Naujoji Zelandija: urvais ir upėmis iš šiaurės link pietų

Apsižvalgę šiaurėje, pasileidome link salos vidurio, kur pirmiausia laukė kalkakmenio urvai. Ši pramoga jau buvo suplanatuota išbandyti šiaurėje, bet dėl prasto oro ir mūsų nepasiruošimo, taip ir nepavyko. Užtat dabar laukė žymieji Waitomo urvai, kur žiemos metu visai nebrangiai galima palandžioti su kvalifikuoto gido pagalba. Regione veikia kelios įmonės, visos turi savus urvus, kuriuos nuomojasi iš vietinių ūkininkų, žemės savininkų. Gal ir visai įdomu būtų turėti savo nuosava urva.

Nors lauke buvo nekoks oras, lynojo ir pūtė žvarbokas vėjas, urve temperatūra visada ta pati – maždaug 14 laipsnių šilumos. Sušalti tikrai neturėjome, bet greit paaiškėjo, kam reikalingi 5mm storio vandens kostiumai (wetsuit’ai) – vanduo urve tik +8 laipsnių. Pirmąją urvo dalį sėkmingai įveikėme sausomis kojomis, tačiau neužilgo jau teko bristi požemine upe ir tikėtis, kad nuo šalčio nenukris kojos. Tik įlindus į urvą, mus iš karto pasitiko begalė didesnių ar mažesnių stalaktitų – vaizdas tikrai nepakartojamas. Besigrožėdami stalaktitais, po truputį stumėmės urvu į priekį, kur po keliolikos minučių laukė pirmasis susidūrimas su dar viena unikalia šių urvų atrakcija – švytinčiais kirminais. Tai vabzdžių lervos, kurioms urve tiesiog idealios sąlygos vystytis, o mums įspūdingas reginys, matant daug mažų šviesyčių ant urvo lubų. Vaizdas panašus kaip žiūrint į žvaigždėtą dangų iš visai arti.

Keliose urvo vietose vanduo beveik pasiekia lubas, taigi vietoj ėjimo, tenka plaukti pasroviui. Kad būtų paprasčiau ir įdomiau, naudojamos pripučiamos padangos ant kurių galima atsigulti ir kelioliką minučių ramiai plaukiant grožėtis kirminų šviesytėmis viršuje. Toliau dar laukė kelios ypač siauros vietos, kur teko šiaip ne taip pralysti, dar šiek tiek plaukimo, nusileidimas natūralia vandens čiuožykla ir išsvajotasis šiltas dušas, grįžus į pradinę stovyklą. Trumpai tariant, kelios valandos po žeme tikrai neprailgo, o šią pramogą tikrai rekomenduojame išbandyti.

Beje, jei keliausite Naujojoje Zelandijoje, būtinai pasitikrinkite, kokias nuolaidas siūlo BookMe puslapis. Pavyzdžiui, šiam pasivaikščiojimui urve gavome net 50% nuolaidą!

Kitą dieną, po apsilankymo urvuose buvo jau pats laikas pamatyti įžymiuosius besparnius Kiwi paukščius. Visai nemažai jų gyvena laisvėje, bet dėl jų gyvenimo būdo – miegoti po maždaug 20 valandų per parą ir išlysti tik naktį – kivį ne taip ir lengva pamatyti. Taigi vietoj kivių ieškojimo naktį pasirinkome paprastesnį variantą, tiesiog apsilankyti paukščių parke, kur galima pamatyti visus pagrindinius Naujosios Zelandijos paukščius, įskaitant ir kivius, kurių čia galima išvysti visas rušis, įskaitant ir pačius rečiausius. Jiems čia sukurtas atvirkštinis paros ritmas, diena pakeista naktimi, taigi lankytojai gali juos stebėti ir dienos metu. Kivis yra tiesioginis australietiško stručio Emu giminaitis, o tuo galima įsitikinti pamačius kivio kiaušinį, kuris yra žymiai didesnis, nei vištos, nors pats paukštis tik šiek tiek didesnis. Kadangi N. Zelandijoje iki atvykstant žmonėms, nebuvo jokių plėšrūnų, tai ir sparnų šiems paukščiams nereikėjo, bet viskas pasikeitė, kai su pirmaisiais polineziečiais atvyko ir polinezietiškos žiurkės, kurios iškart pamėgo kivių kiaušinius. Vis dėlto, kiviai sugebėjo išlikti, o dabartiniu metu jų apsaugai skiriama vis daugiau dėmesio.

Po pietų dar spėjome nuvažiuoti į taip vadinamą „karšto vandens“ paplūdimį, esantį visai šalia Kawhia miestelio. Kadangi po smėliu yra karštųjų srovių, per atoslūgį, galima išsikasti savo nuosavą karšto vandens baseinėlį ir jame gulint grožėtis saulėlydžiu. Vanduo jūroje dar tik maždaug 15-16 laipsnių, taigi šios karštosios srovės tikras išsigelbėjimas. O karštąja srovę visai nesunku surasti, reikia tiesiog ieškoti vietos paplūdimyje, iš kur rūksta vandens garai.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Keliaujant toliau laukė dar viena pramoga, kurią planavome iš anksto – apsilankymas Hobitone, ten kur buvo filmuojamos tiek Žiedų valdovo, tiek Hobito trilogijos. Ši hobitų „gyvenvietė“ įkurta vienoje iš daugelio fermų Naujojoje Zelandijoje. Ferma buvo pasirinkta neatsitiktinai, bet po ilgų filmo kūrėjų paieškų ir svarstymų. Pačio hobitų miestelio istorija labai įdomi, nes tai realiai vienintelė išlikusi filmavimo vietą. Iš pradžių Žiedų valdovui buvo pastatytas šiek tiek mažesnis miestelis, kuris turėjo tarnauti tik kelis mėnesius, kol tęsėsi filmavimas ir tada būti visiškai išmontuotas, kaip ir likusios filmavimo vietos. Toks buvo kino studijos New Line Cinema reikalavimas. Ir, iš tikrųjų, pasibaigus filmavimui, buvo pradėti išmontavimo darbai, tačiau dėl ypatingai prasto oro, jie buvo sustabdyti keliems mėnesiams, o tuo pasinaudojo fermos savininkai, kuriuos jau buvo pradėję atakuoti filmo gerbėjai, atpažinę, kur buvo filmavimo vieta. Taigi supratę, kad turai po hobitų miestelį gali tapti visai pelninga veikla, jie pradėjo derybas su kino studija ir sugebėjo pasiekti, kad miestelis nebūtų išmontuotas. Po kelių metų, filmo kūrėjai sugrįžo čia kurti Hobito ir miestelį praplėtė bei atnaujino. Tokį mes jį ir pamatėme, buvo tikrai įdomu pasivaikščioti tarp mažesnių ir didesnių hobitų namelių, pasižvalgyti viduje ir išgerti vietinio alaus Dragon Inn – tikrame hobitų bare. Pats miestelis kruopščiai prižiūrimas ir tvarkomas, toks kokį ir matėte abejose trilogijose.

Po Hobitino laukė kelionė į Rotorua miestą, kuris garsėja karštosiomis versmėmis, o tą galima suprasti tik kirtus miesto ribą – kiaušinių kvapas iškart riečia nosį. Žmonės šiame regione gyvena jau nuo senų laikų, o taip yra būtent dėl tų pačių versmių, kurios palengvino ar išsprendė nemažai kasdieninių senųjų gyventojų – maorių – problemų. Visame mieste veikia keletas didelių SPA centrų, kur galima pasimėgauti karštosiomis versmėmis ir pasinaudoti jų gydomosiomis sąvybėmis – ką mes taipogi išbandėme. Dar vienas dalykas, kurį tikrai rekomenduojame.

Kuo dar garsėja Rotorua, o gi šiek tiek ekstremalesne pramoga, nei gulėjimas baseine ar paplūdimyje – raftingu Kaituna upėje, o jei tiksliau, tai čia galima gumine valtimi nusileisti nuo didžiausio krioklio pasaulyje, tinkamo turistams – 7 metrų aukščio (maždaug dviejų su puse namo aukštų). Važiuodami į raftingą, šiek tiek nerimavome dėl šio nusileidimo, tačiau iš tikrųjų nebuvo jau taip baisu, užtat nuotraukos gavosi tikrai įspūdingos. Pati trasa susideda iš dar kelių mažesnių krioklių ir slenksčių, taigi nuobodu tikrai nebuvo. Ar rekomenduojame, tikrai taip!

Toliau pakeliui link sostinės Velingtono, dar užsukome į karštųjų versmių parką (Thermal wondergroud), kur galima pasigrožėti įvairiausių spalvų ir dydžių natūraliais gamtos stebuklais. Dėl skirtingų cheminių elementų ir tarp jų vykstančių reakcijų, galima išvysti pačių netikėčiausių spalvų derinių, daugumoje vietų atrodo, kad kažkas čia tiesiog pripylė dažų. Taip pat galima pamatyti natūralių baseinėlių, kur iš žemės besiveržantis vanduo toks karštas, kad netgi žemės paviršiuje jis dar verda ir kunkuliuoja – tikras pragaras. Taip pat turėjome progą pasigrožėti natūraliu geizeriu, kurį galima aktyvuoti į jo vidų įmetus muilo gabaliuką. Prireikė tik šiek tiek muilo, kad po kelių minučių, geizeris šautų į keliolikos metrų aukštį. Taip įvyksta dėl to, kad muilas, reaguodamas su kitais cheminiais elementais, išjudina viršutinį vėsaus vandens sluoksnį, o tai leidžia žemiau esančiam ypač karštam vandeniui išsiveržti lauk. Vaizdas tikrai įspūdingas ir trunka daugiau nei valandą. Sunku patikėti, kad tam reikia tik mažo muilo gabaliuko…

Kitas porą dienų praleidome sostinėje Velingtone, kuris iš tikrųjų yra ne toks ir didelis miestas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Čia ir vėl naudojomės AirBnb ir radome puikų bei nebrangų kambarį, su nuostabiais vaizdais į miesto centrą. Iš žemėlapio atrodė, kad iki miesto centro teks tikriausiai važiuoti su automobiliu, bet paaiškėjo, kad visą Velingtono centrą galima pėsčiomis pereiti per maždaug valandą. Diena buvo puiki, taigi didžiąją jos dalį praleidome vaikščiodami centre ir vandenyno pakrante. Dar spėjome užsukti į nemokamą miesto muziejų, kuris tikrai vertas dėmesio. Beje, jei būsite Oklande ir galvosite ar verta eiti į panašų muziejų ten, kuris yra mokamas, geriau palaukite, kol atvyksite į Velingtoną, pamatysite tikrai ne mažiau ir visiškai nemokamai. Dar apsilankėme parlamento rūmuose, kur vykdomos nemokamos ekskursijos, kurių metu lankytojams aprodomos visos svarbiausios parlamento patalpos, įskaitant pagrindinę posėdžių salę. Tikrai įdomi ekskursija, trunkanti tik valandą.

Kadangi buvo penktadienis, nepraleidome progos susipažinti ir su vakariniu miesto gyvenimu. Miestas tikrai gyvas ir aktyvus, pvz. savaitgaliais centre veikia didžiulis įvairiausio maisto turgus, kur galima paragauti tiek paprastų ir tradicinių patiekalų, tiek ir gana egzotiško maisto, kaip pvz. ryžių burgeris, kuris buvo labai neblogas. Velingtonas paliko tikrai gerą įspūdį – tai tvarkingas, jaukus ir gyvas miestas, tikriausiai toks, koks ir priklauso turint sostinės statusą.

Na, o šeštadienį didžiuliu keltu išplaukėme į pietinę salą, iš kurios įspūdžiai jau netrukus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *