Jau kurį laiką keliavome po europietiškos kultūros šalis (Prancūzų polinezija, Naujoji Zelandija ir Australija). Nors jos ir labai skirtingos, tačiau europietiška tvarka, patogumu ir bendravimu galėjome džiaugtis visą kelionės laiką. Po Australijos laukė skrydis į Balį, kuris tikriausiai yra pati žinomiausia atostogų kryptis pietryčių Azijoje.
Svarbus faktas: Lietuvos piliečiams „on-arrival“ vizų nuo šių metų spalio mėn. nebereikia, taigi įvažiavimas į Indoneziją yra visiškai nemokamas. Keliems draugams šiek tiek anksčiau atvykusiems į Balį teko susimokėti, taigi jei ir jūsų paprašytų, galit drąsiai reikalauti, kad dar kartą patikrintų, šalių, kurioms nereikia vizų, sąrašą.
Nors atvykome vėlai naktį (2:00), mūsų viešbutis netoli oro uosto be jokių problemų atsiuntė vairuotoją, kad mus paimtų. Tik išsukę iš oro uosto teritorijos supratome, kad Europa baigėsi, prasideda Azija su chaotišku eismu, siauromis gatvelėmis, įkyriais, pavežti besisiūlančiais taksistais ir netvarka, prie kurios, tiesą sakant, labai greit įprantama. Po kelių minučių važiavimo, pasiekėme savo viešbučio kambarį ir griuvome miegoti – kitą rytą laukė kelionė per kalnus į šiaurinę Balio dalį.
Beje, jei atvyksite į Balį ir jums reikės taksi oro uoste, naudokite Uber, kuris jau veikia Balyje! Kainos žymiai mažesnės, nei taksi – pvz. kelionė iš orouosto iki Kutos su Uber kainuotų ~30000 rupijų (2 EUR), o su taksi ~80000-150000 rupijų (~5-10 EUR). Paspaudę šią nuorodą, už pirmąją kelionę Uber’iu visame pasaulyje nemokėsite nė cento! Jei vis dėl to norite naudoti taksi, užsisakykite tik iš oficialaus kiosko – geriausia iš Blue Bird kompanijos, kuri naudoja taksometrus (ant automobilio priekinio stiklo turi būti užrašyta Blue Bird Group, nes yra daug panašių taksi įmonių kurios bando kopijuoti, pvz. Blue Bird Bali). Blue Bird veikia ir kituose Indonezijos miestuose (Surabaya, Yogyakarta, Jakarta ir t.t.
Kadangi į Balį kaip tik tuo pačiu metu atvyko grupė draugų iš Lietuvos, nepraleidome progos kelioms dienoms užsisakyti vilos ant jūros kranto. Mūsų iš viso buvo 10, o vila keturioms naktims kainavo 1000 eurų, o tai yra 25 eurai už naktį vienam žmogui. Kaina už vieną naktį, nors ir didesnė negu Balio vidurkis, bet visiškai atitiko mūsų lūkesčius: ant jūros kranto, dideli miegamieji, puikus baseinas, daug erdvės, kelių žmonių personalas ir nepakartojamas vaizdas. Tos keturios dienos netruko prabėgti ir visi be išimties sutarėme, kad reikėjo pabūti dar bent kelias dienas.
Nors galėjome tiesiog gulėti ir mėgautis poilsiu, nepraleidome progos šiek tiek labiau susipažinti su kultūrine Balio salos puse. Pakeliui į vilą apsilankėme šventykloje ant ežero kranto – Pura Ulun Danu Beratan. Vanduo ežere šiuo metu nusekęs, nes dar neprasidėjęs lietaus sezonas, taigi vaizdas šiek tiek kitoks, nei atvirukuose, bet pamatyti verta. Įėjimo kaina 30000 rupijų (2 eurai). Toliau važiuojant į kalną, galima trumpam stabtelėti pasižiūrėti vietinių beždžionių, kurios čia ypač laukia turistų ir jų maisto. Gyvūnai nebijo žmonių ir pasitaikius progai, gali nelaukti, kol kažką gaus ir pabandyti pasiimti patys. Nors beždžionės gali pasirodyti gan agresyvios, iš tikrųjų didesnio pavojaus jos nekelia.
Dar vieną iš dienų praleidome važinėdami po Balio kultūros sostinės Ubud apylinkes. Pradėję nuo Monkey forest – beždžionių parko su šventykla, esančio porą kilometrų nuo Ubudo centro. Nors iš pradžių gan skeptiškai žiūrėjome į šį objektą, tačiau po apsilankymo visi sutarėme, kad parkas tikrai vertas dėmesio, tiek dėl beždžionių, tiek dėl nuostabios architektūros, esančios visame parke. Pačiame Ubudo mieste galima rasti dar nemažai šventyklų, daug jogos mokyklų ir vieną iš labiausiai turistinių turgų visame Balyje, kuriame reikia nepamiršti derėtis – kaina dažniausiai sumažėja maždaug perpus ar net daugiau. Trumpai tariant, Ubude verta apsilankti ar apsistoti kelioms naktims, o jei jums patinka pvz. joga ar hinduistinė kultūra, čia galima praleisti ir kelias savaites. Maždaug už valandos kelio nuo Ubudo yra Tegalalang miestelis, kuris garsėja savo ryžių terasomis, pastatytomis upės slėnyje. Vaizdas tikrai nuostabus – kaip nesibaigiantys žalieji laiptai į mėlyną dangų. Įėjimas į terasas nemokamas, tačiau jei norėsite nusileisti gilyn, teks paaukoti nedidelę sumą rupijų. Iš tikrųjų, leistis žemyn nelabai verta, geriausias vaizdas yra nuo pačio terasų viršaus.
Pakeliui į ryžių terasas dar aplankėme dvi įdomias šventyklas – Elephant Cave (Goa Gajah) ir Tirta Empul. Pirmoji garsėja savo urvu, kuriame atliekamos religinės apeigos. Tiesa, šiuo metu, tai daugiau turistinis objektas. “Dramblio urvo” pavadinimą jis gavo per klaidą, kai įvairios būtybės ir demonai išraižyti ant įėjimo buvo palaikyti drambliais. Šioje šventykloje dar sudalyvavome trumpoje religinėje ceremonijoje, kur mus už mažą auką palaimino vietinė močiutė. Tirta Empul hinduistų vandens šventykloje svarbiausias objektas naturalūs švento vandens šaltiniai, kurie naudojami dvasiniam apsivalymui. Skirtumas tarp oro ir vandens temperatūrų didžiulis, taigi šįkart nusprendėme šią “pramogą” praleisti, tačiau tiek vietinių, tiek turistų besimaudančių po iš šaltinio tekančiais kriokliais netrūko.
Dar porą dienų pasimėgavus poilsiu viloje, laukė kelionė į visai mažą Gili Air salytę, esančią visai šalia didesnės Lomboko salos. Gili salų iš viso yra trys – Gili Trawangan, Gili Meno ir Gili Air. Žodis Air vietine kalba reiškia „vanduo“, tikriausiai dėl to, kad be smėlio ir palmių visur aplink tyvuliuoja tik vandenynas ir Balio jūra. Kelionė iš Balio į Gili salas trunka nuo 1 iki 2,5val, priklausomai nuo to kokiu laivu ir iš kur išplauksite. Kadangi mes buvome šiaurinėje Balio dalyje pasirinkome plaukti iš mažo kaimelio Amed, esančio pačiuose salos rytuose. Pagrindinės priežastis dvi – trumpiausias atstumas nuo mūsų vilos ir trumpiausia plaukimo trukmė iki Gili salų (~45-50 min). Nors plaukimas jūra gali pasirodyti kaip nebloga pramoga, iš tikrųjų malonumo čia ne tiek ir daug, dėl intensyvaus bangavimo ir didelio laivo greičio, per kiekvieną plaukimą nemažai turistų suserga jūros liga, taigi norėjosi plaukti kiek įmanoma trumpiau. Plaukimo kaina maždaug 200000 rupijų, nors gali būti tiek mažesnė, tiek didesnė. Viskas priklauso kur tą plaukimą užsakinėsite ir kaip gerai mokate derėtis. Beje, šių plaukimų tikrai neapsimoka užsakyti iš anksto, nes kaina internete yra daug didesnė, o vietų visada atsiras tiesiog atvykus į vietą, prieš plaukimą. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad laivai plaukia tik iš ryto, dažniausiai paskutinis išplaukia 9:30. Iš piečiau esančio Padang uosto galima pagauti ir vėlesnių laivų plaukiančių apie vidurdienį.
Kaip minėjom anksčiau, Gili Air visi pasiekėme sėkmingai, be didesnių jūros ligos požymių. Šioje saloje nėra nei automobilių, nei motorolerių, vienintelis transportas – arklių tempiami vežimai ir dviračiai. Taigi po Balio triukšmo ir chaotiško eismo, čia buvo tikra atgaiva. Salą pėsčiomis galima apeiti maždaug per valandą, taigi transporto čia net nelabai reikia. Mūsų viešbutis buvo maždaug už 20 minučių ėjimo paplūdimiu, nors ir atrodė ne taip toli, bet klampojimas smėliu per patį vidurdienį nebuvo pats lengviausias. Na bet tos 20 minučių netruko prabėgti ir pasiekę viešbutį, tiesiu taikymu kritome į baseiną.
Saloje galima tiesiog nerūpestingai ilsėtis, mėgautis šviežiomis jūros gėrybėmis, nardyti su vamzdeliu ar tiesiog gulėti paplūdimyje. Jūros vanduo čia nepaprastai šiltas – maždaug 28 laipsniai, kas reiškia, kad tiek maudytis, tiek nardytis galima kiek tik nori. Gili Air salos taip pat garsėja kaip viena geriausių vietų nardymo vietų visame pasaulyje, taigi Donatas pagaliau nusprendė išsilaikyti „Open water“ sertifikaciją, apie kurią jau kurį laiką galvojo. 3 dienų kursai su 4 pilnais panėrimais kainuoja ~320 dolerių, kas yra šiek tiek daugiau, nei būtų galima rasti Lietuvoje, bet didžiausias skirtumas, kad vietoje nardymo drumzliname ežere, čia neriama keturis kartus ir pasigrožėti galima ne tik vandens gyvūnais, bet ir nuskendusiais laivais. Kursai nėra labai sudėtingi, realiai visas dėmesys koncentruojamas į saugumą, pvz. ką daryti įvykus nenumatytam įvykiui, na ir aišku į mokėjimą teisingai „plūduriuoti“ vandenyje, t.y. nei kilti, nei leistis, o tiesiog likti pastoviame gylyje. Jei kada planuosite nardymo kursus ar tiesiog norėsite panardyti, tikrai galime rekomenduoti „Gili Air Divers“ kompaniją su draugiškais ir profesionaliais instruktoriais.
Ieva, vietoj kursų, pasirinko ramų poilsį bei nardymą su vamzdeliu, kuriam čia sąlygos taipogi tobulos. Be įvairiaspalvių žuvyčių, čia lengvai galima pamatyti ir didesnių gyvūnų, kaip kad pvz. vėžlių ar rajų. „Snorkelinti“ galima tiek tiesiai nuo kranto, tiek užsisakius visos dienos ekskursiją po visas Gili salas nedideliu laiveliu, kuris nuplukdo į pačias geriausias vietas. Kaina – maždaug 7 eurai žmogui, kas palyginus su Australija ar Polinezija, yra labai pigu.
Na ir dar vienas dalykas, kuo garsėja Gili salos, tai nuostabūs saulėlydžiai. Nors atrodė, kad jų prisižiūrėjome Los Andžele, bet čia jie tikrai nepakartojami. Ramus vakaras mažoje saloje, besigrožint saulėlydžiu ir besimėgaujant šviežiomis jūros gėrybėmis, kas gali būti geriau?
Penkios dienos saloje netruko prabėgti ir mūsų jau laukė skrydis į Javos salą. Apie ją ir nuotykius ten, jau netrukus!