Spalvingasis pietinis Vietnamas

Apniukęs šiaurinio Vietnamo dangus jau buvo spėjęs atsibosti, taigi nusprendėme iš Hue traukti tiesiai į pietinį Vietnamą, o jei tiksliau į Nha Trang kurortą. Taigi nieko nelaukę nusipirkome bilietus ir jau kitą rytą sėdėjome traukinyje, kuris važiuoja beveik 12 valandų ir kelionė užtrunka nuo ryto iki vakaro. Tikriausiai galvojate, kodėl nevažiavome naktiniu traukiniu, o pasirinkome praleisti visą dieną jame, priežastis paprasta – pirmi maždaug šimtas šio maršruto kilometrų vingūriuoja per palei jūrą išsidėsčiusius kalnus, taigi tiesiog negalėjome praleisti tokio vaizdo pro langą. Ar buvo verta? Taip, tikrai. Aišku, dauguma keliautojų daro kiek kitaip ir šiuo keliu pasigroži pakeliui į Hoi An, na bet mūsų planas buvo ne toks.

Taigi po visos dienos traukinyje, pasiekėme Nha Trang kurortą, kur mus pasitiko viskas, ko tikėjomės – saulė (kitą rytą) bei daugybė rusų turistų, su jiems pritaikyta infrastruktūra – užrašai ir meniu rusų kalba, o ir su mumis visi norėjo bendrauti rusiškai. Iš tikrųjų, tų turistų čia turėtų būti žymiai daugiau, bet atrodo, kad atpigusi nafta ir prasta ekonominė padėtis apribojo tolimas rusų keliones. Iš ryto patraukėme į miesto paplūdimį, kuris mums kažkiek priminė Palangą prieš kelioliką metų ir visai ne dėl smėlio ar jūros (Palangoj geriau, tik vanduo šaltesnis), bet kiek dėl bendro vaizdo – rusų turistai kažkodėl sukuria tokią atmosferą. Iš kitos pusės, nėra kuo skųstis – oras šiltas, vanduo irgi, galima tiesiog ramiai poilsiauti.

Nha Trang’e be paplūdimio dar galima rasti įdomią senovinę šventyklą bei visai netoliese esančias karštąsias versmes. Prie jų įsikūrusios kelios SPA siūlo ne tik pagulėti karštame mineraliniame vandenyje, bet ir pasimėgauti mineralinėmis purvo voniomis. Procedūros užtrunka porą valandų, o po to galima tiesiog atsipūsti prie komplekse esančio baseino su tuo pačiu gydomuoju vandeniu, tik šiek tiek šaltesniu. Visai smagi dienos pramoga, kurią galime rekomenduoti, jei kada būsite Nha Trang‘e. Šiame kurorte neplanavome ilgai užsibūti, nes norėjome daugiau ramybės ir gamtos, o tai siūlo už kelių valandų kelio esantis Mui Ne miestelis. Mažesnis ir jaukesnis, nei Nha Trang, puikiai tiko kelioms nerūpestingoms dienoms prie jūros. Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo beveik tuščias, galėjome ramiai mėgautis saule bei bangomis jūroje.

NUOTRAUKOS:


Daugiau nuotraukų rasite čia!

Smėlio čia pilna ne tik paplūdimyje, aplink miestelį plyti didžiuliai smėlio laukai, kuriuose vėjas pusto didžiules kopas. Smėlis tiek baltas, tiek raudonas, vaizdas tikrai šaunus. Kas įdomiausia, per šiuos smėlio laukus dar teka upė, kuri smėliškose uolienuose išgraužė nedidelį kanjoną, kuriuo galima pasivaikščioti tiesiog upės dugnu, nes gylis čia daugiausiai iki kelių. Kuo dar garsėja Mui Ne, tai puikiomis sąlygomis kaituoti su jėgos aitvarais, kuriuos mes tiesiog stebėjome nuo kranto. Miestelyje taip pat daug rusų turistų, nors jau galima dažniau išgirsti žmones kalbančius angliškai ar vokiškai. Čia taip pat atrodome neblogą restoranėlį, įkurtą uzbekų ir siūlantį tiek vietinius, tiek uzbekų patiekalus. Jūros gėrybės buvo skanios, nors plovas, kuris yra uzbekų virtuvės pasididžiavimas, nebuvo toks geras.

Kelios dienos netruko prabėgti ir jau buvo laikas keliauti į Saigoną, oficialiai vadinamą Hošiminu. Tai didžiausias Vietnamo miestas, šurmuliuojantis dieną naktį. Atvykome vakare ir pakliuvome tiesiai į patį naktinio gyvenimo šurmulį – daugybė barų, užkandinių, turistų ir t.t. Nieko, kas mums būtų labai nauja, tačiau po kelių ramių dienų prie jūros, šiek tiek užtruko vėl įsijausti į didmiesčio ritmą. Saigone planavome pabūti tik porą dienų, o tikrasis mūsų tikslas buvo susiplanuoti kelionę į Mekongo upės deltą. Turėjome tris dienas, kurias planavome praleisti ten, ne tiek ir daug, taigi norėjome jas išnaudoti kiek galima geriau. Iš pradžių galvojome viską planuotis patys, bet pamatę, kad turai kainuoja ne ką brangiau, nusprendėme nusipirkti 3 dienų/2 naktų išvyką kartu su įskaičiuotu kelto bilietu į Kambodžos sostinę Pnompenį. Galvojome, kad bus visai įdomu kirsti sieną laivu, ko dar nebuvome darę.

Saigone per turėtą laiką spėjome aplankyti kelis žymesnius objektus, o iš jų galėtume išskirti Vietnamo karo muziejų bei Cu Chi tunelius, komunistų naudotus to pačio karo metu. Muziejuje galima ne tik pamatyti ekspozijas apie šio karo baisumus ir abiejų kariavusių pusių milžiniškus nuostolius, bet ir apžiūrėti naudotą karinę techniką. Cu Chi tuneliai dar įdomesnis objektas – tai didžiulį plotą užimanti tunelių sistema, kurios amerikiečių kariai nesugebėjo nei užimti, nei sunaikinti per visą karą, nors ji buvo visai šalia Saigono, pačioje pietinio Vietnamo širdyje. Tai tuo pačiu buvo ir didžiausias pasipriešinimo židinys pietų Vietname ir strateginis amerikiečių taikinys. Iš pradžių buvo sunkoka suprasti, kaip šie tuneliai galėjo atsilaikyti per visą karą, bet apžiūrėjus ir išklausius gido paaiškinimus pasidarė daug aiškiau. Tuneliai apėmė didžiulę teritoriją, buvo labai siauri, su daugybe netikrų įėjimų, spąstų ir t.t. Dabar dalis tunelių, į kurią gali patekti turistai, yra specialiai praplatinta, bet tai tikrai nereiškia, kad juose galima laisvai vaikščioti. Judėti galima arba žąsele, arba kai kur tik keturiomis, kas atima nemažai jėgų, o žmogus su klaustrofobija čia tikrai ilgai neištvertų. Tuneliai karo metu buvo žymiai siauresni, nes vietnamiečiai yra smulkesnio sudėjimo ir daugumoje tunelių amerikiečių kariai net nebūtų galėję pralysti. Tunelių sistema susidėjo iš kelių aukštų ir netgi galingesnės bombos galėdavo prasiskvebti tik iki pirmojo, arba labai retai antrojo aukšto po žeme. O dėl ypač efektyvaus planavimo, visi sugriovimai būdavo gan greitai atstatomi ar sutaisomi.

Na, o po įdomios istorijos pamokos kitą dieną iš pat ryto išvykome tyrinėti Mekongo deltos. Tai tankiausiai gyvenamas regionas Vietname, kuriame užauginama daugiausiai ryžių ir vaisių bei sugaunama daugybė žuvų. Visam tam sąlygos beveik tobulos – geras klimatas visus metus leidžia nuimti derlių 2-3 kartus per metus. Taigi neatsitiktinai pirmoji mūsų stotelė buvo kokosų ferma, kurioje susipažinome su įdomiu kokosinių saldainių gaminimo procesu. Viskas, ko reikia pagaminti šiems karameliniams saldaniams, yra tiesiog kokosas, jokio papildomo cukraus ar kitų ingridientų. Na, nebent dedama įvairiausių vaisių ar žolelių specifiniam skoniui išgauti. Paskanavus saldanių, mūsų dar laukė pasiplaukiojimas šalia vinguriuojančia upe, o toliau traukėme link Can Tho miesto, kur mūsų laukė tradicinė vietnamietiška vakarienė ir nakvynė pas vietinę šeimą. Angliškai šitas dalykas vadinasi „homestay“, bet lietuviško atitikmens nelabai galim sugalvoti. Iš tikrųjų, „homestay“ nebuvo jau toks autentiškas, kaip mes gan naiviai tikėjomės, bet vakarienė buvo tikrai skani, o prie jos dar gavome paragauti vietinės naminės degtinės. Skonis panašus į lietuviškos, gal tik kiek silpnesnio stiprumo, bet užtat tara buvo neįprasta – paprastas plastikinis maišelis, kuriame kiniška valgymo lazdelė naudojama kaip kamštis ir dozatorius. Kitą rytą laukė ankstyvas kėlimasis į plaukiojantį turgų, taigi labai ilgai neužsisėdėjome ir patraukėme miegoti į „tradicinį“ vietnamietišką namelį.

Taigi šiaip ne taip atsikėlę sėdome į valtį ir patraukėme į plaukiojantį turgų, kuris kažkodėl vyksta tik anksti ryte. Turgus kaip turgus, tik kad ant vandens – prekės daugiausiai tie patys vaisiai ir daržovės, o pardavėjai nuo didmenininkų su didelėmis valtimis, iki iš mažų valtelių turistams kokakolą siūlančių vaikų. Iš tiesų, nelabai suprantame, kodėl turistai turėtų taip norėti tos kokakolos anksti ryte, o ne pvz. šviežių vaisių, na bet jei yra pasiūla, matyt, yra ir paklausa. Šiek tiek pasisukinėję aplink, toliau plaukėme į vieną iš vietinių vaisių sodų, kur auginami įvairiausi vaisiai – mangai, durianai, pomelai, apelsinai ir t.t. Po pietų dar spėjome apsilankyti paukščių rezervate, kur apie valandą ramiai plaukiojome mažais kanalais ir grožėjomės saulėlydžiu bei karts nuo karto pasirodančiais paukščiais, o dieną užbaigėme šviežių jūros ir upės gėrybių vakariene Chau Doc miestelyje, kur paskanavome tiek jau savo mėgstamų krevečių ar kalmarų bei įvairiausių geldelių, kurių pavadinimų net nelabai žinojome.

Kitą rytą dar spėjome apsilankyti žuvų fermoje, kur daugiausiai auginami šamai (catfish). Tokių fermų čia daugybė, o žuvis eksportuojamos į visą pasaulį. Konstrukcija gana paprasta, ant plaukiojančios platformos statomas namas, o po juo įrengiami konteineriai, kur auginamos žuvys. Čia jos auga upėje, taigi, anot gido, yra žymiai vertingesnės, nei žuvys iš fermų įrengtų dirbtiniuose tvenkiniuose. Apsilankymas šioje fermoje buvo paskutinis punktas mūsų Mekongo deltos ture ir tiesiai iš jos mus paėmė keltas į Kambodžą, laukė trys geros valandos plaukimo iki jos sostinės Pnompenio. Kaip mums sekėsi Kambodžoje, jau visai netrukus.




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *