Bolivija: ten kur aukštai ir šalta

Jau Argentinoje pradėjome kilti į viršų, tačiau tai buvo tik trumpa įžanga prieš patenkant į Boliviją, kur visas mūsų maršrutas turėjo būti 3500m ir aukščiau. Paskutinė stotelė Argentinoje, ant sienos su Bolivija, buvo La Quiaca. Šį miestelį pasiekėme vėlai vakare ir vienintelė mintis tuo metu buvo kuo greičiau krist miegot, vis dėlto negalėjom nepastebėti, kad temperatūra jau buvo arti 0 laipsnių, o mūsų hostelis šįkart buvo su bendru dušu, iki kurio reikėjo eiti per lauką. Maždaug tas pats, kaip važiuoti slidinėt ir turėt dušą lauke. Na bet kokiu atveju, tai buvo tik viena naktis ir kitą rytą mes jau sėkmingai ėjome link sienos (dieną temperatūra buvo ~15-17 laipsnių).

Sienos kirtimo procedūra buvo labai paprasta: du langeliai vienas šalia kito – iš Argentinos gavome išvykimo štampą, o iš Bolivijos – atvykimo. Eilės nebuvo visai, taigi po maždaug 15min sėkmingai atsidūrėme Villazon miestelyje Bolivijoje. Šis miestelis yra gan nedidelis, bet svarbus prekybos taškas, nes Argentinoje dauguma prekių yra brangesnės. Kitaip tariant, Villazon yra tiesiog didelis turgus, kuris šiek tiek primena Gariūnus, jų klestėjimo metu. Vienas iš pirmųjų dalykų, ką pastebėjome, buvo tai, kad ypač daug prekiautojų kokos lapais. Šis prieštaringai vertinamas produktas yra legalus Bolivijoje, pietinėje Argentinoje ir dalyje Peru. Vis dėlto, tik Bolivijoje jis parduodamas taip atvirai. Kokos lapai pasižymi bent keliomis vertingomis savybėmis, iš kurių mums svarbiausia buvo tai, kad jie padeda sumažinti aukščio įtaką savijautai ir sveikatai. Aukštis jau buvo 3500m ir nors kažko ypatingo nepajutome, tačiau pvz. ėjimas per visą miestelį su kuprinėmis ant pečių pasirodė ne tokia jau ir lengva užduotis. Taigi buvo greitai nuspręsta išbandyti kokos lapų poveikį. Įsigijome visą maišą, nes mažesniais kiekiais ten nieks jų nepardavinėja. Na ir iš tikrųjų, pakramčius kokos lapų – savijauta iškart pagerėjo. Beje, jei kam įdomu, viename puodelyje kokos lapų arbatos yra maždaug 35mg kokaino.

Iš Villazon į Uyuni, kur yra didžiausia pasaulyje druskos lyguma, turėjome važiuoti traukiniu, kas yra patikimiausia susisiekimo priemonė Bolivijoje. Viskas klojosi sklandžiai iki tol, kol nenuėjome atsiimti bilietų į traukinių stotį. Paaiškėjo, kad traukinio elektros sistema sugedus, kad reiškė, kad visą 8val. kelionę nebus apšvietimo, televizoriaus ir kas svarbiausia – šildymo. Traukinys turėjo išvažiuoti 15:30, taigi kelias pirmas valandas iki sutemstant, tai nebuvo labai baisu, bet žinant, kaip staigiai atšąla naktį, pasidarė šiek tiek neramu. Na bet, kadangi dauguma vietinių ir turistų buvo vis tiek pasiryžę važiuoti, tą patį padarėme ir mes. Kelionės pradžia buvo puiki: traukinys išvažiavo laiku, gavome tikrai gerą vakarienę, o ir kraštovaizdis buvo nuostabus. Na gal tik vienas minusas – bėgiai kreivoki, taigi traukinys siūbuoja gan smarkiai. Sutemus, kaip ir tikėjomės, pradėjo šalti, bet iš tikrųjų nebuvo taip baisu ir po dar kelių valandų pasiekėme Uyuni miestelį.

Šiaip ne taip radome savo viešbutuką, kuris kaip ir visi likę Bolivijoje neturi centrinio šildymo ir naudoja atskirus elektrinius šildytuvus kiekvienam kambariui. Tai reiškia, kad šildytuvas įjungiamas tik tada, kai atvyksta svečiai ir tenka dar gerokai palaukti, kol temperatūra kambaryje pasiekia normalią. Ryte taip pat sužinojome, kad karštas dušas – visai ne karštas, o geriausiu atveju šiek tiek šiltas. Na bet šiaip ne taip išsiruošėme į turą po druskos lygumą.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Buvo girdėję įvairių atsiliepimų, kad kartais turo vairuotojai būna padauginę alkoholio ir vairuoja labai atmestinai, tačiau tiek mūsų vairuotojas, tiek visi kiti, kuriuos matėme, buvo tikrai blaivūs ir profesionalūs. Gal tai ir buvo problema prieš kelis metus, tačiau dabar viskas tikrai pasitaisė į gerąją pusę. Kitas svarbus dalykas – tai, kad druskos lygumoje vyksta vienas iš Dakaro greičio ruožų, o tai priverčia visą miestelį pasitempti. Pats turas po druskos lygumą buvo tikrai įdomus ir prasidėjo traukinių kapinėse, kur rūdija daug nebenaudojamų traukinių. Toliau važiavome per pačią lygumą link užgesusio ugnikalnio ir kas čia pasirodė įdomiausia, tai kad beveik neįmanoma suvokti likusio atstumo iki jo. Nors ugnikalnis matosi visą laiką, tačiau ilgą laiką atrodo, kad jis nei kiek neartėja, nes aplink tik lygi ir balta druskos danga, taigi nėra jokio atskaitos taško įvertinti atstumui. Druskos lygumoje taip pat apsilankėme saloje, kuri pilna kaktusų, o užlipus į aukščiausią jos tašką – atsiveria nuostabi panorama. Visa druskos dykuma yra išdžiuvęs ežeras, kuriame kažkada iš tikrųjų buvo salų. Turas truko visą dieną ir tikrai neprailgo.

Iš karto po turo buvome suplanavę sėsti į naktinį autobusą ir važiuoti tiesiai į La Pazą – Bolivijos sostinė, kuri tuo pačiu yra aukščiausia pasaulyje. Du trečdaliai kelio iki La Pazo nuo Uyuni yra žvyrkelis, taigi iš pradžių galvojome skristi lėktuvu, tačiau bilietai buvo brangoki ir buvo nuspręsta išbandyti autobusą. Pastarasis buvo tikrai geras ir patogus, o ir į La Pazą atvažiavo net anksčiau, nei planuota. Pats važiavimas žvyrkeliu taipogi nebuvo toks baisus, kaip buvo galima susidaryti įspūdį, paskaičius komentarus internete. Dar kartą įsitikinome, kad komentarus dažniausiai rašo žmonės, kuriems kažkas buvo blogai, o dauguma tų, kuriems viskas praėjo sklandžiai, to daryti nesivargina.

Į La Pazą atvažiavome anksčiau, nei planuota – 5:30 ryto. Susiradę patikimą taksi (La Paze visada rekomenduotina imti Radio Taxi, nes paprasti Taxi gali būti pavojingi) autobusų stotyje pajudėjome link savo viešbučio ir tikėjomės, kad mus priims taip anksti. Viskas pavyko sklandžiai ir viešbučio administratorius, pažadintas iš saldaus miego, davė mums kambarį, be papildomo mokesčio už tokį ankstyvą atvykimą. Naktį važiuojant per miestą, La Pazas atrodė gan niūriai ir baugiai, tačiau ryte vaizdas pasitaisė. Mūsų viešbutis buvo vienoje iš pagrindinių turistinių gatvių, kur daug kavinių, barų ir gatvės prekeivių, siūlančius daugiausiai įvairius dirbinius ir drabužius iš lamos ir alpakos vilnos.

Pirmąją dieną La Paze daugiausiai ilsėjomės ir buvome tik trumpai pasivaiksčioti aplink centrą ir susirasti, ką pavalgyti. Palyginus su Argentina, Bolivijoje vartojama daug daugiau bulvių, o jų auginama keli šimtai skirtingų rūšių – juodos, baltos, raudonos, baltos ir t.t. Taip pat visos skrudintos bulvytės yra gaminamos iš šviežių bulvių, kas gan reta tiek Europoje ar Amerikoje. Kas dar nustebino, kad be bulvių, retai kada buna kokių nors kitų daržovių, dažniausiai tik mėsa ir bulvės, dar kartais ryžiai. Pietums paragavome lamos kepsnio, skonis skirėsi tiek nuo kiaulienos, tiek nuo jautienos ir buvo kažkur per vidurį. Prie kepsnio puikiai derėjo juodųjų bulvių sriuba.

Kitą dieną, kaip ir Buenos Airėse, sudalyvavome beveik nemokame ture po La Pazą. Gidai buvo tikrai puikūs ir papasakojo daug įdomių dalykų apie La Pazą. Pvz., pasirodo mūsų viešbutis buvo senųjų gyventojų dalyje, kurią nuo ispaniškosios skyrė judri gatvė. Ispaniškoji dalis labai priminė pietų Europos miestus, su gražiomis aikštėmės ir išvaizdžiais pastatais. Vis dėlto, senoji miesto dalis buvo daug įdomesnė, su daug mažų ir siaurų gatvelių, o kadangi miestas išsidėstęs kalnuose, kiekviena gatvelė ėjo arba į viršų arba į apačią. Turint omeny, kad miestas yra beveik 4000 metrų aukštyje, pastoviai vaikščioti aukštyn/žemyn nebuvo taip lengva. Šioje miesto dalyje taip pat aplankėme didžiausią miesto turgų bei įžymųjį San Francisko kalėjimą, kuris yra pačiame miesto centre. Panašiai kaip Lukiškės Vilniuje, tačiau čia La Paze kalėjimą sudarė tik vienas didelis pastatas, kuriame kaliniai pasirodo gali gyventi net su savo šeimomis. Prieš kelis metus dar būdavo įmanoma pamatyti kalėjimą iš vidaus, tačiau šiuo metu to jau nebegalima padaryti.

Po pietų buvome suplanavę išbandyti mieste veikiančius kalnų keltuvus – gondolas, kurios buvo įrengtos per kelis pastaruosius metus ir yra tiek labai svarbus susisiekimo elementas bei viena iš didžiausių turistų atrakcijų. Mieste šiuo metu veikia 4 linijos, o dar bent 4 yra statomos. Mes išbandėme tris – geltoną, žalią ir raudoną. Nei viena iš šių linijų neprasideda centre, taigi reikėjo pavažiuoti taksi iki pirmosios stotelės – geltonosios linijos. Iš pradžių užkilome iki El Alto miesto dalies, kuri kaip sufleruoja pavadinimas yra aukščiausias miesto taškas – daugiau nei 4000m. Vaizdas nuo viršaus tikrai įspūdingas – begalybė mažų namelių (iš tikrųjų netokių ir mažų) išsidėsčiusių abiejuose kalno šlaituose. Netoli už miesto taip pat matosi snieguotos kalnų viršūnės, kurios atrodo yra visai neaukštai. Toliau leidomės geltona linija link žaliosios, o iš ten kėlėmės į Zona Sur (pietinę miesto zona), kur gyvena daugiausiai pasiturintys miesto gyventojai ir užsieniečiai. Pakeliui buvo galima pamatyti daug gražių namų, kurių gyventojai tikriausiai visai neplanavo, kad juos kažkada iš viršaus stebės smalsūs turistai. Pabaigai pasilikome raudoną liniją, kuri prasideda visai netoli centro, buvusioj traukinių stotyje. Ši linija taip pat kelia į El Alto rajoną, kur atsiveria dar viena nuostabi panorama. Ant kalno viršaus sulaukėme, kol sutems, taigi galėjome pasigrožėti nesibaigiančia žibūrių jūra. Beje, ši pramoga keltuvais yra visai nebrangi, vienas kėlimasis kainuoja tik 3 bolivianus – maždaug 40 euro centų.

Tai buvo paskutinė mūsų stotelė La Paz‘e, o kitą rytą jau laukė kelionė link Titikakos ežero.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *