yra prie pat vandenyno, tačiau buvo apsiniaukę ir tikriausiai geriausio kontrasto dykuma – vandenynas – miestas nepamatėme. Dar prieš pietus autobusu išjudėjome į kitą miestą šiek tiek piečiau, taip pat prie vandenyno – Ikikę. Ikikė šiek tiek įdomesnis sustojimas, turi išskirtinį senamiestį su begale kolonijinių vilų, likusių nuo tuo laikų, kai miestas klestėjo iš nitratų kasybos, gražią vandenyno pakrantę, tačiau labiausiai vietinius traukia tai, kad šis miestas yra zona be mokesčių. Prekybos centruose visko galima nusipirkti pigiau. Ką mums pavyko rasti – nebrangaus Jack Daniels, kurio buvome prižadėję nuvežti į Taitį. Dar vienas trumpas sustojimas baigėsi ir kitą rytą sėdome į autobusą, kuris važiavo link Kalamos, iš jos turėjome persėsti į kitą autobusą važiuojantį į San Pedro de Atakamą. Dar pirkdami autobusų bilietus galvojome, ar iš tikro norime ten važiuoti, nes dykumos jau buvom kuris laikas atsižiūrėję ir negalvojome, kad išvysime kažką įspūdingo, bet kadangi tai labai turistų lankoma vieta, nenorėjome praleisti. Na bet toliau ne viskas nuo mūsų priklausė, kadangi autobusas į Kalamą kažkodėl važiavo ratu ir buvome ten dvejomis valandomis vėliau negu planuota. Todėl nespėjome į dieninį autobusą link San Pedro de Atakamos, o vėlai vakare bilieto mums kažkodėl neleido pirkti, dėl to, kad nesaugu. Kodėl nesaugu taip ir nesupratome. Bet viskas gavosi tik geriau: pernakvojome Kalamoje ir kitą dieną jau sėdėjome autobuse kuris važiavo į Vina del Mar, miestą prie vandenyno netoli Santiago, kur gyvena Peru sutikti draugai čiliečiai. Tai buvo tikriausiai paskutinis ilgasis autobusas, kuris važiavo 22 valandas. Ne toks geras kaip Peru naudota kompanija, bet miegojome vis tiek gerai.
Atvykus į Vina mus pasitiko Pablo ir apgyvendino pas savo sesę, kuri gyvena su dukryte. Kadangi jam reikėjo dar grįžti į darbą, tai mus nusivežė į visiškai prie pat esantį kitą miestą – Valparaiso, kuris išsidėstęs ant keletos kalvų prie pat vandenyno, garsėja savo mažomis gatvelėmis su išpieštais namais. Kai Pablo su Claudia baigė darbą, susitikome mažame bare, kuris gamina savo alų ir šiek tiek pavakarojome. Kitą diena – penktadienį apvaikščiojome visą Viną del Mar centrą ir vakarop jau buvome tikrai pavargę, bet kadangi penktadienis, tai ar nesusitikus vienam kitam alaus. Deja pamatėme, kad Čilėje viskas taip paprastai nevyksta. Gal vienuoliktą valandą pradėjome taip vadinamą „previa“ (liet. apšilimas) Valparaise pas vieną Pablo draugų, ir tik apie antrą nuėjome į vietinį studentų klubą – barą. Kad viskas butų paprasčiau nakvoti grįžome su Pablo pas Claudią, kurie iš ryto (13 valandą) paruošė puikius pusryčius. Tą dieną turėjome daug planų, tačiau grįžome pas Pablo sesę ir nepastebėtai atėjo vakaras. Šeštadienį laukė vakarėlis Vina del Mar, bet kadangi baigėme vakarieniaut tik 11 vakaro, tai nusprendėme, kad geriau pailsėti, ir daugiau nuveikti kitą dieną. Pablo su Claudia vakarėlio žinoma nepraleido, bet kitą dieną jau vidurdienį išvažiavome visi kartu dar kartą pasivaikščioti po Valparaiso, o pietų į kitą miestelį – Renaca, kuris yra šiauriau nuo Vinos del Mar ir turi daug puikių žuvies restoranėlių gyvenamųjų namų rajone. Vietos labai paprastos, bet maistas nuostabus. Visą dieną buvo apsiniaukę ir ant kranto kabojo rūkas, tačiau saulėlydis buvo ypatingas, kai saulė išlindo horizonte ir nuspalvino viską aplinkui. Taip ir baigėsi mūsų trumpasis savaitgalis Vina del Mar. Labai džiaugėmės, kad jį galėjome praleisti su dar vienais nuostabiais žmonėmis, kuriuos sutikome kelionėje. Buvo labai įdomu, kokie jie panašūs į mus, nors gyvena visai kitame pasaulio gale. Jautėmės lyg sugrįžę namo.
Paskutinis taškas Pietų Amerikoje buvo Čilės sostinė Santiagas. Į jį atvažiavome autobusu pirmadienį iš Vina del Mar ir turejome tris dienas iki skrydžio į Velykų salą. Apsistojome iš anksto susirastuose apartamentuose, iš kurių atsivėrė puikus vaizdas į kalnus ir Santa Liucija kalvą. Pirmą dieną leidome sau patinginiauti, todėl tik nuėjome į parduotuvę ir nusipirkome maisto kitoms dienoms. Kitas dvi dienas stengėmės šiek tiek pažinti miestą: nuėjome į nemokamą vaikščiojimo turą, kurio metu sužinojome daug įdomių dalykų apie sostinę, joje gyvenančius žmonės bei istoriją. Daug didingų pastatų, pagrindinė aikštė, vietinis turgus su mažais žuvų restoranėliais ir tolumoje stūksantys kalnai – tai kas mums liko atmintyje.
Santiage turėjome ne tik laiko pasižvalgyti, bet ir šiek tiek paplanuoti tolimesnę kelionę. Tačiau turime prisipažinti – kuo toliau, tuo į priekį planuojame vis mažiau. Pagrindinius rėmus turime: rugpjūčio 22 d. – atskrendame į Naująją Zelandiją, tada maždaug rugsėjo 22 d. į Australiją, spalio 15 d. į Balį ir maždaug mėnesį praleisime Indonezijoje. Nuo lapkričio vidurio iki gruodžio 1 d. kol kas plano neturime, o gruodžio 1 d. grįžtame į Europą – į Londoną, gruodžio 4 d. į Lietuvą kur praleisime laiką iki Kalėdų, o naujuosius metus sutiksime Kinijoje. Kitiems metams – likusi dalis Pietryčių Azijos. Laikotarpis priklausys nuo to, kiek bus likusių lėšų.