Mūsų kelionės faktai ir skaičiai: Bolivija, Peru, Ekvadoras

Bolivijoje praleidome tik 5 dienas, Peru net 29, o Ekvadore 11 dienų. Skirtingas dienų skaičius kiekvienoje šalyje ryškiai atsispindi ir dienos biudžetuose – Peru išleidome vidutiniškai mažiausiai, o Ekvadore daugiausiai. Iš kitos pusės, pigiausia šalis turėjo būti Bolivija, nors geriausią kainos ir kokybės santykį radome Peru. Tuo tarpu Ekvadore, tikriausiai Continue Reading

Galapagai ir šiek tiek Ekvadoro

Po trumpų atostogų Mankoroje laukė 8val. kelionė autobusu (kompanija Cruz del Sur) į Ekvadorą, o tiksliau į didžiausią miestą – Gvajakilį. Ekvadoro sostinė yra Kitas, tačiau realiai pagrindinis miestas ir uostas – Gvajakilis. Kelias pirmas kelionės valandas kraštovaizdis beveik nesikeitė, atrodė, kad visa Peru pakrantė yra tik pilkšvokas smėlis ir Continue Reading

Nuo Arekipos iki Mankoros pro kanjonus, dykumas ir sostinę

Maršrutas nuo Kusko iki Ekvadoro: Žaliasis Kolkos kanjonas Į Arekipą atvažiavome labai anksti (5:30!) naktiniu autobusu iš Kusko. Tą patį rytą turėjome pradėti turą po Kolkos kanjoną – vieną iš giliausių kanjonų pasaulyje. Šiek tiek pailsėjome hostelyje, susidėjome daiktus reikalingus dviems dienoms ir prieš aštuonias ryto jau buvome pasiruošę naujiems Continue Reading

Nuotykiai Peru trumpame filmuke

Keliaudami iš Kusko link Limos ne tik lankėme istorines įžymybes ar gamtos paminklus, bet ir turėjome šiek tiek laiko įvairioms pramogoms: zip lining’ui, pasivažinėjimui kopomis su bagiu, nusileidimui nuo kopos su smėllente ir ekstremaliam pasiplaukiojimui upe (raftingui). Mūsų įspūdžiai šiame trumpame filmuke:

Kuskas ir Maču Pikču – prarastasis inkų miestas (Machu Picchu)

Iš Puno pajudėjome link Kusko, miesto Peru pietuose, kuris dabar yra pagrindinis taškas iš kur prasideda visos ekskursijos į Maču Pikču, o kadaise buvo Inkų imperijos sostinė (nuo XIII iki XVI amžiaus). Miestas yra maždaug 3400 metrų aukštyje, taigi šiek tiek žemiau, nei Puno ir Titikakos ežeras. Vis dėlto, daugumai Continue Reading

Titikakos ežeras: aukštai aukštai tarp Peru ir Bolivijos

Iš La Pazo nusprendėme naudotis Bolivia Hop kompanijos paslauga, kuri leidžia už 49$ nuvažiuoti iki Kusko (Cusco) Peru, tuo pačiu sustojant keletą kartų palei Titikakos ežerą. Taigi anksti ryte pajudėjome iš aukščiausios pasaulyje sostinės link aukščiausio, naudojamo laivybai, ežero (aukštis svyruoja apie 3800-3900 metrų virš jūros lygio). Žemėlapis rodė, kad Continue Reading

Bolivija: ten kur aukštai ir šalta

Jau Argentinoje pradėjome kilti į viršų, tačiau tai buvo tik trumpa įžanga prieš patenkant į Boliviją, kur visas mūsų maršrutas turėjo būti 3500m ir aukščiau. Paskutinė stotelė Argentinoje, ant sienos su Bolivija, buvo La Quiaca. Šį miestelį pasiekėme vėlai vakare ir vienintelė mintis tuo metu buvo kuo greičiau krist miegot, vis dėlto negalėjom nepastebėti, kad temperatūra jau buvo arti 0 laipsnių, o mūsų hostelis šįkart buvo su bendru dušu, iki kurio reikėjo eiti per lauką. Maždaug tas pats, kaip važiuoti slidinėt ir turėt dušą lauke. Na bet kokiu atveju, tai buvo tik viena naktis ir kitą rytą mes jau sėkmingai ėjome link sienos (dieną temperatūra buvo ~15-17 laipsnių).

Sienos kirtimo procedūra buvo labai paprasta: du langeliai vienas šalia kito – iš Argentinos gavome išvykimo štampą, o iš Bolivijos – atvykimo. Eilės nebuvo visai, taigi po maždaug 15min sėkmingai atsidūrėme Villazon miestelyje Bolivijoje. Šis miestelis yra gan nedidelis, bet svarbus prekybos taškas, nes Argentinoje dauguma prekių yra brangesnės. Kitaip tariant, Villazon yra tiesiog didelis turgus, kuris šiek tiek primena Gariūnus, jų klestėjimo metu. Vienas iš pirmųjų dalykų, ką pastebėjome, buvo tai, kad ypač daug prekiautojų kokos lapais. Šis prieštaringai vertinamas produktas yra legalus Bolivijoje, pietinėje Argentinoje ir dalyje Peru. Vis dėlto, tik Bolivijoje jis parduodamas taip atvirai. Kokos lapai pasižymi bent keliomis vertingomis savybėmis, iš kurių mums svarbiausia buvo tai, kad jie padeda sumažinti aukščio įtaką savijautai ir sveikatai. Aukštis jau buvo 3500m ir nors kažko ypatingo nepajutome, tačiau pvz. ėjimas per visą miestelį su kuprinėmis ant pečių pasirodė ne tokia jau ir lengva užduotis. Taigi buvo greitai nuspręsta išbandyti kokos lapų poveikį. Įsigijome visą maišą, nes mažesniais kiekiais ten nieks jų nepardavinėja. Na ir iš tikrųjų, pakramčius kokos lapų – savijauta iškart pagerėjo. Beje, jei kam įdomu, viename puodelyje kokos lapų arbatos yra maždaug 35mg kokaino.

Iš Villazon į Uyuni, kur yra didžiausia pasaulyje druskos lyguma, turėjome važiuoti traukiniu, kas yra patikimiausia susisiekimo priemonė Bolivijoje. Viskas klojosi sklandžiai iki tol, kol nenuėjome atsiimti bilietų į traukinių stotį. Paaiškėjo, kad traukinio elektros sistema sugedus, kad reiškė, kad visą 8val. kelionę nebus apšvietimo, televizoriaus ir kas svarbiausia – šildymo. Traukinys turėjo išvažiuoti 15:30, taigi kelias pirmas valandas iki sutemstant, tai nebuvo labai baisu, bet žinant, kaip staigiai atšąla naktį, pasidarė šiek tiek neramu. Na bet, kadangi dauguma vietinių ir turistų buvo vis tiek pasiryžę važiuoti, tą patį padarėme ir mes. Kelionės pradžia buvo puiki: traukinys išvažiavo laiku, gavome tikrai gerą vakarienę, o ir kraštovaizdis buvo nuostabus. Na gal tik vienas minusas – bėgiai kreivoki, taigi traukinys siūbuoja gan smarkiai. Sutemus, kaip ir tikėjomės, pradėjo šalti, bet iš tikrųjų nebuvo taip baisu ir po dar kelių valandų pasiekėme Uyuni miestelį.

Šiaip ne taip radome savo viešbutuką, kuris kaip ir visi likę Bolivijoje neturi centrinio šildymo ir naudoja atskirus elektrinius šildytuvus kiekvienam kambariui. Tai reiškia, kad šildytuvas įjungiamas tik tada, kai atvyksta svečiai ir tenka dar gerokai palaukti, kol temperatūra kambaryje pasiekia normalią. Ryte taip pat sužinojome, kad karštas dušas – visai ne karštas, o geriausiu atveju šiek tiek šiltas. Na bet šiaip ne taip išsiruošėme į turą po druskos lygumą.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Buvo girdėję įvairių atsiliepimų, kad kartais turo vairuotojai būna padauginę alkoholio ir vairuoja labai atmestinai, tačiau tiek mūsų vairuotojas, tiek visi kiti, kuriuos matėme, buvo tikrai blaivūs ir profesionalūs. Gal tai ir buvo problema prieš kelis metus, tačiau dabar viskas tikrai pasitaisė į gerąją pusę. Kitas svarbus dalykas – tai, kad druskos lygumoje vyksta vienas iš Dakaro greičio ruožų, o tai priverčia visą miestelį pasitempti. Pats turas po druskos lygumą buvo tikrai įdomus ir prasidėjo traukinių kapinėse, kur rūdija daug nebenaudojamų traukinių. Toliau važiavome per pačią lygumą link užgesusio ugnikalnio ir kas čia pasirodė įdomiausia, tai kad beveik neįmanoma suvokti likusio atstumo iki jo. Nors ugnikalnis matosi visą laiką, tačiau ilgą laiką atrodo, kad jis nei kiek neartėja, nes aplink tik lygi ir balta druskos danga, taigi nėra jokio atskaitos taško įvertinti atstumui. Druskos lygumoje taip pat apsilankėme saloje, kuri pilna kaktusų, o užlipus į aukščiausią jos tašką – atsiveria nuostabi panorama. Visa druskos dykuma yra išdžiuvęs ežeras, kuriame kažkada iš tikrųjų buvo salų. Turas truko visą dieną ir tikrai neprailgo.

Iš karto po turo buvome suplanavę sėsti į naktinį autobusą ir važiuoti tiesiai į La Pazą – Bolivijos sostinė, kuri tuo pačiu yra aukščiausia pasaulyje. Du trečdaliai kelio iki La Pazo nuo Uyuni yra žvyrkelis, taigi iš pradžių galvojome skristi lėktuvu, tačiau bilietai buvo brangoki ir buvo nuspręsta išbandyti autobusą. Pastarasis buvo tikrai geras ir patogus, o ir į La Pazą atvažiavo net anksčiau, nei planuota. Pats važiavimas žvyrkeliu taipogi nebuvo toks baisus, kaip buvo galima susidaryti įspūdį, paskaičius komentarus internete. Dar kartą įsitikinome, kad komentarus dažniausiai rašo žmonės, kuriems kažkas buvo blogai, o dauguma tų, kuriems viskas praėjo sklandžiai, to daryti nesivargina.

Į La Pazą atvažiavome anksčiau, nei planuota – 5:30 ryto. Susiradę patikimą taksi (La Paze visada rekomenduotina imti Radio Taxi, nes paprasti Taxi gali būti pavojingi) autobusų stotyje pajudėjome link savo viešbučio ir tikėjomės, kad mus priims taip anksti. Viskas pavyko sklandžiai ir viešbučio administratorius, pažadintas iš saldaus miego, davė mums kambarį, be papildomo mokesčio už tokį ankstyvą atvykimą. Naktį važiuojant per miestą, La Pazas atrodė gan niūriai ir baugiai, tačiau ryte vaizdas pasitaisė. Mūsų viešbutis buvo vienoje iš pagrindinių turistinių gatvių, kur daug kavinių, barų ir gatvės prekeivių, siūlančius daugiausiai įvairius dirbinius ir drabužius iš lamos ir alpakos vilnos.

Pirmąją dieną La Paze daugiausiai ilsėjomės ir buvome tik trumpai pasivaiksčioti aplink centrą ir susirasti, ką pavalgyti. Palyginus su Argentina, Bolivijoje vartojama daug daugiau bulvių, o jų auginama keli šimtai skirtingų rūšių – juodos, baltos, raudonos, baltos ir t.t. Taip pat visos skrudintos bulvytės yra gaminamos iš šviežių bulvių, kas gan reta tiek Europoje ar Amerikoje. Kas dar nustebino, kad be bulvių, retai kada buna kokių nors kitų daržovių, dažniausiai tik mėsa ir bulvės, dar kartais ryžiai. Pietums paragavome lamos kepsnio, skonis skirėsi tiek nuo kiaulienos, tiek nuo jautienos ir buvo kažkur per vidurį. Prie kepsnio puikiai derėjo juodųjų bulvių sriuba.

Kitą dieną, kaip ir Buenos Airėse, sudalyvavome beveik nemokame ture po La Pazą. Gidai buvo tikrai puikūs ir papasakojo daug įdomių dalykų apie La Pazą. Pvz., pasirodo mūsų viešbutis buvo senųjų gyventojų dalyje, kurią nuo ispaniškosios skyrė judri gatvė. Ispaniškoji dalis labai priminė pietų Europos miestus, su gražiomis aikštėmės ir išvaizdžiais pastatais. Vis dėlto, senoji miesto dalis buvo daug įdomesnė, su daug mažų ir siaurų gatvelių, o kadangi miestas išsidėstęs kalnuose, kiekviena gatvelė ėjo arba į viršų arba į apačią. Turint omeny, kad miestas yra beveik 4000 metrų aukštyje, pastoviai vaikščioti aukštyn/žemyn nebuvo taip lengva. Šioje miesto dalyje taip pat aplankėme didžiausią miesto turgų bei įžymųjį San Francisko kalėjimą, kuris yra pačiame miesto centre. Panašiai kaip Lukiškės Vilniuje, tačiau čia La Paze kalėjimą sudarė tik vienas didelis pastatas, kuriame kaliniai pasirodo gali gyventi net su savo šeimomis. Prieš kelis metus dar būdavo įmanoma pamatyti kalėjimą iš vidaus, tačiau šiuo metu to jau nebegalima padaryti.

Po pietų buvome suplanavę išbandyti mieste veikiančius kalnų keltuvus – gondolas, kurios buvo įrengtos per kelis pastaruosius metus ir yra tiek labai svarbus susisiekimo elementas bei viena iš didžiausių turistų atrakcijų. Mieste šiuo metu veikia 4 linijos, o dar bent 4 yra statomos. Mes išbandėme tris – geltoną, žalią ir raudoną. Nei viena iš šių linijų neprasideda centre, taigi reikėjo pavažiuoti taksi iki pirmosios stotelės – geltonosios linijos. Iš pradžių užkilome iki El Alto miesto dalies, kuri kaip sufleruoja pavadinimas yra aukščiausias miesto taškas – daugiau nei 4000m. Vaizdas nuo viršaus tikrai įspūdingas – begalybė mažų namelių (iš tikrųjų netokių ir mažų) išsidėsčiusių abiejuose kalno šlaituose. Netoli už miesto taip pat matosi snieguotos kalnų viršūnės, kurios atrodo yra visai neaukštai. Toliau leidomės geltona linija link žaliosios, o iš ten kėlėmės į Zona Sur (pietinę miesto zona), kur gyvena daugiausiai pasiturintys miesto gyventojai ir užsieniečiai. Pakeliui buvo galima pamatyti daug gražių namų, kurių gyventojai tikriausiai visai neplanavo, kad juos kažkada iš viršaus stebės smalsūs turistai. Pabaigai pasilikome raudoną liniją, kuri prasideda visai netoli centro, buvusioj traukinių stotyje. Ši linija taip pat kelia į El Alto rajoną, kur atsiveria dar viena nuostabi panorama. Ant kalno viršaus sulaukėme, kol sutems, taigi galėjome pasigrožėti nesibaigiančia žibūrių jūra. Beje, ši pramoga keltuvais yra visai nebrangi, vienas kėlimasis kainuoja tik 3 bolivianus – maždaug 40 euro centų.

Tai buvo paskutinė mūsų stotelė La Paz‘e, o kitą rytą jau laukė kelionė link Titikakos ežero.

Nuostabūs Argentinos kalnai

Iš Kordobos į Saltą, miestą Argentinos šiaurėje, šį kartą vykome dieniniu autobusu vien dėl to, kad pasigrožėtume kalnuotomis apylinkėmis. Galbūt reikėjo pasiklausti vietinių prieš taip darant, nes jokių (beveik) kalnų pakeliui neišvydome. Daugiausiai tai buvo Argentinietiškos pampos, besidriekiančios šimtus kilometrų. Kalnų gali būti, kad vis dėl to buvo, bet tik tada, kai jau sutemo (kelionė autobusu truko maždaug 13val.).

Maždaug 30min iki vidurnakčio pasiekėme Saltą, kuri yra Andų priekalnių papėdėje. Vietiniai šiuos kalnus vadina Orientes, kadangi jie yra į rytus nuo pačių Andų. Pati Salta – tikrai gražus miestas ar teisingiau sakant miestelis, tačiau daug daugiau galima pamatyti aplink ją. Vienas iš variantų – nuomotis mašiną, ką pirmą kartą šioje kelionėje ir išbandėme. Anksčiau visada naudodavomės tiesiog pigiausia kompanija, tačiau šįkart pasirinkome Avis, nes per savo laiką Kalifornijoje jų paslaugomis naudojamės labai daug. Avis visada palikdavo patikimos kompanijos įspūdį, o ir lojalumo taškų buvo priklaupta daugiau nei reikia.

Taigi kitą rytą pasiėmėme Renault Clio, su kuria pasileidome link kalnų. Pirmiausia važiavome Ruta 33 (Keliu nr. 33), kuris kerta Andų priekalnius, link mažo Cachi miestuko. Iš pradžių kalnais vinguriuojantis kelias yra asfaltuotas, toliau asfaltas, kas kelis kilometrus, keičiasi su žvyru, kol galop patampa pilnai žvyrkeliu. Tai atsitinka stačiausioje kelio vietoje, kur per kelioliką kilometrų užkylama daugiau nei 2000 metrų iki aukščiausios kelio vietos (~3500m). Nuo ten kelias vėl asfaltuotas, kas yra tikra palaima po dardėjimo žvyrkeliu. Na bet visa tai atperka nepakartojami vaizdai – kelių spalvų kalnai, kaktusai, laukiniai ir nelaukiniai gyvūnai. Važiuodami šiuo keliu dar kartą įsitikinome mašinos nuomos privalumais – visada galima rinktis norimą maršrutą, jį bet kada koreguoti, na ir sustoti galima kada panorėjus.

Užkilus į aukščiausią vietą, kur pastatyta maža koplytėlė (Capilla San Rafael), kelias pradeda po truputį leistis ir tada kurį laiką važiuojama beribiais laukais pilnais kaktusų ir atrodo, kad daugiau nieko. Visame kelyje sutikome tik kelis kitus automobilius, taigi galėjome netrukdomai mėgautis kalnais ir jų ramybe. Toliau besileidžiant link Cachi, sustojame pavežti tranzuojančios vietinės moteriškės, kuri už tai žadėjo duoti naminio pieno, tačiau atvažiavus į jos miestuką, atrodo pažadą pamiršo. Dar po kelių kilometrų pasiekėme Cachi, miestuką esantį maždaug 2km aukštyje tarp Andų ir jų priekalnių. Miestukas gražus ir labai ramus, jo gyventojai atrodo niekur neskuba. Įdomus dalykas tai, kad jo bažnyčios (kaip ir kitų miestelių šiame regione) lubos yra padarytos iš kaktusų medienos. Nors kaktusas ir neatrodo tvirtas, tačiau sudžiovimus, jo medis yra labai tvirtas ir lengvas.

Po Cachi laukė dar ~70km žymiuoju Ruta 40, kuris yra kartais palyginamas su Route 66 JAV, daugiausiai dėl jo istorinės svarbos. Kelias tęsiasi daugiau nei 4000 kilometrų nuo Argentinos pietų iki šiaurės, taigi tuo pačiu kerta kelias klimato zonas. Kelias jau baigiamas išasfaltuoti, tačiau šiaurinė dalis yra vis dar žvyrkelis, kurio ~170km teko išbandyti ir mums. Iš tikrųjų, išskyrus kelias vietas, žvyrkelis yra tikri gerai prižiūrėtas, na gal tik siaurokas vietomis. Kelias tikrai nenuobodus, pakeliui galima pasigrožėti kalnais, smėlio ir uolienų dariniais.
Pakeliui link Molinos, miestelio kuriame nakvojome, galima pamatyti daug vietinių gyvenviečių, kur žmonės gyvena jau tūkstančius metų. Iš pradžių tai buvo senieji gyventojai, po to juos užkariavo Inkai, o dar vėliau atvyko ispanai, kurie atsivežė vynuoges ir krikščionybę. Iš tikrųjų kiekvienas miestukas pakeliui turėjo po savo nuosavą, gražią bažnyčią, kuri beveik visada būdavo ant kalno. Kelias vingiuoja palei upę, kuri yra ir viso šio regiono maitintoja, nes čia beveik nelyja ir daugiau nei 300 dienų per metus šviečia saulė. Tai labai geros sąlygos auginti vynuoges, o tai vienas iš pagrindinių užsiėmimų šitame regione.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kitą dieną važiavome į Kafajetę (Cafayate), miestelį, kuris garsėja savo vyndarystės tradicijomis. Aplink jį pilna vynuogynų, kurių aukštis svyruoja nuo 1500m iki 3500m, kas leidžia išgauti kokybiškus ir išskirtinius vynus. Taip pat verta paminėti, kad regione yra ir keletas alaus daryklų, kurios verda tikrai skanų ir kokybišką craft alų, ko beveik nepastebėjome nei viename iš didesnių Argentinos miestų. Grįžtant prie vynuogių, Kafajetėje apsilankėme vyno muziejuje ir keliuose vynuogynuose paragavome vietinio vyno. O kadangi, mūsų viešbutukas turėjo nuostabią terasą, vieną butelį vietinio Torrontes vyno pasilikome saulėlydžio stebėjimui. Miestelis gražus ir jaukus, ir iš tikrųjų labai priminė mažus vyndarių miestelius Kalifornijoje, pvz. San Luis Obispo. Na bet dėl to labiausiai kalti ispanai, sugebėję savo kultūrą atvežti į abu Amerikos žemynus.

Na, o paskutinę dieną, mūsų laukė 200 kilometrų dar vienų nepakartojamu keliu per kalnus (Ruta 68) atgal į Saltą. Per šiuos 200 kilometrų kraštovaizdis spėja pasikeisti beveik radikaliai – pradedant dykumomis, uolomis ir baigiant žaliomis Saltos apylinkėmis. Pakeliui yra daug lankytinų vietų, taigi kelionė tikrai neprailgsta, tačiau užtrunka beveik visą dieną, mes išvažiavę iš Kafajetės ryte, Saltoje buvome tik po pietų. Atidavę automobilį ir trumpam apsižvalgę po Saltos miestuką, griuvome miegoti, kadangi kitą rytą 6:20 jau turėjome išvykti į turą, pavadintą Safari a las Nubes.

Taigi šiek tiek pamiegoję, kaip ir turėjome 6:20 ryte jau laukėme prie agentūros durų. Už kelių minučių pasirodė turo transporto priemonė – keleivinis sunkvežimis. Kadangi kai kurie keliai kalnuose yra ne pačios geriausios būklės, tokia transporto priemonė atrodė tikrai geras pasirinkimas. Turo maršrutas driekiasi palei istorinio traukinio (Tren a las Nubes – Padebesių traukinys) bėgius.

„Padebesių traukinys“ – General Manuel Belgrano geležinkelio tinklo atkarpa tarp Saltos ir Sokompos (Argentina, Saltos prov.), Andų kalnuose, Čilės pasienyje, 4000 m aukštyje. Tai trečias pagal aukštį geležinkelis pasaulyje. Garsiausias, ekstremaliomis sąlygomis einančio geležinkelio objektas, Polvoriljos viadukas (viaducto La Polvorilla). Jo ilgis – 224 m, aukštis – 70 m, keliamoji galia – 1600 t. Iš viso geležinkelis turi 29 tiltus, 21 tunelį, 13 viadukų, 2 žiedus ir 2 zigzagus. Konvojų sudaro 10 vagonų, gabenančių 640 keleivių. Traukinio vidutinis greitis – 35 km/h. Kiekvienoje stotyje traukinys stovi, o turistai supažindinami su miestų kultūra ir lankytinais objektais. Traukinio pavadinimas kilo dėl to, kad važiuojant dažnai aplink ar žemiau matomi debesys.

Kadangi pats traukinys gan brangokas (~170$ žmogui), pasirinkome turą, kuris atkartoja beveik tokį patį maršrutą, bet tuo pačiu aplanko daugiau objektų ir yra pigesnis. Pirmoji stotelė buvo prie Torres viaduko, kuris yra antras pagal aukštį šio traukinio trasoje, o už kelių kilometrų esančioje Chorrillos stotyje papusryčiavome. Stotis įdomi tuo, kad pastatyta tik tam, kad traukinys galėtų užkilti į 50 metrų statų kalną, naudodamasis zigzago principu – užvažiuoti šiek tiek iki stoties, tada atbulas dar aukščiau ir galų gale vėl į priekį pravažiuoti jau reikiamame aukštyje virš stoties.

Toliau apsilankėme Santa Maria miestelyje, kuriame apžiūrėjome ekspoziciją apie žmones gyvenusius kalnuose iki ateinant inkams. Ši civilizacija įdomi tuo, kad kelis šimtmečius sėkmingai gyvenę tose apylinkėse, vieną dieną tiesiog išnyko. Populiariausias spėjimas, kad juos tiesiog labai greitai išnaikino inkai, nors priežastys iki šiol neaiškios. Dar apsilankėme San Antonio de los Cobres miestelyje, kuris yra beveik 4000 m aukštyje virš jūros lygio ir tai vienas aukščiausiai iškilusių šalies miestų. Miesto pavadinimas kilo nuo seniai jau nebenaudojamų vario telkinių, esančių apylinkėse (varis ispaniškai – cobre). Svarbiausias miesto turistinis objektas – La Polvorilla viadukas, kuriuo rieda „Padebesių traukinys“ iš Saltos į Antofagastą. 5 km nuo San Antonio de los Kobreso yra prieškolumbinio Tasil miesto griuvėsiai. Miestas įsikūręs strategiškai svarbioje vietoje. Jo apylinkėse įvairiais periodais vyko mūšiai.

Sekanti stotelė buvo Salinas Grandes druskos dykuma, kuri nėra tokia didelė, kaip jos giminaitė Bolivijoje, bet taip pat įspūdinga. Dykuma yra tiek turistinis objektas, tiek naudojama druskai išgauti pramoniniu būdu. Žiūrint į horizontą, dėl optinės iliuzijos, atrodo, kad ji tęsiasi be galo.

Na, o antroje dienos pusėje, leidomės atgal nuostabiu kalnu keliu žemyn link mažo miestelio Purmamarca, kuris žymus šalia esančiais septynių spalvų kalnais. Pasigrožėjus miesteliu ir jo tikrai įspūdingais kalnais, laukė nauja užduotis – pagauti autobusą vykstantį iš Saltos į pasienio miestelį La Quiaca, iš kur planavome kirsti Bolivijos sieną. Atsisveikinę su kitais turo dalyviais, likome laukti autobuso viduryje kelio sankryžos, kur anot mūsų bilietų turėjo sustoti autobusas. Autobusas iš tiesų atvažiavo laiku, bet iš pradžių nelabai norėjo stoti, taigi teko pabėgėti paskui mojuojant rankomis ir viskuo ką turėjome. Galų gale už kelių šimtų metrų autobusas sustojo ir kaip vairuotojas paaiškino, iš pradžių nestojo, nes mes tik mojavome rankomis, o ne bilietais. Na bet svarbiausia, kad sustojo, visai nesinorėjo praleisti naktį, kažkur šalia kelio. Po kelių valandų atvykome į La Quiaca, kuri pasitiko mus minusiniu šalčiu, nes jau yra gan aukštai (~3500m). Po tokios dienos norėjosi tik prigult, taigi tik suradę savo hostelį, griuvome į lovą.

Kita stotelė – Bolivija!