Velykų sala žymėjo naują mūsų kelionės etapą – iš vienos pusės, priklausanti Čilei, taigi teoriškai dar esanti Pietų Amerikoje, iš kitos – tai jau Polinezija, visiškai naujas pasaulio kraštas. Velykų salą žino beveik kiekvienas žmogus, tačiau ją aplanko tik labai maža dalis visų tų žinančių. Visų pirma, sala toli nuo praktiškai visur – šiuo metu į ją nuskristi galima tik iš Santjago arba iš Taičio salos vidury Ramiojo vandenyno. Vis dėlto, Velykų sala viliojo savo paslaptingumu ir nepasiekiamumu jau seniai, daug anksčiau, nei buvo pradėta planuoti ši mūsų kelionė, taigi jos praleisti tiesiog negalėjome.
Skrydis iš Santjago ne pats pigiausias (370$), bet ir ne pats brangiausias už beveik 6val. kelionę naujuoju Boeing 787 Dreamliner. Skrydis neprailgo ir iš lietingo Santjago neužilgo leidomės „vidury niekur“ – saulėtoje Velykų saloje. Tiesą sakant, sala su Velykomis turi bendro tik tiek, kad ji buvo atrasta Velykų dieną, o iš tikrųjų ji vadinasi Rapa Nui. Pirmieji gyventojai į salą atplaukė iš Taičio, atstumas ~4000km, taigi kokiu būdu jie sugebėjo čia atplaukti, mums lieka didelė paslaptis. Anot vietinės legendos, karalius susapnavo šią salą ir nuplaukęs tūkstančius kilometrų sėkmingai ją rado. Kaip buvo iš tikrųjų, mes tikriausiai niekada ir nesužinosime. Bet kokiu atveju tuometiniai gyventojai puikiai suprato, kad į salą sunku patekti ir pagalvoję apie šiuolaikinius turistus, ištąšė ir pastatė begalę Moai skulptūrų, nes kitaip ši sala seniai būtų pamiršta.
Velykų saloje planavome praleisti 4 dienas, tiek laiko pilnai turėjo pakakti visų pagrindinių vietų apžiūrai, nes sala visai nedidelė. Čia gyvena tik keli tūkstančiai gyventojų ir yra tik viena didesnė gyvenvietė – Hanga Roa. Visa likusi salos dalis – laukinė gamta su karts nuo karto pasitaikančiais gyventojais. Teoriškai visą salą galima apeiti pėsčiomis, bet labiau rekomenduotina išsinuomoti automobilį – bent 1-2 dienoms.
Pirmąją dieną nusprendėme aplankyti šalia gyvenvietės esančius objektus ir pradėjome nuo Rano Kau užgesusio ugnikalnio, kurio krateryje tyvuliuoja ežeras. Beje įdomus dalykas, kurį sužinojome prieš lipdami į kalną, tai kad visi turistiniai objektai saloje yra nemokami, nors dar neseniai vien už įvažiavimą į salą reikėjo sumokėti $60. Taip yra dėl to, kad vietinė turizmo agentūra, besirūpinanti šiai objektais, nesutaria su šalies vyriausybe ir kol kas visų mokesčių rinkimas sustabdytas. Po 45min. lipimo pasiekėme kraterio viršų, nuo kur atsiveria tikrai įspūdingas pačio kraterio ir vandenyno vaizdas. Ant pačio kalno viršaus yra gerai išsilaikiusių senųjų gyventojų pastatų, kurie buvo naudojami „Birdman – Žmogaus paukščio“ religinėms apeigoms. Ši religinė atšaka atsirado, kai gyventojai nusivylę senaisiais dievais ir nederlinga žeme, pradėjo ieškoti naujų dievų. Suradę, pasistatė naują gyvenvietę Orongo ir kurį laiką ten sėkmingai gyveno, kol neatvyko europiečiai. Beje, pagrindinė jų religinė apeiga kiekvienais metais buvo rengiamos varžybos, kai salos galingųjų išrinkti atstovai varžydavosi, kas pirmasis perneš paukščio kiaušinį iš netoliese esančios salos. Salą pasiekti reikėjo nusileidus nuo stačios uolos ir perplaukus vandenyną, kur buvo pilna ryklių. Pirmasis parnešęs kiaušinį, suteikdavo savo rėmėjui galimybę valdyti salą ateinančius metus.
Apsilankę kalne, nusprendėme dar apsilankyti už kelių kilometrų esančiame Moai taške, kitaip tariant vienoje iš vietų, kur stovi (arba stovėjo) viena iš žymiųjų skulptūrų. Pakeliui susidūrėme su salos „laukine“ puse – maždaug pusiaukelėje sutikome didžiulę karvių ir bulių bandą, kurios ganėsi šalia kelio ir po truputį traukė tuo keliu. Atrodytų, kad nieko čia baisaus, karvės nėra pikti gyvūnai, tačiau dėl bulių nebuvome tokie tikrai, tuo labiau, kad buvome įspėti jų pasisaugoti. Kurį laiką sekėme bandai iš paskos,o po to nusprendėme, kad reikia pabandyti karves tiesiog aplenkti einant per pievas. Viskas sėkmingai pavyko, taigi taip ir liko neaišku, kas ko labiau išsigando – mes karvių ir bulių ar jie mūsų.
Šis taškas – Vinapu – dar žymus tuo, kad jame yra išlikusi šventyklos sienos dalis, kurios mūras labai primena Inkų statybos techniką, taigi yra nemažai spėlionių, kad Velykų salos gyventojai yra susiję su Pietų Amerika glaudžiau, nei įsivaizduojame. Vis dėlto, tvirtų įrodymų nėra. Šioje vietoje yra kelios Moai skultūros, tačiau tik viena stovinti, t.y. atstatyta. Daug skulptūrų buvo nugriauta per 18-19a. vykusį pilietinį karą, taipogi žemės drebėjimų ir cunamių. Realiai vienintelė vieta, kur skultūros stovi, kaip stovėjo prieš kelis šimtus metų yra Rano Raraku kalnas, kur jos buvo „gaminamos“ ir iš ten pristatomos į visą salą. Dalis skulptūrų saloje yra atstatytos, dalis paliktos gulėti – daugiausiai veidu į žemę ir tik vienoj vietoj matėme gulinčią ant nugaros.
Kitą dieną jau turėjome automobilį, taigi tik saulei patekėjus (saulė čia teka 8:50 ryto), nuskubėjome apžiūrėti geriausiai išsilaikiusių skulptūrų. Oras nebuvo pats geriausias, buvo apsiniaukę, taigi pagalvoję nusprendėme palikti visus pagrindinius taškus rytdienai ir šiandien geriau užkopti į Poike ugnikalnį, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas ir kuris nėra gausiai lankomas turistų, taigi garsėja laukine gamta. Jokių pažymėtų takų, tik keli taškai apytiksliai pažymėti žemėlapyje. Tai buvo visiška priešingybė Galapagams, kur iš pažymėtų takų negalima išklysti. Kalną įveikėme sėkmingai ir kitoje jo pusėje radome kelias išlikusias statulas, deja, taipogi nuverstas žemyn veidu į žemę. Iš tikrųjų keista, kodėl jų nepastato atgal, nes išsilaikusios jos tikrai puikiai. Po statulų, patraukėme link pakrantės, kuri žemėlapyje buvo pavaizduota raudona spalva – taip pasirodo yra dėl to, kad visa pakrantė yra iš raudonos spalvos uolienų ir žemių, kurias lietus pastoviai plauna į vandenyną. Augalų nedaug, taigi vietomis vaizdas kaip Marse. Visa teritorija aptverta spygliuota viela, tikriausiai dėl to, kad laisvai besiganančios karvės nenugarmėtų į vandenyną, o gal ir dėl, kad nestabilia pakrante niekas nevaikščiotų. Daugiau žmonių nematėme, taigi abu variantai gali būti teisingi. Taigi po kelių valandų pasivaikščiojimo laukine pakrante grįžome atgal į pradinį tašką ir kadangi saulė jau buvo pradėjus lįsti iš debesų, patraukėme ieškoti nenuvirtusių statulų.
Vienas iš dažniausiai fotografuojamų taškų – Tongariki, kur viena šalia kitos yra daugiau nei 10 Moai skulptūrų. Ši vieta prie pat vandenyno, taigi yra keletą kartų nukentėjusi nuo cunamių, tačiau skulptūros buvo sėkmingai atstatytos. Dauguma statulų buvo statomos palei krantą, beveik visada žiūrinčios į salą, t.y. nugara į vandenyną. Taigi prieš kelis šimtus metų vaizdas turėjo būti tikrai įspūdingas, visa sala apjuosta mažesnėmis ir didesnėmis skulptūromis, pastatytų įvairiomis aplinkybėmis. Tai galėjo būti ir karaliaus ar žymesnio visuomenės atstovo mirtis, svarbus įvykis, vaikų gimimas ir t.t. Statulos yra kelių kartų, t.y. su kiekviena karta jos tobulėjo ir didėjo, didžiausia, deja, likusi nepabaigta buvo numatyta būti maždaug 20m aukščio. Didžiausia sėkmingai pastatyta buvo maždaug 14m aukščio, deja, šiuo metu irgi gulinti veidu žemyn.
Važiuojant palei pakrantę, į akis krito ir kitas neįprastas vaizdas – begalė laukinių arklių, besiganančių pievose. Arkliai žmonių visiškai nebijo ir niekur nebėga, taigi galima jais pasigrožėti iš visai arti. Iš tikrųjų, kur tik bepažvelgsi, pamatysi arba karvių bandą, arba arklių, na arba statulą. Po kelių kilometrų pasiekėme pagrindinį ir, galima sakyti, vienintelį salos paplūdimį – Anakeną. Paplūdimys įspūdingo grožio, raibuliuojantis žydras vanduo, baltas smėlis ir kelios stovinčios Moai skultūros palmių fone. Diena buvo jau saulėta, o tai tik sustiprino bendrą įspūdį. Kas įdomu, šalia šito paplūdimio buvo įsikūrusi ir pirmoji gyvenvietė saloje, kai į ją atplaukė pirmieji gyventojai, tačiau vėliau, kažkodėl pagrindinis miestelis buvo iškeltas į kitą salos pusę, kur apart uolų, daugiau nieko nėra. Motyvai neaiškūs, bet jiems, matyt, buvo geriau žinoti.
Saloje dar aplankėme lavos tunelius, kuriuos senieji gyventojai taip pat naudojo kaip daržus, įvairių augalų auginimui, nes įgriuvusiose dalyse susidarydavo labai tam palankus dirvožemis. Beje, urvai čia irgi palikti taip kaip yra, be jokios priežiūros ir kontrolės kaip Galapaguose. Į kai kuriuo galima įlysti ir pasivaikščioti, reikia tik turėti žibintuvėlį. Mes turėjome tik savo iPhone, kuris funkciją atliko, bet detalesniam urvų apžiūrėjimui, geriau būtų turėti galingesnį žibintuvėlį.
Bendrai, sala tikrai verta dėmesio ir laiko, aišku, daugumą keliautojų stabdo jos izoliacija. Tačiau, jei kada būsite Čilėje, nepagailėkite pinigų ir atskriskite kelioms dienoms čia, tikrai nenusivilsite. Saloje viskas šiek tiek brangiau, nei žemyne, išskyrus alų, kas buvo labai keista. Alus realiai buvo pigesnis už vandenį, kurio 1,5l butelys kainavo ~2,5$ (žemyne toks pat mažiau nei 1$), o alaus buteliukas – 1$. Maisto kainos nuo maždaug 4$ už nemažą empanadą su mėsa ar jūros gėrybėmis iki 15$-25$ už puikų žuvies kepsnį. Mašinos nuoma po trumpų derybų kainavo 90$ už dvi dienas. Beje, jei ieškosite mašinos, nesinuomokit iš pirmos vietos, kur užeisite, kainos gali skirtis gan ženkliai, o automobiliai visur tie patys. Ir paskutinis patarimas, prieš skrendant į Velykų salą, Prancūzų polineziją ar Galapagus, nusipirkite alkoholio žemyne, čia jis žymiai brangesnis (išskyrus alų).
Kita stotelė Prancūzų polinezijos salos, iš kur įspūdžiai jau netrukus!