Maršrutas nuo Kusko iki Ekvadoro:
Kuskas-Ekvadoras

Žaliasis Kolkos kanjonas

Į Arekipą atvažiavome labai anksti (5:30!) naktiniu autobusu iš Kusko. Tą patį rytą turėjome pradėti turą po Kolkos kanjoną – vieną iš giliausių kanjonų pasaulyje. Šiek tiek pailsėjome hostelyje, susidėjome daiktus reikalingus dviems dienoms ir prieš aštuonias ryto jau buvome pasiruošę naujiems vaizdams. Yra keletas skirtingų turų kaip aplankyti Kolkos kanjoną:

  1. Vienos dienos turas. Išvažiuoji 3 valandą nakties iš Arekipos, aplankai svarbiausius Kolkos kanjono taškus ir vakare grįžti atgal.
  2. Vienos nakties, dviejų dienų žygis. Išvažiuoji irgi apie 3 valandą nakties, tada pirmą dieną leidiesi žemyn į kanjoną, pernakvoji apačioje ir antrą dieną užkilęs atgal važiuoji į Arekipą. Žygių yra ir ilgesnių, galima apačioje praleisti keletą nakvynių.
  3. Vienos nakties, dviejų dienų turas. Turas prasideda 8 valandą ryto. Nesileidi į apačią, bet praleidi vieną naktį miestelyje prie kanjono. Mes pasirinkimo šitą variantą, kadangi buvo praėjus tik viena diena po kalnų laipiojimo Machu Pikcu, todėl nesinorėjo vėl daug lipti aukštyn žemyn. Be to šitas turas prasideda vėliausia ir į jį galėjome spėti po naktinio autobuso.
  4. Viską pasiekti galima ir savarankiškai vietiniais autobusais arba išsinuomavus mašiną. Bet kadangi laiko daug nebuvome tam skyrę, paprasčiausias variantas buvo turas.

Pirmą turo dieną važiuodami link nakvynės miestelio  dažnai stojome apžiūrėti lamų ir alpakų. Kitiems turistams, kurie kelionę pradeda Limoje tai pirmoji vieta, kur jie su šitais vietiniais gyvūnais susiduria, tačiau mes jau jų buvom nemažai matę kelionės metu. Labiau įsiminė tai, kad pasiekėme aukščiausią savo kelionės tašką (nors galvojome, kad išvažiavus iš Kusko kalnai baigsis) – 4852 m.  ir tai nebuvo viršukalnė, o labiau atrodė kaip pieva su tolumoje tik šiek iškilusiais snieguotais kalnais. Papietavę Chivay miestelyje ėjome pasivaikščioti po apylinkes, kur gidė parodė keletą istorinių vietų, o viską vainikavo poilsis terminiuose šaltiniuose saulei leidžiantis. Deja, pasirodė, kad mes vis dar neištrūkę iš aukštųjų zonų, todėl tik saulei nusileidus stipriai atšalo, temperatūra naktį pasiekė minusinę. Tad greitai pavakarieniavę vietinėje „vištienos užkandinėje“ (Polleria), kur gavome geriausios vištienos kokią esame valgę bei pažiūrėję Copa America rungtynes, grįžome į hostelį ir 9 valandą vakaro jau saldžiai miegojome šaltame kambaryje. Ir toliau vyrauja keista logika: kam tas šildymas, jeigu galima daugiau apsikloti. 

Kitą rytą vėl turėjome anksti keltis: papusryčiavę 6 valandą ryto jau buvome pasiruošę tolimesnei kelionei į patį Kolkos kanjoną. Svarbiausias taškas buvo Andų Kondorų apžvalgos vieta, kur jie sklando, kai pateka saulė ir šiek tiek sušyla oras, bet dar nebūna labai karšta. Pakeliui stojome ir daugiau vietų, kur galėjome pasigrožėti inkų statytomis terasomis, kurios vis dar naudojamos vietos gyventojų, nes yra tobula vieta įvairių augalų auginimui, bei pažvelgti nuo krašto į kanjono apačią. Paragavome vietoje gamintų kaktusinių ledų ir sumuštinių su avokadu bei kaimišku sūriu, pabandėme ir kaktuso vaisiaus, tačiau jis pasirodė ganėtinai rūgštus. Kraštovaizdis Kolkos Kanjone panašus į tą, kurį galima pamatyti Kusko ar aplink Maču Pikču, bet tikrai verta nuvažiuoti pažiūrėti į sklandančius kondorus. Tačiau abu sutinkame, kad Didysis Kanjonas yra kur kas įspūdingesnis.

Baltoji Arekipa

Kuo turi mažiau laiko, tuo daugiau padarai? Dažnai ši taisyklė kelionėje pasitvirtina. Po Kolkos kanjono vakare grįžę į Arekipą turėjome tik vieną dieną miestui, be to norėjome išbandyti raftingą –  spėjome viską.

Arekipa – Baltasis miestas, taip vadinamas todėl, kad dauguma miesto centro pastatų yra iš šviesios vulkaninės uolienos.  Pirmą vakarą vaikštinėjome aplink tuos pastatus ir aplankėme keletą, iš ganėtinai daug ten esančių, bažnyčių. Kitą dieną, nusipirkę autobusų bilietus tolimesnėms kelionėms, turėjome porą valandų, kurias skyrėme pasivaikščiojimui po Santa Katalina vienuolyną, dar vadinamą miestu mieste. Pastatytas 1579 metais, šiuo metu užima 20 000 km2 . Vienuolyne galima rasti daug istorinių dalykų, kambarėlių su savo kepimo krosnimis, kur dar neseniai gyveno vienuolės, gražiai apsodintų kiemelių bei pasilypėjus aukščiau, pamatyti vulkanų viršukalnes bei miesto panoramą. Kas šiek tiek atbaido tai įėjimo kaina – atrodo, kad jie stengiasi sumažinti lankytojų skaičių ją specialiai užkeldami (70 solų – ~22$). Arba tiesiog žino, kad turistai ir taip į jį eis, nes tai vienas iš svarbiausių lankytinų objektų Arekipoje.

Po pietų kaip ir planuota laukė raftingas. Pasisekė ir šį kartą – turėjome privatų turą, kadangi susirgo keletas turėjusių su mumis važiuoti žmonių. Viskas vyko labai greit, paėmę iš hostelio nuvežė susirinkti reikalingos įrangos ir tada tiesiai prie upės. Turėjome du instruktorius, vienas su mumis valtyje, kitas kanojoje, plaukiančioje priešais. Upės sudėtingumas buvo 3 lygio (gidas sakė, kad vietomis 4, bet atrodo labiau tarp 2 ir 3), tačiau nors Ieva bandė raftingą pirmą kartą, neatrodė labai baisu. Patirtimi likome labai patenkinti ir tikimės kelionėje dar išbandyti ir sudėtingesnių trasų.

Grįžę vakare šiek tiek dar pasivaikščiojome po centrą ir vakarienei paragavome keletą tradicinių vietinių patiekalų: Ocopa (užkandis iš bulvių, kiaušinių, alyvuogių, geltono čili padažo su žemės riešutais) bei Rocoto relleno (andų pipirai, faršas su česnaku, pomidorų pasta, kiaušiniai ir mocarela). Viskas skanu, bet kažkaip ir labai pažįstama, patiekta buvo su septyniomis skirtingomis bulvių rūšimis. Kodėl Lietuvoje dar neturim mėlynų bulvių?!

Tuo savo kelionės dalį Arekipoje užbaigėme ir toliau su Peru Hop judėjome link Limos.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Smėlėta Huakačina

Prieš atvažiuojant į Huakačiną, trumpam buvome sustoję pažiūrėti Naska piešinių. Naska linijos (arba kitaip piešiniai) susideda iš daugybės geometrinių ir gyvūnų figūrų, kai kurios jų net 200 m ilgio. Yra nemažai teorijų kaip jos atsirado ir kam buvo skirtos, tačiau tai daugiau prielaidos negu konkretūs paaiškinimai. Mes matėme tik du piešinius, esančius arčiausiai apžvalgos bokšto. Geriausiai vaizdas atsiskleidžia skrendant, tačiau norint tai padaryti reikėjo dienai sustoti Naskoje, o mes labiau norėjome Huakačinoje, be to  pats skrydis nepigus ($80 vienam žmogui).

Huakačina – oazė dykumoje, nors realiai ją nuo didesnio miesto Ikos skiria tik kelios kopos. Oazėje esančiame ežerėlyje maudytis nerekomenduojama, tad turistams lieka dvi pagrindinės pramogas: pasivažinėjimas bagiais po dykumą bei nusileidimas nuo kopų su lentomis, panašiomis į supaprastintas snieglentes. Dauguma turų sujungia abi pramogas, taigi ir mes išbandėme abejas. Laiką pasirinkome prieš pat leidžiantis saulei, taigi buvo tiek ekstremalu, tiek labai gražu. Dykumos vaizdai, kuomet nesimato nieko kito, tik begalinės smėlio kopos, tikrai užburia. Drąsiai rekomenduojame šią  pramogą, o ir pačioj Huakačinoje galima pabūti ilgiau negu vieną naktį.

Mėlynasis Parakas (Paracas)

Kitai nakvynei stojome nedideliame miestelyje prie vandenyno – Parakas. Tai turistinis miestelis su keletu pagrindinių objektų:

  1. Balestos salos, kurios laikomos skurdžiaisiais Galapagais. Jose taip pat galima pamatyti keletą pingvinų, ruonių, jūrų liūtų, žuvėdrų, pelikanų ir kt. Šios salos yra svarbios ekosistemai, kadangi jose sustoja migruojantys gyvūnai ir paukščiai, žvejyba ribojama, kad gausi gyvūnija galėtų išsimaitinti. Na ir žinoma, šitos salos priklauso nacionaliniam parkui. Į pačias salas negalima išlipti, augmenijos ten nėra, o visas paviršius padengtos paukščių išmatomis. Kas keletą metų išmatos yra surenkamos ir naudojamos trąšoms.
  2. Parako nacionalinis rezervatas, kuris yra šiek tiek piečiau Parako esančiame iškyšulyje į vandenyną. Mes vis įsivaizduojame, kad plotai turi būti žali (nes žaliai pažymėti žemėlapyje), tačiau ir šitas iškyšulys – dykuma. Vieninteliai žemės gyvūnai – lapės ir driežai, didesnė gyvūnijos įvairovė vandenyje: gausybė žuvų, delfinai, ruoniai, aštuonkojai, rykliai ir kt. Vėl gavome privatų turą, kadangi kita dalis keliautojų nusprendė pasilikti hostelyje. Nuvažiavome iki kalvos, nuo kurios matosi vandenynas iš abiejų iškyšulio pusių, o tada dar laukė raudonasis paplūdimys bei muziejus.

Parake pirmą kartą paragavome Ceviche – žalios žuvies palaikytos citrinos sultyse su aštriais prieskoniais. Mmm. Labai patiko. Vienintelis minusas, kad tai ne pats pigiausias patiekalas (~30-40 solų), o ir yra jis labiau kaip užkandis. Matėme ir keletą vietų, kur Ceviche pardavinėjama tiesiog gatvėje, tačiau žalios žuvies ten nesinorėjo bandyti.

Parake taip pat palikome ir linksmuolių grupę, su kuria keliavome nuo pat Arekipos. Dviems autralams, trims kanadiečiams ir vokiečiui kiekviena diena buvo kaip šventė. Buvo labai panašu, kaip keliaujant į muzikos festivalius, prieš keletą metų Europoje. Visiškai į jų ritmą neįsivažiavome, taigi pasijautėm šiek tiek pasenę, nors linksmų akimirkų netrūko.

Daugiaspalvė Lima (2 mėnesiai kaip mes kelyje!)

Į Limą atvažiavome vėlai vakare, apsistojome Miraflores rajone, kuris yra vienas iš keleto saugių rajonų. Dar kartą vertą paminėti, kad Peru Hop yra tikrai puikus servisas, nes jų kelionė prasideda nuo viešbučio ir baigiasi viešbutyje. Taigi niekad nereikia sukti galvos apie taksi arba kitą viešąjį transportą, ypač kai mieste atsirandi labai vėlai arba labai anksti. Kai kurie keliautojai pasakytų, kad mes per daug linkę į patogumus, bet tiesiog taip paprasčiau. Norime jaustis patogiai, o ne kiek galima labiau sutaupyti. Iš kitos pusės, sudėjus visas kitas išlaidas, kaip taksi, keliaujant tradiciniais vietiniais autobusais, kaina būtų panaši. Kitas dalykas tai, kad Peru Hop stoja keliose vietose pakeliui, pvz. pakeliui į Limą, visiškai nemokamai aplankėme istorinius vergų tunelius, kuriuos būtume praleidę, jei keliautume paprastu autobusu.

Limoje turėjome dvi dienas, todėl pirmąją paskyrėm Miraflores rajonui, o antrą istoriniam miesto centrui. Kuo Lima išsiskiria, ypač Miraflores rajonas, tai geru maistu ir gausybe restoranų. Pirmiausiai iš ryto nuėjome bruncho (pusryčių-pietų), kur Donatas galėjo gauti savo taip mėgiamų Benedikto kiaušinių, kurie buvo šiek tiek kitokie (su avokadu vietoj kumpio), bet tikrai ne ką blogesni už tradicinius. Likusią dienos dalį ramiai leidome vaikštinėdami po parkus, esančius pakrantėje (šiek tiek panašu į Santa Moniką Los Andžele), o vakare nuėjome į parką, kuriame buvo begalės kačių: žmonės su jomis žaidžia, fotografuojasi ir maitina. Kas keisčiausia, katės neatrodo benamės, visos gražios, švarios, o visas parkas primena didžiulę Cat cafe.

Limos centras nėra kažkuo labai išsiskiriantis: keletas bažnyčių, mokama(!) katedra (į mokamas bažnyčias neinam iš principo) ir daug geltonų kolojininio stiliaus namų. Nuėjome į vienintelį muziejų – inkvizicijos. Nors nelabai dar suprantame ispaniškai, bet muziejų buvo galima aplankyti tik su turu, taigi vaikščiojome su vietiniais gyventojais, šnekančiais ispaniškai. Pietų nuėjome į beveik centre esantį kinų rajoną (buvome pasiilgę kiniško maisto), kuriame buvo begalė žmonių, didžiulis turgus (realiai visas rajonas yra tiesiog turgus) ir daugybė mažų restoranėlių. Norėjome aplankyti ir parką su šokančiais fontanais (Reserva Park), bet, deja, jis pirmadieniais – trečiadieniais neveikia. Jį aplankysime grįžę atgal, kai pakeliui į Čilę, turėsime dar vieną vakarą Limoje ir apsistosime prie pat parko.

2 mėnesių kelionėje progą nuėjome į vieną iš restoranų Miraflores. Labai norėjome dar kartą paragauti Ceviche ir pabandyti antienos, kadangi Limoje tai vienas iš rekomenduojamų patiekalų. O desertui pasirinkome vietinių vaisių sūrio pyragą. Nuostabu!

Mankora (Mancora)

Mažas pajūrio miestelis Peru šiaurėje mus atviliojo šiltu oru, šiltu vandenynu ir taip pat buvome girdėję, kad čia puikios sąlygos banglenčių sportui. Pats miestelis neįspūdingas ir primena kitus miestukus Peru: chaotiška architektūra, daug tuk-tuk’ų ir netvarka. Nors iš tikrųjų paplūdimys buvo gan tvarkingas, o mums to ir tereikėjo. Viešbutis taip pat buvo labai puikus už pakankamai mažą kainą (30$), turėjome netgi nuosavą terasą iš kurios šiek tiek matėsi vandenynas. Bangos vandenyne irgi buvo geros, vidutinio dydžio ir labai minkštos, t.y. atlaidžios klaidoms jas imant, o banglenčių nuoma kainavo tik 10 solų (~3$) valandai. Viską sudėjus gavosi 5 puikios poilsio dienos. Beje, verta paminėti, kad maistas Mankoroje taipogi labai puikus ir nebrangus, yra keletas gerų mažų restoranėlių, kur pvz. buvo galima suvalgyti nuostabų steiką už 35 solus (~11$).

Kas labiausiai įstrigo:

  • Raftingas Arekipoje
  • Pasivažinėjimas po dykumą saulei leidžiantis Huakačinoje
  • Ceviche!
  • Maistas Limoje
  • Poilsis Mankoroje

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *