Iš Kordobos į Saltą, miestą Argentinos šiaurėje, šį kartą vykome dieniniu autobusu vien dėl to, kad pasigrožėtume kalnuotomis apylinkėmis. Galbūt reikėjo pasiklausti vietinių prieš taip darant, nes jokių (beveik) kalnų pakeliui neišvydome. Daugiausiai tai buvo Argentinietiškos pampos, besidriekiančios šimtus kilometrų. Kalnų gali būti, kad vis dėl to buvo, bet tik tada, kai jau sutemo (kelionė autobusu truko maždaug 13val.).
Maždaug 30min iki vidurnakčio pasiekėme Saltą, kuri yra Andų priekalnių papėdėje. Vietiniai šiuos kalnus vadina Orientes, kadangi jie yra į rytus nuo pačių Andų. Pati Salta – tikrai gražus miestas ar teisingiau sakant miestelis, tačiau daug daugiau galima pamatyti aplink ją. Vienas iš variantų – nuomotis mašiną, ką pirmą kartą šioje kelionėje ir išbandėme. Anksčiau visada naudodavomės tiesiog pigiausia kompanija, tačiau šįkart pasirinkome Avis, nes per savo laiką Kalifornijoje jų paslaugomis naudojamės labai daug. Avis visada palikdavo patikimos kompanijos įspūdį, o ir lojalumo taškų buvo priklaupta daugiau nei reikia.
Taigi kitą rytą pasiėmėme Renault Clio, su kuria pasileidome link kalnų. Pirmiausia važiavome Ruta 33 (Keliu nr. 33), kuris kerta Andų priekalnius, link mažo Cachi miestuko. Iš pradžių kalnais vinguriuojantis kelias yra asfaltuotas, toliau asfaltas, kas kelis kilometrus, keičiasi su žvyru, kol galop patampa pilnai žvyrkeliu. Tai atsitinka stačiausioje kelio vietoje, kur per kelioliką kilometrų užkylama daugiau nei 2000 metrų iki aukščiausios kelio vietos (~3500m). Nuo ten kelias vėl asfaltuotas, kas yra tikra palaima po dardėjimo žvyrkeliu. Na bet visa tai atperka nepakartojami vaizdai – kelių spalvų kalnai, kaktusai, laukiniai ir nelaukiniai gyvūnai. Važiuodami šiuo keliu dar kartą įsitikinome mašinos nuomos privalumais – visada galima rinktis norimą maršrutą, jį bet kada koreguoti, na ir sustoti galima kada panorėjus.
Užkilus į aukščiausią vietą, kur pastatyta maža koplytėlė (Capilla San Rafael), kelias pradeda po truputį leistis ir tada kurį laiką važiuojama beribiais laukais pilnais kaktusų ir atrodo, kad daugiau nieko. Visame kelyje sutikome tik kelis kitus automobilius, taigi galėjome netrukdomai mėgautis kalnais ir jų ramybe. Toliau besileidžiant link Cachi, sustojame pavežti tranzuojančios vietinės moteriškės, kuri už tai žadėjo duoti naminio pieno, tačiau atvažiavus į jos miestuką, atrodo pažadą pamiršo. Dar po kelių kilometrų pasiekėme Cachi, miestuką esantį maždaug 2km aukštyje tarp Andų ir jų priekalnių. Miestukas gražus ir labai ramus, jo gyventojai atrodo niekur neskuba. Įdomus dalykas tai, kad jo bažnyčios (kaip ir kitų miestelių šiame regione) lubos yra padarytos iš kaktusų medienos. Nors kaktusas ir neatrodo tvirtas, tačiau sudžiovimus, jo medis yra labai tvirtas ir lengvas.
Po Cachi laukė dar ~70km žymiuoju Ruta 40, kuris yra kartais palyginamas su Route 66 JAV, daugiausiai dėl jo istorinės svarbos. Kelias tęsiasi daugiau nei 4000 kilometrų nuo Argentinos pietų iki šiaurės, taigi tuo pačiu kerta kelias klimato zonas. Kelias jau baigiamas išasfaltuoti, tačiau šiaurinė dalis yra vis dar žvyrkelis, kurio ~170km teko išbandyti ir mums. Iš tikrųjų, išskyrus kelias vietas, žvyrkelis yra tikri gerai prižiūrėtas, na gal tik siaurokas vietomis. Kelias tikrai nenuobodus, pakeliui galima pasigrožėti kalnais, smėlio ir uolienų dariniais.
Pakeliui link Molinos, miestelio kuriame nakvojome, galima pamatyti daug vietinių gyvenviečių, kur žmonės gyvena jau tūkstančius metų. Iš pradžių tai buvo senieji gyventojai, po to juos užkariavo Inkai, o dar vėliau atvyko ispanai, kurie atsivežė vynuoges ir krikščionybę. Iš tikrųjų kiekvienas miestukas pakeliui turėjo po savo nuosavą, gražią bažnyčią, kuri beveik visada būdavo ant kalno. Kelias vingiuoja palei upę, kuri yra ir viso šio regiono maitintoja, nes čia beveik nelyja ir daugiau nei 300 dienų per metus šviečia saulė. Tai labai geros sąlygos auginti vynuoges, o tai vienas iš pagrindinių užsiėmimų šitame regione.
Kitą dieną važiavome į Kafajetę (Cafayate), miestelį, kuris garsėja savo vyndarystės tradicijomis. Aplink jį pilna vynuogynų, kurių aukštis svyruoja nuo 1500m iki 3500m, kas leidžia išgauti kokybiškus ir išskirtinius vynus. Taip pat verta paminėti, kad regione yra ir keletas alaus daryklų, kurios verda tikrai skanų ir kokybišką craft alų, ko beveik nepastebėjome nei viename iš didesnių Argentinos miestų. Grįžtant prie vynuogių, Kafajetėje apsilankėme vyno muziejuje ir keliuose vynuogynuose paragavome vietinio vyno. O kadangi, mūsų viešbutukas turėjo nuostabią terasą, vieną butelį vietinio Torrontes vyno pasilikome saulėlydžio stebėjimui. Miestelis gražus ir jaukus, ir iš tikrųjų labai priminė mažus vyndarių miestelius Kalifornijoje, pvz. San Luis Obispo. Na bet dėl to labiausiai kalti ispanai, sugebėję savo kultūrą atvežti į abu Amerikos žemynus.
Na, o paskutinę dieną, mūsų laukė 200 kilometrų dar vienų nepakartojamu keliu per kalnus (Ruta 68) atgal į Saltą. Per šiuos 200 kilometrų kraštovaizdis spėja pasikeisti beveik radikaliai – pradedant dykumomis, uolomis ir baigiant žaliomis Saltos apylinkėmis. Pakeliui yra daug lankytinų vietų, taigi kelionė tikrai neprailgsta, tačiau užtrunka beveik visą dieną, mes išvažiavę iš Kafajetės ryte, Saltoje buvome tik po pietų. Atidavę automobilį ir trumpam apsižvalgę po Saltos miestuką, griuvome miegoti, kadangi kitą rytą 6:20 jau turėjome išvykti į turą, pavadintą Safari a las Nubes.
Taigi šiek tiek pamiegoję, kaip ir turėjome 6:20 ryte jau laukėme prie agentūros durų. Už kelių minučių pasirodė turo transporto priemonė – keleivinis sunkvežimis. Kadangi kai kurie keliai kalnuose yra ne pačios geriausios būklės, tokia transporto priemonė atrodė tikrai geras pasirinkimas. Turo maršrutas driekiasi palei istorinio traukinio (Tren a las Nubes – Padebesių traukinys) bėgius.
„Padebesių traukinys“ – General Manuel Belgrano geležinkelio tinklo atkarpa tarp Saltos ir Sokompos (Argentina, Saltos prov.), Andų kalnuose, Čilės pasienyje, 4000 m aukštyje. Tai trečias pagal aukštį geležinkelis pasaulyje. Garsiausias, ekstremaliomis sąlygomis einančio geležinkelio objektas, Polvoriljos viadukas (viaducto La Polvorilla). Jo ilgis – 224 m, aukštis – 70 m, keliamoji galia – 1600 t. Iš viso geležinkelis turi 29 tiltus, 21 tunelį, 13 viadukų, 2 žiedus ir 2 zigzagus. Konvojų sudaro 10 vagonų, gabenančių 640 keleivių. Traukinio vidutinis greitis – 35 km/h. Kiekvienoje stotyje traukinys stovi, o turistai supažindinami su miestų kultūra ir lankytinais objektais. Traukinio pavadinimas kilo dėl to, kad važiuojant dažnai aplink ar žemiau matomi debesys.
Kadangi pats traukinys gan brangokas (~170$ žmogui), pasirinkome turą, kuris atkartoja beveik tokį patį maršrutą, bet tuo pačiu aplanko daugiau objektų ir yra pigesnis. Pirmoji stotelė buvo prie Torres viaduko, kuris yra antras pagal aukštį šio traukinio trasoje, o už kelių kilometrų esančioje Chorrillos stotyje papusryčiavome. Stotis įdomi tuo, kad pastatyta tik tam, kad traukinys galėtų užkilti į 50 metrų statų kalną, naudodamasis zigzago principu – užvažiuoti šiek tiek iki stoties, tada atbulas dar aukščiau ir galų gale vėl į priekį pravažiuoti jau reikiamame aukštyje virš stoties.
Toliau apsilankėme Santa Maria miestelyje, kuriame apžiūrėjome ekspoziciją apie žmones gyvenusius kalnuose iki ateinant inkams. Ši civilizacija įdomi tuo, kad kelis šimtmečius sėkmingai gyvenę tose apylinkėse, vieną dieną tiesiog išnyko. Populiariausias spėjimas, kad juos tiesiog labai greitai išnaikino inkai, nors priežastys iki šiol neaiškios. Dar apsilankėme San Antonio de los Cobres miestelyje, kuris yra beveik 4000 m aukštyje virš jūros lygio ir tai vienas aukščiausiai iškilusių šalies miestų. Miesto pavadinimas kilo nuo seniai jau nebenaudojamų vario telkinių, esančių apylinkėse (varis ispaniškai – cobre). Svarbiausias miesto turistinis objektas – La Polvorilla viadukas, kuriuo rieda „Padebesių traukinys“ iš Saltos į Antofagastą. 5 km nuo San Antonio de los Kobreso yra prieškolumbinio Tasil miesto griuvėsiai. Miestas įsikūręs strategiškai svarbioje vietoje. Jo apylinkėse įvairiais periodais vyko mūšiai.
Sekanti stotelė buvo Salinas Grandes druskos dykuma, kuri nėra tokia didelė, kaip jos giminaitė Bolivijoje, bet taip pat įspūdinga. Dykuma yra tiek turistinis objektas, tiek naudojama druskai išgauti pramoniniu būdu. Žiūrint į horizontą, dėl optinės iliuzijos, atrodo, kad ji tęsiasi be galo.
Na, o antroje dienos pusėje, leidomės atgal nuostabiu kalnu keliu žemyn link mažo miestelio Purmamarca, kuris žymus šalia esančiais septynių spalvų kalnais. Pasigrožėjus miesteliu ir jo tikrai įspūdingais kalnais, laukė nauja užduotis – pagauti autobusą vykstantį iš Saltos į pasienio miestelį La Quiaca, iš kur planavome kirsti Bolivijos sieną. Atsisveikinę su kitais turo dalyviais, likome laukti autobuso viduryje kelio sankryžos, kur anot mūsų bilietų turėjo sustoti autobusas. Autobusas iš tiesų atvažiavo laiku, bet iš pradžių nelabai norėjo stoti, taigi teko pabėgėti paskui mojuojant rankomis ir viskuo ką turėjome. Galų gale už kelių šimtų metrų autobusas sustojo ir kaip vairuotojas paaiškino, iš pradžių nestojo, nes mes tik mojavome rankomis, o ne bilietais. Na bet svarbiausia, kad sustojo, visai nesinorėjo praleisti naktį, kažkur šalia kelio. Po kelių valandų atvykome į La Quiaca, kuri pasitiko mus minusiniu šalčiu, nes jau yra gan aukštai (~3500m). Po tokios dienos norėjosi tik prigult, taigi tik suradę savo hostelį, griuvome į lovą.
Kita stotelė – Bolivija!