Nuostabios Tailando salos ir ne tokia nuostabi Pataja

Jau senokai buvome prie vandens, taigi buvo pats laikas traukti į Tailando pietus, pradedant nuo Patajos. Daugeliui gali kilti klausimas, ką mes toje Patajoje pametėme. Iš tikrųjų, tai nieko, o apsilankėme tik todėl, kad norėjome pamatyti tą plačiai aprašytą naktinį Tailando gyvenimą iš arti. Be to, mūsų viešnagė sutapo su Valentino diena, taigi turėjo būti dar įdomiau. Pataja – tai vienas iš seniausių Tailando kurortų, prie kurio iškilimo labai prisidėjo netoliese buvusi amerikiečių karinė bazė per Vietnamo karą. Per pastaruosius dešimtmečius Pataja sparčiai plėtėsi tiek į plotį, tiek į aukšti, o vietinė valdžia po truputį bandė atsikratyti stiprių asociacijų su sekso industrija. Čia jiems dar reikės nueiti ilgą kelią, nes Patają dar vis sunku pavadinti kurortu skirtu šeimoms, tai labiau nuotykių ir vakarėlių ištroškusio jaunimo kurortas. Na ir ne tik jaunimo, čia taip pat labai daugiau vakariečių pensininkų, ramiai ar ne visai ramiai čia leidžiančių savo pensiją gyvenimui ir linksmybėms su vietinėmis merginomis.

Į Patają patogiausia patekti arba iš už ~45km esančio vietinio U-tapao oro uosto, arba iš už 2,5val kelio esančio Bankoko. Tiesiai iš pagrindinio sostinės orotuosto (BKK) važiuoja tiesioginis autobusas tik už 122 batus (~2,5 EUR), kuris dėl savo pigumo yra labai populiarus, nes kitas pasirinkimas tik taksi, kuris kainuos minimum 1000 batų. Autobusą galite rasti prie 8 atvykimo vartų, bet nusiteikite artimiausio autobuso palaukti bent valandą ar dvi. Mums užtruko apie valandą ir tada dar porą valandų iki Patajos. Po kelių dienų atokvėpio mažajame Pai miestuke, Patajoje vėl patekome į žmonių ir transporto knibždėlyną. Patogiausia čia keliauti songtaew, perdarytais pikapais, kurie labai sėkmingai pakeičia didesnius autobusus. Jais naudojasi tiek vietiniai, tiek turistai, o kaina tik 20 batų žmogui už kelionę. Pasiekę ir įsikūrę savo viešbutuke, patraukėme vėl susitikti su Milda ir Martynu, nes reikėjo suplanuoti ką veiksime Valentino dienos vakare. Kažką labai tiksliai planuoti nesinorėjo, taigi tiesiog nutarėme užsukti į vieną iš pakrantės restoranų vakarienės ir po to pasižvalgyti po žymiąją pėsčiųjų gatvę ir užsukti į vieną iš ten vykstančių nesuskaičiuojamų go-go šou.

Po pietų dar spėjome šiek tiek pasivaikščioti pakrante, kuri visai nesužavėjo: paplūdimys pilnas įkyrių prekeivių, vanduo purvinas ir maudytis nelabai rekomenduojama. Tiesa, čia galima rasti ir gražesnių paplūdimių, tereikia nuvažiuoti į pietinę Patajos pusę arba nuplaukti į Ko Lan salą, apie kurią šiek tiek vėliau. Na, o dabar saulei pradėjus grimzti į horizontą, buvo laikas pasimėgauti vakariene. Dar vienas puikus saulėlydis ir kiek netikėtai visai geras maistas, atsitiktinai rastame restorane, laikinai pataisė nekokį pirmąjį įspūdį apie Patają. Na, o pėsčiųjų gatvė per daug nenustebino, galybė go-go klubų, dar daugiau įkyrių agentų siūlančių pamatyti ping-pong šou, panašaus vaizdo ir tikėjomės. Dauguma go-go klubų vilioja labai pigiu alumi ar kitais gėrimais, kartais netgi pigesniais, nei parduotuvėje. Tai atrodė šiek tiek keistai, nes matant daugybę žmonių aplink, jiems lankytojų taip pat neturėtų trūkti. Vis dėlto viduje vaizdas buvo priešingas, vos keliolika lankytojų ir nuobodžiaujančios šokėjos. Aplink stulpus sukinėjasi tiek merginos, tiek transvestitai, kuriuos (kurias) iš pirmo žvilgsnio atskirti sunkoka. Monotiniški šokiai ir gan slogi atmosmera per daug nesužavėjo, taigi viduje ilgai neužsibuvome. Tiesą sakant, sėdint to pačio klubo terasoje gatvėje, buvo žymiai įdomiau stebėti plaukiančius žmones bei juos gaudančias ir kviečiančias į vidų klubų merginas. Vakarą sugalvojome pabaigti pasisėdėjimu paplūdimyje, bet čia buvo dar blogiau, nei dieną – šiukšlės, aplink bėgiojančios žiurkės.. Teko tiesiog greitai iš čia sprukti.

Po tokių pirmos dienos įspūdžių, kitą rytą nusprendėme plaukti į Ko Lan salą ir pasimėgauti tikru paplūdimiu. Kelto bilietas tik 100 batų (~2,5 EUR) ir po maždaug 40 minučių jau švartavomės prieplaukoje. Saloje yra keli gražūs paplūdimiai, į kuriuos veža, mūsų jau pamėgti songtaew. Iš tiesų, čia buvo daug geriau, nei Patajoje – švarus paplūdimys, skaidrus vanduo ir puikus baltas smėlis. O ir žmonių, ne tiek ir daug, buvo galima visai ramiai atsipūsti po Valentino dienos „linksmybių“.

NUOTRAUKOS:


Daugiau nuotraukų rasite čia!

Vakarienei nusprendėme nukeliauti į Cabbages&Condoms restoraną, esantį Bird&Bees viešbutyje. Pavadinimas intriguojantis, tačiau tai tiesiog restoranas ant jūros kranto su gražiu vaizdu, be jokių nepadorių elementų. Beje, čia, nusižiūrėję nuo gretimo stalo, išbandėme vietinį romą Sang Som. Tailandiečiai jį kažkodėl vadina viskiu, nors jis gaminamas iš cukranendrių. Nepaisant nedidelės kainos (15 eurų už 0,7l restorane), kokybė ir skonis puikūs. Tikrai neblogai alternatyva vietiniam alui, kuris lyginant su kitomis kaimyninėmis šalimis yra brangokas, o skonio ne per daugiausia.

Taip po truputį mūsų laikas Tailande ėjo į pabaigą ir buvo laikas keliauti į paskutinę stotelę – Koh Lanta salą. Salų Tailande netrūksta, taigi kurį laiką svarstėme kurią iš jų pasirinkti. Ieva norėjo tiesiog pailsėti, pasnorkelinti ir pasimėgauti saule, o Donatas dar norėjo, prieš grįžtant į Lietuvą, panardyti. Koh Lanta puikiai atitiko mūsų poreikius, sąlyginai nedaug turistų, poros valandų atstumu esančios geriausios nardymo vietos Tailande ir idiliški paplūdimiai. Į salą keliavome iš Krabi miestelio, ten nuskridę iš Bankoko. Beje, vietiniai skrydžiai Tailande labai pigūs, ypač perkant bent porą savaičių prieš skrydį, taigi nebent norit išbandyti vietinius autobusus ar traukinius, siūlytume rinktis lėktuvus. Patogiau, o ir laiko susitaupo visai nemažai.

Bet kokiu atveju, nuo orouosto iki salos laukė dar geras gabalas kelio. Susiorganizavę vietas autobusiuke po 400 batų, su kitais turistais iš Lenkijos buvome nusiųsti laukti mūsų transporto priemonės į vietinę stotelę. Autobusiukas vėlavo, tačiu galų gale atvažiavo ir pajudėjome link salos. Norint patekti į Koh Lantą, reikia persikelti dviem keltais, kas užima daugiausiai laiko, taip maždaug 100km kelionė, užtruko net 4 valandas. Saloje turėjome keturias dienas ir jas jau buvome beveik pilnai susiplanavę, nes norėjosi visą likusį laiką išnaudoti kuo produktyviau. Vėl išsinuomavome motorolerį ir patraukėme į kitą salos galą, kur laukė gražiausi bei mažiausi užimti paplūdimiai. Iš tiesų, vaizdas buvo nepakartojamas, baltas smėlis, žydras vanduo ir tik keli kiti poilsiautojai aplink. Gaila tik dėl to, kad po 2004 metais įvykusio didžiulio cunamio, aplinkiniai rifai dar nėra iki galo atsigavę, taigi snorkelinimui čia sąlygos ne pačios geriausios. Na bet ir be to galima tiesiog ramiai mėgautis nuostabiu gamtos grožiu ir aplinkine ramybe.

Dar vieną dieną skyrėme apsilankimui Koh Rok saloje. Nors tai ir bene populiariausia dienos išvyka iš Koh Lanta, bet šia ekskursija nė kiek nenusivylėme. Atvirkščiai, sąlygos paviršiniam nardymui čia nepakartojamos, o paplūdimiai vieni iš gražiausių, kokius buvome matę. Trumpai tariant, diena puikiai pavyko, o grįžę dar spėjome pasigrožėti eiliniu saulėlydžiu. Paskutinę dieną Ieva tiesiog praleido paplūdimyje, o Donatas išplaukė nardyti į Koh Haa salas. Nardymo kainos čia didesnės (90 eurų už dienos išvyką, įskaitant du panėrimus), nei Filipinuose ar Indonezijoje, taigi buvo kilę šiek tiek abejonių, bet iš kitos pusės visai nesinorėjo praleisti galimybės, nes mūsų kelionė jau ėjo į pabaigą. Ir iš tiesų, sąlygos nardymui čia labai geros, matomumas panašus kaip Gili salose Indonezijoje ir daugybė įvairiausių gyvūnų.

Taip baigėsi mūsų penkiolika dienų Tailande ir buvo likusi tik paskutinė stotelė Malaizijoje. Kaip mums ten sekėsi, jau netrukus.




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *