Na, o mes savo medaus mėnesį pabuvom į priekį ir sulaukėm daugybės klausimų kiek laiko mes susituokę, nes atrodė, kad absoliuti dauguma turistų čia – naujavedžių poros. Vieta tam tinka puikiai – daugybė mažų salelių, nuostabus oras visus metus ir nepakartojamo grožio lagūna – vandenyno dalis atitverta aplink salas esančio rifo, kitaip tariant po didžiulį natūralų baseiną kiekvienoje saloje. Na, yra tik vienas mažas minusas – uodai, kurių daug ir kurie labai įkyrūs, o tuo pačiu gali būti ir pavojingi – įmanoma užsikrėsti Dengė virusu arba maliarija. Turistai dažniausiai šio „malonumo“ išvengia, tačiau vietiniai gyventojai bent jau Dengė virusu yra persirgę beveik visi.

Prancūzų polinezija turi autonomiją, bet oficialiai priklauso Prancūzijai, todėl sienos procedūra buvo labai paprasta, tas pats kaip įvažiuoti į Europos sąjungą – jokių antspaudų, tik trumpa paso patikra. Oro uoste, nors jau buvo po vidurnakčio, pasitiko vietinių ansamblis atliekantis liaudiškas salos dainas – malonus siurprizas tik išlipus iš lėktuvo.

Išėjus iš oro uosto mus pasitiko Areti, vietinė Taičio salos gyventoja, pas kurią, naudodamiesi Couchsurfing, buvom sutarę praleisti pirmąsias naktis. Areti gimė ir užaugo Taityje – didžiausioje ir pagrindinėje Prancūzų polinezijos saloje, kuri iš tikrųjų nėra labai turistinė. Areti su savo vaikais ir vyru gyvena didžiausiame mieste saloje – Faaa, tikrame vietinių kvartale. Tik atvykę į jos namus išmokome pirmąjį polineziečių paprotį – batus ar paplūdimio tapkes visada reikia palikti už lauko durų ir viduje vaikščioti tik basomis, taip išreiškiama pagarba tiek šeimininkams, tiek seniesiems gyventojų papročiams. Areti gyvena kelių kambarių name, todėl atskirą gavome ir mes. Iš tikrųjų, būtų galima miegoti tiesiog lauke, bet tada reikėtų saugotis uodų, kurių čia gana daug. Vieni iš uodų labai maži, juos sunku pastebėti, o įkandimą pajunti tik po kurio laiko.

Pirmąją dieną praleidome vaikštinėdami po salos sostinę – Papeete. Tai gyvenvietė šalia Faaa, nors realiai tai vienas ir tas pats miestas. Kas įdomiausia, kad mieste nėra jokio paplūdimio, tik keli skirtingi uostai – karinis, keltų ir jachtų. Oras buvo puikus, taigi daugiausiai laiko praleidome miesto parke šalia jachtų uoste, kur buvo nuostabu tiesiog gulėti ant minkštos žolytės ir mėgautis saule. Vakare Areti mums pagamino žuvies troškinį, pagal vietines tradicijas, šiek tiek maišytas su kinų virtuve. Troškinys buvo labai skanus ir užtruko tik kelias minutes, kol gausi Areti šeimyna ir du lietuviai sudorojo didžiulį jo puodą.

Kitą dieną išnuomavome automobilį ir pasileidome aplink salą. Beje, jei nuomositės automobilį, rekomenduojame Ecocar kompaniją, kuri yra visai šalia oro uosto ir automobilius nuomoja dvigubai pigiau, nei Avis ar Hertz. Automobilis kainavo 50$ dienai, kai tuo tarpu Avis norėjo 90$. Sala nėra milžiniška, tačiau pora šimtų kilometrų, važiuojant aplink ir aplankant žymesnes vietas, susidaro. Pradėjome nuo rytinės pakrantės, kur galima rasti istorinių paminklų skirtų polineziečių ir europiečių pirmiesiems susitikimams, keletą neblogų surfinimo paplūdimių ir didžiausius krioklius saloje. Kriokliai labai priminė matytus Havajuose, tik čia nereikėjo 3val. kopti į kalną. Be to, visai nebuvo žmonių, taigi galėjome netrukdomai pasigrožėti jais.

Po krioklių ir kelių apžvalgos aikštelių, patraukėme į kitą salos pusę, t.y. į mažąją salos dalį Tahiti Tiki, kas reiškia mažasis Taitis. Tai realiai atskira sala, tik siauručiu sausumos ruoželiu sujungta su Tahiti Nui – didžiuoju Taičiu. Rytinėje Tahiti Tiki pusėje įmanoma užvažiuoti ant kalno viršaus ir pasigrožėti abiejų salų panorama bei nuostabiais žydrosios lagūnos vaizdais. Kitoje Tahiti Tiki pusėje yra žymusis Teahupo surfinimo spotas, kur kiekvienais metais vyksta Billabong Pro čempionatas. Tą dieną, kai mes ten nuvažiavome, deja, bangos nebuvo labai didelės, taigi varžybos nevyko, na bet, jei ir būtų vykusios, nuo kranto sunkoka ką nors įžiūrėti, nes bangos lūžta už lagūnos, kuri tęsiasi kelis šimtus metrų. Tačiau visada galima sėsti į vandens taksi laivelį, kuris gali nuplukdyti prie pat rifo. Iš Teahupo grįžome į Taičio didžiąją salą, dabar jau į vakarinę pusę, kurioje galima rasti nuostabių paplūdimių, pradedant baltojo smėlio, baigiant juodaisiais lavos paplūdimiais. Vandens temperatūra apie 26 laipsnius, taigi vandenyje galima būti, kad ir visą dieną.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kitą dieną keltu iš Taičio išplaukėme į Moorea salą, kuri yra visai netoli, plaukimas užtruko tik 40 minučių ir kainavo po maždaug 10 dolerių žmogui. Taityje nuo pat ryto pylė lietus ir neatrodė, kad greitai nustos, vis dėlto, tik atplaukus į Moorea, dangus staiga pragiedrėjo ir vėl išlindo saulė. Šioje saloje nakvynę radome per AirBNB platformą, taigi sėdę į vietinį salos autobusą, patraukėme link vakarinės salos dalies. Nakvynė, kaip ir visa kita saloje, ne pats pigiausias dalykas, taigi buvome labai nustebinti, kai pamatėme, kad mūsų išsinuomota studija, iš tikrųjų yra labai jaukus butukas per du aukštus su erdvia virtuvėle ir terasa, o iki vandenyno, t.y. lagūnos tik 10 metrų. Dar galėjome nemokamai naudotis baidarėmis ir dviračiais.

Nieko nelaukę patraukėme į lagūną panardyti su vamzdeliu, kam čia sąlygos yra tiesiog idealios. Ramus ir skaidrus vanduo, koralai ir daugybė įvairiaspalvių žuvų. Nereikia niekur plaukti laivu, kaip pvz. Galapaguose, vandenyje nešalta, kaip Kalifornijoje, ir visai negilu, taigi visą vandenyno gyvenimą galima stebėti iš visai arti. Gerą valandą panardę, po pietų dar radome laiko paplaukioti baidare ir pasigrožėti tuo pačiu jūrinių gyvenimo iš viršaus, nes vanduo toks skaidrus, kad net nereikia į jį lysti. Trumpai tariant, pirma diena Moorea saloje buvo nuostabi, su daug saulės, žydrąja lagūna ir jos gėrybėmis.

Kitą dieną plaukėme į ekskursiją laivu palei šiaurinę salos pusę, kurios pagrindinis akcentas turėjo būti nardymas su rykliais ir rajomis. Tą jau buvome bandę Galapaguose, tačiau čia buvo ir pigiau, ir buvome girdėję daug gerų atsiliepimų. Supratome, kad nebe reikalo, po valandos plaukimo besigrožint salos pakrantėmis, sustojome viduryje lagūnos, tobulai žydro vandens plotelyje. Mūsų gidas ryklius ir rajas prisiviliojo žalia žuvimi, taigi juos buvo galima pamatyti iš visai arti, o su raja netgi pažaisti, kas iš tikrųjų paliko didžiausią įspūdį šioje ekskursijoje. Pasiėmus mažą žuvies gabaliuką, rają galima vedžioti už nosies, tiesiogine to žodžio prasme. Raja paskui žuvies kvapą gali sekti nepailsdama. Ją taip pat galima paliesti ar net pabučiuoti, bet tik jos viršų, apačia ir ypač uodega, yra pavojingos dalys. Tuo tarpu ryklius galima tik stebėti, nors ši rūšis žmonių nepuola, bet maitinti jų iš rankos – nepatariama.
Po ryklių ir rajų maitinimo, patraukėme pietų į mažą negyvenamą salelę, kur praleidome visą popietę. Pietūs buvo puikūs – šviežia kepta žuvis bei salotos (Cerviche) su žalia žuvimi ir kokosų pienu. Mūsų gidas tai pat suorganizavo kelis smagius žaidimus, kad parodytų tiek kaip polineziečiai rengėsi, tiek kaip išgyventi džiunglėse, pvz. parodė kaip lengvai nulupti ir atidaryti kokoso riešutą. Dar turėjome gerą valandą panardyti su vamzdeliu šalia salos esančiuose koralų soduose, kur, beje, vėl sutikome rajų. Dar viena diena praėjo puikiai.

Keletą dienų praleidę Moorea saloje, grįžome į Taitį, iš kur laukė skrydis į Huahine salą. Tai viena iš mažiausiai turizmo paliestų salų Prancūzų polinezijoje ir joje gyvena tik keli tūkstančiai pastovių gyventojų. Žymioji Bora Bora sala yra visai netoli, bet nusprendėme geriau praleisti laiką mažiau turistinėje Huahine. Skrydis Air Tahiti mažu ATR lėktuvėliu truko tik 40 minučių ir neužilgo leidomės nedideliame salos oro uoste, kur mus pasitiko šeimyninio viešbutuko savininkas ir nuvežė į mažesnėje salos dalyje (Huahine Tiki) esančius savo namus. Mūsų laukė mažas atostogų namelis su nuostabiu vaizdu į lagūną ir kelias mažesnes salas.

Kadangi dėl laiko juostų keitimo ilgai miegoti rytais nesinorėjo, galėjome iš savo mažos terasėlės kiekvieną rytą stebėti saulėtekį ir mėgautis ilgais pusryčiais. Oras toliau džiugino, taigi turėjome daug laiko pasidžiaugti puikiais povandeninių koralų sodų vaizdais ir paplaukioti baidare aplink mažesnes šalis esančias salas. Vieną iš dienų kartu su viešbučio šeimininkais – prancūzų pora – ėjome į kelių valandų žygį, kopėme į aukščiausią Huahine Tiki salos tašką, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į visas keturias puses. Kelias nebuvo pats lengviausias, nes salos džiunglėse drėgna, taigi takeliai buvo gan slidus, vis dėlto apsiėjome be jokių nuotykių ir sėkmingai pasiekėme viršūnę.

Paskutinę dieną dar suspėjome apsilankyti fermoje, kur auginamos austrės, kurios „gamina“ juoduosius perlus. Susipažinome su visa procedūra, kuri pasirodo trunka maždaug 18 mėnesių, tiek laiko prireikia, kad perlas būtų reikiamo dydžio. Kas nustebino, tai kad pasirodo natūralūs perlai, kai į austrės kiautą netyčia patenka smėlio kruopelė, beveik niekada nebūna apvalūs, o visi tobulai apvalūs perlai yra išauginti įterpiant dirbtinį rutuliuką, kurį austrė per tuos 18 mėnesių apvynioja perlo medžiaga. Kuo apvalesnis perlas, tuo jis vertingesnis, bet kadangi jų pasitaiko ne taip ir dažnai, palyginus su bendru perlų skaičiumi, perlai su defektais taipogi yra naudojami įvairiems juvelyrikos dirbiniams.

Prancūzų polinezijoje praleidome 10 dienų ir aplankėme tris salas, galėjome įsitikinti, kad čia pats tikriausias atostogų rojus. Nors ir buvome nusiteikę, kad čia bus tikriausiai pati brangiausia vieta iš visų mūsų aplankytų, sugebėjome tilpti į savo 100$ dienos biudžetą, kas labai sunkiai sekėsi Pietų Amerikoje.

O pabaigai belieka pridurti, kad jei tik kada galėsime, būtinai čia sugrįšime, galbūt jau tikram medaus mėnesiui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *