Australijoje savo kelionę pradėjome nuo Sidnėjaus, tikriausiai pačio populiariausio pradinio taško ir didžiausio miesto šioje beribėje šalyje. Žemėlapyje Australija visada atrodė ne tokia ir didelė, bet iš tikrųjų į ją telpa beveik visa Europa ir nors mūsų maršrutas apėmė tik kokį trečdalį rytinės pakrantės, kilometrų buvo virš 3500. Planas buvo paprastas: išsinuomoti automobilį Sidnėjuje, o tada per 3 savaites pasiekti Cairns miestą Australijos šiaurės rytuose, važiuojant daugiausiai palei pakrantę ir tik vieną kartą rimčiau išsukant, kad pasigrožėtume Mėlynaisiais kalnais (Blue Mountains). Automobilį nuomavomės vėlgi iš Jucy kompanijos, buvo šiek tiek brangiau, nei Naujojoje Zelandijoje, tačiau žemesnės kuro kainos (1,2-1,4 AUD, kas atitinka ~0,76-0,89 EUR už litrą) šį skirtumą ištirpdė.
Jau buvo rugsėjo pabaiga, taigi tikėjomės, kad mus pasitiks saulė ir šiluma. Vis dėlto sugebėjome pataikyti ant „šalto oro bangos“ ir vietoj +25 mus pasitiko tik kokie +15 laipsnių šilumos ir stiprokas vėjas. Sidnėjuje turėjome 6 dienas, nes laukėme draugo Evaldo, kuris turėjo atskristi iš Lietuvos, taigi išvaikštinėti ir išnagrinėti visam Sidnėjui buvo tikrai pakankamai laiko. Pirmosioms keturioms naktims pasisekė sužvejoti Nathan‘ą iš Couchsurfing, kuris mus priėmė savo puikiame bute, viename iš Sidnėjaus miegamųjų rajonų. Turėjome netgi savo atskirą miegamąjį su vonios kambariu, taigi kol kas tikrai geriausiai nusisekęs apsistojimas, naudojant CS. Nathan tarnauja kariniame jūrų laivyne, bet kadangi jis yra radijo inžinierius ir šiuo metu dirba nebeplaukiojančiame laive, jo darbo valandos yra kaip ir įprastinio darbuotojo, nuo 7 ryto iki keturių popiet. Taigi porą vakarų Nathan mus mielai pavežiojo po miestą ir aprodė savo mėgstamiausias vietas šiame didžiuliame metropolyje.
Kadangi laiko turėjome nemažai, stengėmės labai neskubėti apžiūrint miestą ir tikėjomės ramiai vaikštinėdami per kelias dienas viską aprėpti. Nors Sidnėjus yra didžiulis miestas, tačiau centrinė jo dalis yra gan lengvai apeinama pėsčiomis, pradedant žymiaisiais Operos rūmais, baigiant kinų kvartalu ir puikiu jūros gėrybių turgumi netoli jo. Dauguma pagrindinių objektų yra aplink centrinę miesto pakrantę, iš kur esančio uosto dar galima nuplaukti į kitoje įlankos pusėje esančias miesto dalis, kaip kad, pavyzdžiui, žymųjį Manly paplūdimį. Beje, jei galite, plaukite sekmadienį, kai keltas kainuoja tik 2,5 AUD (įprastai ~7 AUD). Manly paplūdimys populiariausia vieta tarp vietinių Sidnėjaus gyventojų, kai norisi greitai pabėgti nuo miesto šurmulio. Tik 45 minutės plaukimo ir iš didžiulio miesto patenkama į nedidelį ir jaukų pajūrio kurortą, kur laukia platus paplūdimys, banglenčių nuoma, daug parduotuvėlių ir vietų užkasti. Kiti objektai Sidnėjuje, kurių negalima praleisti: The Rocks (senoji uosto dalis), Botanikos sodas, Darling Harbour bei Opera Bar, esantis visai šalia operos rūmų ir siūlantis nepakartojamą vaizdą į Harbour tiltą.
Jei turėsite dar vieną laisvą dieną ir norėsite pabėgti nuo miesto šurmulio, nuvažiuokite iki Bronte rajono su viešuoju autobusu ir eikite link Bondi paplūdimio puikiai įrengtu pakrantės taku. Didžiulės bangos, pakrantės uolos ir keletas puikių paplūdimių – tikrai bus kuo pasigrožėti.
Dar šiek tiek apie kainas, nors Australija yra dažniausiai vaizduojama, kaip ypatingai brangi šalis, iš tikrųjų nėra taip baisu: vanduo parduotuvėje kainuoja 70 centų, paprastas patiekalas kavinėje (pvz. neblogas burgeris ~15-20 AUD), nakvynė hostelyje ~25 AUD žmogui triviečiame/keturviečiame kambaryje, nors pavyzdžiui viešasis transportas gan brangokas, ypač iš orouosto (dėl papildomo įsėdimo mokesčio). Beje, viešajam transportui įsigykite Opal kortelę, kuri yra visiškai nemokama ir leidžia pigiau bei patogiau naudotis tiek autobusais, tiek metro ir netgi miesto keltais.
Po kelių dienų Sidnėjuje pagaliau sulaukėm draugo Evaldo ir pasiėmę automobilį patraukėme link Mėlynųjų kalnų, kurie yra maždaug už 1,5-2val. kelio nuo Sidnėjaus. Iškart pasijautė, kad atsidūrėme didesnėje šalyje po Naujosios Zelandijos – automobilių daug, kai kur didesnis ar mažesni kamščiai, nors vairavimo kultūra tikrai aukšta.
Mėlynieji kalnai vadinami taip ne todėl, kad jie yra mėlyni, o dėl to, kad dėl optinės anomalijos, šviesa lūžta kitokiu kampu ir sudaro vaizdą, kad virš kalnų esanti migla yra mėlyna. Vaizdas užburiantis, ypač saulėtą dieną po pietų, jau besileidžiant saulei. Šiuose kalnuose daug puikių pasivaikščiojimo takų, taigi galima praleisti ne vieną ir ne dvi dienas. Mes tiek laiko, deja, neturėjome, taigi teko išsiversti su geru pusdieniu, per kurį, iš tikrųjų, pamatėme tikrai nemažai ir spėjome pasivaikščioti visai pagrindiniais takais. Jei svarstysite ar verta išsukti iš kelio dėl Blue Mountains, tai tikrai verta ir tikrai nesugaišite per daug laiko.
Kitą dieną vėl laukė nemažai vairavimo ir apsilankymas Port Stephens pusiasalyje, kuriame yra keletas žygio takų, vedančių į nedidelio kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria nuostabi pakrantės panorama. Nusileidus žemyn, galima rasti Vienos mylios (One mile Beach) paplūdimį, kuris yra puiki vieta mokytis plaukioti su banglente ar tiesiog praleisti dieną ilsintis. Toliau užsukome į koalų ligoninę, kur savanoriai rūpinasi koalomis, kurios pvz. yra nukentėjusios nuo čia dažnų miško gaisrų. Šioje „ligoninėje“ kiekvieną dieną trečią valandą popiet vedamos nemokamos ekskursijos yra puiki proga iš arčiau susipažinti su šiais mielais, tik Australijoje gyvenančiais, gyvūnėliais. Aišku, jų galima pamatyti ir laisvėje, bet čia tiesiog paprasčiau. Laukinių gyvūnų Australijoje labai daug, pradedant dažnai matomomis kengūromis ir įvairiais paukščiais, baigiant kur kas rečiau pastebimais vombatais ar tomis pačiomis koalomis. Bet kokiu atveju, užmiesčio keliuose jų reikia saugotis, ypatingai tamsiu paros metu, kai vairuoti nerekomenduojama. Pakelėse matėme tikrai daug partrenktų gyvūnų, taigi šie įspėjimai yra tikrai ne be reikalo.
Savaitgalį planavome praleisti Bairono įlankoje (Byron Bay), tačiau kadangi tuo metu vis dar buvo pavasarinės moksleivių ir studentų atostogos, nakvynę radome tik vienai nakčiai. Iš tikrųjų, Byron Bay yra tikras studentų atostogų rojus – puikūs paplūdimiai, barai ir naktiniai klubai bei daugybė gerų hostelių. Pvz. hostelis, kuriame apsistojome buvo, galima sakyti, paplūdimyje. Praleidome čia dvi puikias dienas, nors vėliau galvojome, kad galėjome pabūti tikrai ilgiau.
Toliau keliavome link Auksinio kranto (Gold Coast) ir Bangletininkų rojaus (Surfer‘s paradise), kur planavome pagaliau išbandyti irklentes (SUP lentas). Bandymas puikiai pavyko, tai tikrai puikia ir rami pramoga, kai irstantis galima grožėtis apylinkėmis ir, jei vanduo skaidrus, povandeniniu gyvenimu taip pat. Bangletininkų rojus taip vadinasi irgi ne šiais sau, bangos čia tikrai puikios ir vertos kiekvieno bangletininko dėmesio. Beje, visai nebūtina nuomotis banglentės, čia taip pat yra vienos iš geriausių sąlygų išbandyti Body boarding, kai banga tiesiog pagaunama kūnu ir priklausomai nuo jos stiprumo galima nučiuožti nuo kelių iki keliolikos metrų. Oras taipogi buvo puikus, taigi beveik visą dieną praleidome čia besimėgaudami vandenynu ir puikiu paplūdimiu. Ši Australijos dalis dėl puikaus klimato yra viena iš geriausių vietų gyventi visoje šalyje, taigi jei kada sugrįžtume čia ilgesniam laikui, tikrai galvotume apie gyvenimą Auksiniame krante. Beje ir su AirBnb čia vėl pasisekė puikiai, gyvenome dideliame name su vietine šeima už tikrai mažesnę kainą, nei būtų kainavęs viešbutis.
Po Gold Coast keliavome toliau link Brisbeino, kuris vadinamas labiausiai turistų neįvertintu miestu Australijoje. Iš tikrųjų, nors tikėjomės nieko ypatingo neišvysti, miestas maloniai nustebino. Švarus ir jaukus miestas, turintis daug gražių parkų, puikiai sutvarkytą upės pakrantę bei nemokamą viešą baseiną, kurio galėtų pavydėti dauguma viešbučių.
Miesto šurmulį greit iškeitėme į nuostabią Australijos gamtą, toliau traukėme link Noosa Heads, dar vieno nuostabaus kampelio. Pakeliui turėjome laiko sustoti Vaivorykštės paplūdimyje (Rainbow beach), kur dėl įvairių spalvų smėlio galima įžvelgti vaivorykštę (na bet reikia labai pasistengti). Kas buvo žymiai smagiau šitame paplūdimyje, tai kad vėl buvo puikios ir didelės bangos. Iš tikrųjų, pirmą kartą matėme, kad esant tokioms didelėms bangoms gelbėtojai leistų žmonėms maudytis. Maudymasis čia priminė Lietuvos pajūrį su juoda vėliava prieš kelioliką metų.
Visas šis regionas vadinamas Sunshine Coast ir ne be reikalo, saulėtų dienų čia daugiau nei 300 per metus – puikios sąlygos tiek ilsėtis, tiek gyventi. Vėlgi kaip ir kitur Noosa Heads vietovėje buvo daug nuostabių pasivaikščiojimo takų, kur už kiekvieno kampo atsiveria vis gražesnė panorama. Dauguma takų lengvi ir nereikalaujantis per daug jėgų ar pasiruošimo, taigi galima ramiai mėgautis apylinkių grožiu ir ramybe. O pakeliui link savo nakvynės vietos dar užsukome į miestelį, iš kur kilus Merė Popins (Mary Poppins) – Maryborough. Įdomus dalykas, kad daug žmonių galvoja, jog Merė Popins yra iš Skandinavijos, o ne iš Australijos. Beje, jei norite daugiau sužinoti apie heroję ir jos autorę – pažiūrėkite filmą Saving Mr. Banks.
Toliau mūsų laukė ramus pajūrio miestukas – Hervey Bay, kuris labiau vadinamas pensininkų kurortu. Ko mes ten važiavome? Realiai tik dėl dviejų dalykų – čia yra bene žymiausia ir geriausia vieta pamatyti banginius, o antras dalykas – iš čia galima patekti į Freizerio (Fraser island) salą, kuri yra didžiausia pasaulyje, sudaryta tik iš smėlio ir joje gyvena Dingo šunys. Miestukas pasirodė tikrai ramus ir puikiai tinkantis ramiam poilsiui. Čia dar kartą išbandėme SUP irklentes ir šį kartą netgi matėme jūros karvę (Sea Cow), kuri sau ramiai plaukiojo tiesiog po mumis. Tai įdomus gyvūnas, atrodo, kad būtų susimaišę jūros liūtas su banginiu. Dar matėme keletą vėžlių, taigi porą valandų ant lentos visai neprailgo.
Beplanuodami plaukimą į Freizerio salą, vis dėlto nusprendėme geriau plaukti pažiūrėti banginių, o sala pasigrožėti tiesiog iš laivo. Daugiausiai dėl to, kad kiek pasiklausinėjome, tai Dingo šunų jau senokai niekas nematė, o saloje realiai tik smėlis ir nesibaigiantys paplūdimiai. Taigi kitą dieną išplaukėme stebėti banginių ir tikrai nenusivylėme – pamatėme tiek didelių banginių, tiek mamų banginių su savo mažyliais, kurie labai mėgsta žaisti šokinėdami iš vandens. Turėjome begalę progų pasidaryti daug nuotraukų ir pasigrožėti šiais didžiaisiais jūrų gyvūnais.
Po kelių dienų poilsio vienoje vietoje laukė bemaž 1000 kilometrų iki Airlie Beach, kuriuos turėjome įveikti per vieną dieną. Kėlėmės anksti ir iš pat ryto pasileidome į kelionę, pakeliui sustodami Mieste 1770 (Town of 1770), kuris įžymus tuo, kad čia kapitonas Kukas pirmą kartą išsilaipino Australijoje. Išvažiavę apie 7 val. ryto, Airlie Beach pasiekėme maždaug 8 val. vakaro – 10 val. vairavimo su pietumis. Airlie Beach yra geriausia vieta plaukti į turą po Whitsunday salas, o tuo pačiu dar vienas jaunimo traukos taškas su daugybe hosteliu, kurių tikriausiai daugiau, nei paprastų namų šiame miestelyje. Kitą dieną jau turėjome išplaukti į 3 dienų/2 naktų būriavimą aplink šias salas, taigi greit užkandę ir išgėrę alaus, griuvome miegoti.
Kitą rytą, kaip ir žadėjo prognozės, oras šiek tiek subjuro ir prieš tai pastoviai švietusi saulė, pasislėpė. Iš kitos pusės sąlygos buriavimui buvo tikrai geras, pūtė stiprokas vėjas, taigi ši buvusi lenktyninė jachta, pavadinimu Samurai, pasileido per bangas link salų. Iš viso keliavo 23 žmonės, daugiausiai jaunimas ir tik pora vyresnių žmonių, t.y. vienos merginos tėvai, kuriems ji aprodinėjo salą. Trumpai tariant, kompanija buvo puiki ir iš įvairiausių šalių, pradedant Anglija baigiant Taivanu. Dar niekada nebuvome tokioje kelionėje, kur gyventi ir miegoti pakankamai nedideliame laive, taigi buvo tikrai įdomu. Oras buvo labai permainingas, lietų keitė saulė, apniukusį dangų dieną – žvaigždėtas dangus naktį, taigi labai skųstis tikrai negalėjome. Kiekvieną dieną sustodavome keliose skirtingose vietos panardyti su vamzdeliu, o pirmąją dieną visi galėjome išbandyti tikrą nardymą. Donatas jau buvo porą kartų bandęs, o Ievai su Evaldu tai buvo pirmas nėrimas po vandeniu. Nėrimas, nors ir buvo trumpokas, pavyko visai sėkmingai, gaila tik, kad vanduo buvo gan drumzlinas ir matomumas nebuvo pats geriausias, na bet planavome atsigriebti, pasiekus Cairns miestą. Užtat, nardant su vamzdeliu matomumas buvo tobulas, vaizdas kaip nardytum jūriniam akvariume. Vieną iš dienų buvome sustoje Whitehaven paplūdimyje, kur smėlis tikriausiai yra pats smulkiausias ir balčiausias pasaulyje. Iš tikrųjų, toks smulkus, kad nuo jo reikia saugoti telefonus ir kameras, nes jis gan lengvai gali patekti į prietaisų vidų ir jį sugadinti. Apibendrinant, šis 3 dienų būriavimas pavyko tikrai puikiai, nepaisant to, kad oras nebuvo pats geriausias – vien ko verti vakarai, sėdint po žvaigždėtu dangumi gurkšnojant vyną ar plaukimas per audrą su lenktynine jacta, kai vienas jos kraštas būdavo vandenyje, o denis pasvyręs vos ne 90 laipsnių. Grįžus į krantą, dar visą kitą dieną jautėsi bangavimas, ypač gulint lovoje.
Per likusias kelias dienas mūsų tikslas buvo pasiekti galutinį tašką – Cairns miestą, iš kur dar planavome nuplaukti pasigrožėti didžiuoju barjeriniu rifu. Pakeliui dar spėjome aplankyti didžiausią krioklį Australijoje – Wallaman‘s ir užsukti į Paronella parką, kur amžiaus pradžioje imigrantas iš Ispanijos, užsidirbęs pinigų cukranendrių plantacijose, pasistatė savo svajonių rūmus viduryje tropinio miško. Šiuo metu, dėl gausių potvynių tame regione, iš viso komplekso yra likę tik keletas pastatų, bet vaizdas nuo to tik geresnis, atrodytų, kad vaikščiotum po kažkokių šventyklų griuvėsius džiunglėse. Neveltui čia buvo filmuojami net keli filmai, o tarp vietinių gyventojų, tai populiariausia vestuvių vieta.
Pasiekę Cairns, pradėjome planuoti plaukimą į barjerinį rifą ir pasirinkome Compass Cruises laivą, kuris siūlė pigiausią dienos kelionę (99 AUD), kai tuo tarpu kiti laivai kainavo mažiausiai apie 200 AUD. Atsiliepimai internete buvo puikūs, kurie pasirodė esantys visiška tiesa, plaukimas ir įgula buvo nuostabūs. Per dieną aplankėme dvi nardymo vietas, kur Donatas dar kartą išbandė tikrąjį nardymą, kuris čia buvo nepakartojamas – puikus matomumas, daugybė jūros faunos ir pasiplaukiojimas tarp įvairiaspalvių koralų. Ieva su Evaldu nardė su vamzdeliu, bet pamatė tikrai nemažiau. Lankantis Australijoje, didysis barjerinis rifas yra būtina aplankyti vieta ir tuo mes galėjome tik dar kartą įsitikinti. Mūsų atveju, galėjome palyginti su pvz. Prancūzų polinezija, kur panašus rifas supa visas salas, panašumų daug, tačiau abi vietos vis dėlto skirtingos. Pvz. Polinezijoje žymiai lengviau pamatyti rajas ar ryklius, kai tuo tarpu Australijoje koralai atrodo spalvingesni. Tik yra vienas bet, Australijoje žymiai labiau jaučiasi turizmo įtaka gamtai, ne kartą matėme aplaužytus koralus.
Priešpaskutinę dieną dar užsukome į nedidelį zoologijos sodą, kur gyvena dauguma gyvūnų sutinkamų Australijoje. Čia pamatėme krokodilus, kurie pasirodo yra gan grėsmingas plėšrūnai ir nors gyvendami upėse, dažnai atplaukia iki vandenyno, taigi naktimis šiaurės Australijoje maudytis nepatartina. Kiti parko gyventojai ne tokie pavojingi – koalos, kengūros, mažosios kengūros (wallaby) ir keletas paukščių rūšių. Kengūros čia labai draugiškos ir mielai leidžiasi maitinamos iš rankos ar fotografuojamos, turėjome daug gerų progų profilio nuotraukoms.
Beveik keturios savaitės Australijoje prabėgo labai greitai, viena iš priežasčių – dideli atstumai, kas reiškė, kad nemažai laiko praleidome tiesiog automobilyje. Iš kitos pusės, netgi važiuojant, tikrai yra kuo pasigrožėti, gamta čia tikrai nuostabi. Apvažiavome tik pusę rytinės pakrantės, taigi liko dar kita pusė ir vakarai, pietūs bei šiaurė. Teks grįžti!