Po trumpų atostogų Mankoroje laukė 8val. kelionė autobusu (kompanija Cruz del Sur) į Ekvadorą, o tiksliau į didžiausią miestą – Gvajakilį. Ekvadoro sostinė yra Kitas , tačiau realiai pagrindinis miestas ir uostas – Gvajakilis. Kelias pirmas kelionės valandas kraštovaizdis beveik nesikeitė, atrodė, kad visa Peru pakrantė yra tik pilkšvokas smėlis ir beribiai laukai su karts nuo karto pasitaikančiais neišvaizdžiais miesteliais. Atrodė, kad tas pats laukia ir Ekvadore, tačiau tik kirtus sieną, vaizdas pasikeitė radikaliai – iš smėlio į daug daug žalumos. Sienos kirtimo procedūra buvo labai paprasta, viskas vyksta tame pačiame pastate, prie vieno langelio gavom išvykimo štampą iš Peru, prie kito – atvykimo į Ekvadorą. Eilių beveik nebuvo, taigi po gero pusvalandžio sulipome atgal į savo autobusą ir patraukėme toliau. Kaip minėta anksčiau, vaizdas tapo žymiai žalesnis, nei Peru – be tiesiog medžių ir žolės, visur driekėsi beribės bananų plantacijos. Nežinau ar Ekvadoras pirmauja pagal bananų eksportą pasaulyje, tačiau daugiau nei 90% bananų Europą pasiekia būtent iš čia. Miestelis keitė miestelį ir po dar kelių valandų kelionės pasiekėme Gvajakilį. Pats miestas nėra labai turistinis ir daugiau naudojamas kaip išvykimo taškas į Galapagus, keliautojai čia dažniausiai praleidžia 2-3 dienas, prieš skrydį. Dar prieš kelis metus Gvajakilis buvo gan pavojingas miestas turistams, tačiau šiuo metu miesto valdžia bando šį įvaizdį taisyti.

Pagrindiniuose turistų taškuose daug policijos ir apsauginių, iš vienos pusės jautiesi saugiau, tačiau iš kitos kyla klausimas kam tiek apsaugos reikia. Mieste turistinių objektų nėra labai daug, o beveik visi pagrindiniai yra centrinėje miesto dalyje. Beje, verta paminėti, kad autobusų stotis, orouostas ir didžiulis prekybos centras yra tame pačiame komplekse visai netoli centro, kas yra tikrai patogu (kelionė taksi iki viešbučio kainavo 5$). Kitas patogus dalykas tai, kad oficiali valiuta Ekvadore yra JAV doleris, o ir dar daugybė dalykų pasiskolinta iš JAV.

Pirmąjį vakarą pasivaikščiojome centre ir gražiai sutvarkyta pakrante (Malecon 2000). Oro temperatūra dieną – maždaug 30 laipsnių, o vakare „atšąla“ iki maždaug 23 laipsnių, taigi miesto gyvenimas atsigauna būtent vakare. Matėsi daug vietinių, kurie džiaugėsi gražiu vakaru ir visai neatrodė, kad dar neseniai čia buvo gan nesaugu. Kitą dieną aplankėme iguanų parką centre, kur galima pamatyti daugybę iguanų, tiesiog čia gyvenančių vidury miesto. Po to patraukėme link Las Penas, seniausio rajono mieste, kur ir buvo įkurtas Gvajakilis. Prieš kelis metus čia dar buvo lušnynas, tačiau dabar tai gražiai sutvarkyta turistinė vieta. Pats rajonas išsidėstęs ant kalno, į kurį užkopus atsiveria miesto panorama. Lipant laiptais atrodo, kaip gražiai sutvarkytas rajonas, tačiau nuo kalno pasimato, kad nudažytos tik fasadinės sienos, taip sukuriant apgaulingai gražų paveikslą. Visai netoli dar vis tebėra keli lušnynai, taigi lipant į kalną apsauginių matėsi dar daugiau. Pasigrožėję saulėlydžiu ir išgėrę vietinio alaus, patraukėme atgal į viešbutį, nes kitą ryta jau laukė skrydis į Galapagų salas.

Žinojome, kad tai ne pati pigiausia vieta keliauti, tačiau labai viliojo galimybė pamatyti daug gyvūnų, kurių nėra niekur kitur – kaip kad, pavyzdžiui, pingvinus. Labai keista, kaip pingvinai gali gyventi tokiame šiltame klimate, taigi tai buvo vienas iš pagrindinių tikslų. Beje, pingvinus jau matėme Peru – Balesta salose, kurie yra artimi šių Galapagų pingvinų giminaičiai. Geriausias būdas pamatyti salas yra kruizas, tačiau jų kaina prasideda virš 1000$ žmogui už vos kelias dienas, taigi nusprendėme tiesiog skristi į vieną iš salų – Santa Cruz. Ekvadoro vyriausybė vien už atvykimą į Galapagus ima po 100$ ir dar po 20$ už tranzitinę kortelę, kas realiai yra tas pats dalykas, taigi jau net pati kelionės pradžia nebuvo labai pigi. Beje, lėktuvai atskrenda ne į pačią Santa Cruz salą, o į šalia esančią mažytę Baltra salą, iš kurios keltu keliamasi į Santa Cruz ir tada dar maždaug valandą važiuojama į Puerto Aroyo miestelį kitoje salos pusėje.

Pats miestelis vėlgi primena kitus Pietų amerikos miestelius – neišvaizdus nameliai, nemaža dalis nebaigti statyti (vengiant mokesčių). Taigi pirmas įspūdis nebuvo labai pritrenkiantis. Šį kartą apsistojome pas vietinius gyventojus, naudodamiesi AirBNB paslauga. Jei kada keliausite į Galapagus, galime tikrai rekomenduoti Hospedaje Nelyza, šeimyninkai labai draugiški, daug dalykų kaip kad dviračius ar drabužių skalbimą suteikia už dyką, tik vienas minusas, kad angliškai moka tik kelias frazes. Na bet tuo pačiu mūsų ispanų kalba po truputį gerėja, taigi didelių sunkumų neturėjome. Pirmąją dieną dar turėjome šiek tiek laiko prieš nusileidžiant saulei, taigi patraukėme į Čarlzo Darvino centrą pasižiūrėti vėžlių ir pasivaikščioti pakrante. Vėžliai – vieni seniausių gyvūnų saloje – buvo beveik išnykę, kai žmonių atvežtos žiurkės, taip pat sulaukėjusios katės, suėsdavo didžiąją dalį vėžlių kiaušinių. Šuo metu žiurkės beveik išnaikintos, o su būtent šio centro pagalba atkurta vėžlių populiacija. Pasižiūrėję į vėžlius, nuėjome link pakrantės, kur nustebino laukinių gyvūnų gausa – paukščiai, daugybė įvairių rušių krabų ir dar daugiau jūrinių iguanų, kurios atrodė visai nebijo žmonių ir tiesiog šildėsi ant pakrantės uolų. Tai tos pačios iguanos, apie kurias dar neseniai rašė Lietuvos ryte, kaip apie siaubingus padarus. Iš tikrųjų, tai visai nepavojingi gyvūnai, iš išvaizdos primenantys drakonus. Matyt, būtent iguana buvo panaudota kaip modelis piešiant pirmuosius drakonus.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Grįžus atgal į miestelį, užsukome į vietinį turgų, kur be pirkėjų buvo keletas jūrų liūtų ir pelikanų, laukiančių ir planuojančių kaip nugriebti kokią žuvį. Kadangi žuvys čia pat yra darinėjamos, maisto šiems „pirkėjams“ netrūksta. Vietiniai pardavinėjai taip pat visai neatrodo, kad piktintųsi šių gyvūnų draugija. Miestelio pakrantė, kur yra ir turgus, sutvarkyta ir daug labiau panaši į kurortą, nei visa kita likusi dalis. Daug mažų parduotuvėlių, parduodančius tuos pačius suvenyrus, restoranai, siūlantys jūros gėrybes ir daug turistų, vaikštinėjančių pirmyn ir atgal.

Kitą dieną dviračiais patraukėme į link salos vidurio, kur galima rasti laukinius vėžlius ir keletą lavos tunelių – gan įspūdingų natūralių gamtos kūrinių. Su vietiniu taksi nuvažiavę link Santa Rosa miestelio, toliau patraukėme dviračiais. Pakeliui link lavos tunelių sutikome keletą vėžlių, lėtai vaikštinėjančių ir ieškančių ką suėsti pietums. Po keliolikos minučių minimo pasiekėme tunelius, tiksliau vieną maždaug pusės kilometro ilgio tunelį. Šie lavos tuneliai susidarė, kai išsiveržus ugnikalniui, lava tekėjo labai greitai ir viršutiniam sluoksniui pradėjus vėsti, susidarė vamzdžio formos darinys. Viduje atrodo, kad eitum žmogaus iškastu tuneliu, nes jo forma labai simetriška. Tunelis pradžioje buvo gan platus, maždaug tokio dydžio, kaip metro tunelis pvz. Londone, tačiau link galo susiaurėjo iki tiek, kad teko šliaužti keturiomis. Pakeliui atgal į mūsų miestelį dar aplankėme kitą lavos tunelį netoli Bella Vista miestelio, kuris yra beveik dvigubai ilgesnis (~1km), tačiau tuo pačiu ir dvigubai platesnis, taigi nėra tokio pat klaustrofobiško jausmo. Po tunelių dar turėjome laiko pasivaikščioti po džiungles ir paieškoti vėžlių, kurių daug visose tunelių apylinkėse. Važiuodami atgal jau galvojome, kaip vakarienei kepsime šviežią žuvį iš vietinio turgaus, to paties, kur žuvies ieško ir vietiniai jūrų liūtai. Žuvis iš tikrųjų gavosi puiki, gal tik buvo kiek daugoka, nes mažiausia, kurią ir nusipirkome, svėrė 1,5kg.

Kitas porą dienų paskyrėme salos paplūdimiams – Alemanes ir Tortuga Bay (Vėžlių įlankos), iki pastarosios tenka paėjėti maždaug 45 minutes, tačiau paplūdimio grožis atperka vidus sunkumus. Tai ilgas balto smėlio paplūdimys, su tobulai žydru vandeniu. Tuo pačiu tai ir viena iš pagrindinių vietų banglenčių sportui, vis dėlto, kadangi labiau čia labai primena Baltijos jūrą, nei vandenyną – daug dažnų, nesinchroniškų ir vieną ant kitos lūžtančių bangų. Iš kitos pusės, tai buvo gan puikios sąlygos boogie-boarding‘ui (lietuviškai, matyt, nėra vertimo). Tai dar vienas būdas čiuožti banga, kai vietos banglentės naudojama minkšta, mažesnė ir platesnė lenta, kuri padeda pagauti būtent tokias bangas. Tuo pačiu viskas daug paprasčiau, nereikia irtis, stotis, galima tiesiog mėgautis greitu čiuožimu, įsikibus į lentą.

Šiek tiek už šio nuostabaus paplūdimio galima rasti dar vieną įlanką, kur vanduo labai ramus ir tinkamas nardymui su vamzdeliu. Čia galima rasti daug gražių spalvotų žuvų, tačiau daugiausia tik gan nedidelių, o norint pamatyti didesnes, įskaitant ir ryklius, reikia plaukti labiau į atvirą vandenyną. Tiesą sakant, kitas minėtas paplūdimys – Alemanes – yra labiau tinkamas nardymui su vamzdeliu, nes be žuvų dar galima pamatyti vėžlių ir jūrų liūtų, kurie dažnai mėgsta pažaisti kartu su žmonėmis. Tuo tarpu Tortuga Bay labiau skirtas banglenčių sportui ir kitoms vandens pramogoms. Prie viso šito, abiejuose paplūdimiuose galima pamatyti dar daug įvairių gyvūnų – iguanų, krabų, įvairių paukščių ir t.t.

Be abejo, negalėjome praleisti progos panardyti kartu su rykliais, taigi kitą dieną išplaukėme į dienos ekskursiją į porą mažesnių salų – Daphne ir Pinzon. Abejos salos labai tinkamos nardymui, nes vanduo skaidrus, aplink salas nėra gilu, o tuo pačiu tai puikios sąlygos gyventi įvairiems vandens gyvūnams. Prie pirmosios salos benardydami išvydome vėlgi daug įvairių spalvotų žuvų, jūrinių vėžlių ir, kad buvo įdomiausia, turėjome proga kartu paplaukioti ir iš arti pamatyti ryklius. Jausmas įdomus, gal net kiek baisu iš pradžių, tačiau supratus, kad rykliai žmonių bijo taipogi, pasidaro žymiai ramiau ir galima tiesiog mėgautis vaizdu. Maždaug po valandos patraukėme link Pinzon salos, pakeliui sustodami pailsėti laukiniame balto smėlio paplūdimyje suvalgyti pietų. Pinzon saloje kartais galima sutikti pingvinų, tačiau, deja, mes jų neišvydome, na bet iš kitos pusės jau buvome juos matę Peru. Iš kitos pusės, Pinzon saloje sąlygos nardyti su vamzdeliu dar geresnės, dugnas baltas smėlis, taigi viskas labai ryšku ir spalvota. Dar kartą turėjome progą paplaukioti ir pažiūrėti į ryklius, šį kartą žymiai iš arčiau, nes daugumoje vietų buvo galima netgi atsistoti ant dugno, nes buvo visai negilu. Prie ryklių pamatėme ir rają, galima sakyti, dar pavojingesnį gyvūną, nors ji jokio susidomėjimo mumis nerodė ir tiesiog ieškojo savųjų pietų. Po geros valandos nardymo laukė maždaug 1,5val. plaukimas atgal į miestelį. Kadangi reikėjo plaukti į atvirą vandenyną, mūsų laivą supo pakankamai stipriai ir linksmi turistų veidai greitai apsiniaukė. Matėsi, kad dauguma tik ir laukia, kol baigsis šitas amerikietiškų kalnelių atitikmuo vandenyje.

Kelias likusias dienas turėjo užtektinai laiko pasidžiaugti visais salos privalumais – draugiškais gyvūnais, puikiu oru ir beribiais paplūdimiais, kurių užtektinai kiekvienam poilsiautojui ir visai nereikia stumdytis kaip Palangoje ar kokioj Turkijoj. Paėjėjus keletą šimtų metrų nuo pagrindinių paplūdimių visada galima rasti nuošalią vietą tik sau, na nebent dar kelioms iguanoms ir krabams.

Apibendrinant, Galapagų salos, nors ir brangoka vieta, tačiau tikrai verta apsilankymo. Dar nebuvome buvę ten, kur tiek daug draugiškų gyvūnų, gražių paplūdimių ir netgi gyvena pingvinai. Na bet juos galima suprasti, kam gyventi Antarktidoje, kur tik sniegas ir šalta, jei galima gyventi saulėtame paplūdimyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *