Naujoji Zelandija: nepakartojama pietinė sala

Diena buvo puiki ir saulėta, taigi 3,5val. plaukimas keltu iš šiaurinės salos visai neprailgo. Besigrožėdami žaliosiomis pietinės salos pakrantėmis, pasiekėme Piktoną, nedidelį miestą, tačiau svarbiausią tašką keliaujant tarp salų. Apart uosto, miestelyje nieko labai ypatingo nėra, taigi iškart pasileidome link Marlborough – žymiausio Naujosios Zelandijos vyno regiono. Čia tikslas buvo aiškus – pasivažinėti po vynuogynus ir paragauti vietinio vyno. Spėjome užsukti net į keturis skirtingus vynuogynus, kurių čia begalė. Kas dar maloniai nustebino, kad vyno degustacijos daugumoje vietų – visiškai nemokamos. Vynų pasirinkimas taipogi gan platus – pradedant tradicinėmis vynuogių rūšimis, baigiant pvz. netgi stipriuoju Porto vynu.

Naktį praleidome Nelsono mieste ir prieš patraukdami link Abelio Tasmano parko, dar spėjome užkopti į Naujosios Zelandijos geografinį centrą, esantį ant nemažo kalniuko, nuo kurio atsiveria puiki visos pakrantės panorama. Iš Nelsono, tą pačią dieną nuvažiavome į Kaiteriteri miestelį, kuris garsėja savo puikiais geltonojo smėlio paplūdimiais. Tai bene pagrindinis vasaros kurortas pietinėje saloje, kai čia tiesiog knibžda poilsiautojų, nors ir šiuo metu žmonių tikrai netrūko. Kitą dieną planavome eiti į maždaug 25km žygį žymiajame Abelio Tasmano parke, taigi popietę praleidome ilsėdamiesi ir ramiai vaikštinėdami palei pakrantę.

Kaiteriteri miestelis yra pagrindinis taškas, iš kur pradedami dauguma žygių nacionaliniame parke, o jeigu nesinori vieną ar kelias dienas eiti dešimtis kilometrų, visada galima užsisakyti pasiplaukiojimą laivu ar tiesiog pasiirstyti baidare. Mes pabandėme suderinti abu dalykus ir kitą rytą pasinaudoję vandens taksi paslauga, nuplaukėme į Barks įlanką, iš kurios laukė beveik 30km žygis atgal į miestuką. Plaukiant link įlankos, dar stabtelėjome keliose vietose, įskaitant Split Apple Rock, kuri iš tikrųjų atrodo, kaip per pusę perskeltas obuolys.

Diena vėl buvo puiki ir saulėta, tik šiek tiek vėsoka – maždaug 10 laipsnių šilumos. Trekas vinguriuojantis Abelio Tasmano nacionaliniu parku daugiausiai žinomas dėl nuostabaus kraštovaizdžio – nesibaigiančių paplūdimių, tobulai žydro vandens ir pakrantės uolų. Iš tikrųjų, kraštovaizdis labai primena Prancūzų Polineziją, tik ten, aišku, daug šilčiau, o čia netgi vasarą temperatūra retai pakyla aukščiau 25 laipsnių. Na bet mums buvo svarbiausia, kad pasitaikė saulėta diena ir galėjome grožėtis tikrai nuostabiu parku visą kelią atgal. Takas daugiausiai vinguriuoja arba pakrantės mišku, arba paplūdimiais, o keliuose vietose kelią galima sutrumpinti per atoslūgių metų atsidengusį vandenyno dugną. Išties įdomu žingsniuoti ten, kur dar prieš kelias valandas tyvuliavo vanduo. Iš viso nuėjome 28 kilometrus, kas yra šiek tiek mažiau nei pusė viso treko, kurį galima įveikti per 3-4 dienas, pakeliui sustojant nakvynei. Žygis neprailgo ir tikrai rekomenduojame jį išbandyti, o jei būsite Naujojoje Zelandijoje vasaros metu, tai kokių trijų dienų žygis turėtų būti dar įdomiau, tik nepamirškite užsisakyti nakvynės vietų iš anksto, nes norinčių tikrai netrūksta.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kitą dieną keliavome toliau į pietus link Wharariki paplūdimio, kur galima sutikti ruonių ir pasigrožėti jūros išgremžtomis uolomis. Ruonių, deja, nesutikome, tačiau uolos tikrai įspūdingos – daugybė arkų, urvų bei natūralių tunelių, kuriais galima pasivaikščioti. Dauguma šių tunelių prieinami tik atoslūgių metu, taigi visada rekomenduojame pasitikrinti jų laiką ir nepataikyti atvykti čia potvynio metu. Palandžiojus po šiuo urvus ir pasigrožėjus laukiniu paplūdimiu, patraukėme atgal per didžiulę avių fermą, išsidėsčiusią kalvotoje vietovėje palei pakrantę. Kadangi šiuo metu pavasaris, tai beveik kiekviena avis turėjo ir po vieną ar du aviukus, kurie smalsiai mus apžiūrinėjo, tačiau tik priėjus arčiau, visada bėgdavo slėptis pas mamą. Iš tiesų, Naujoji Zelandija atrodo kaip nesibaigiančių pievų ir ganyklų šalis, jei važiuojant nesimato besiganančių avių, tai reiškia, kad jūs arba mieste, arba nacionaliniame parke.
Toliau dar spėjome pasivaikščioti ir pasigrožėti Farewell Spit, kuris labai primena mūsiškę Kuršių neriją ir yra ilgiausias toks smėlio darinys Naujojoje Zelandijoje. Pūtė gan stiprus vėjas, taigi buvo galima matyti, kaip visoje nerijoje siaučia smėlio audra, nes skirtingai, nei Lietuvoje, ji visiškai neapgyvendinta. Pakeliui atgal dar užsukome į Pupu šaltinius, kur anot National Geographic žurnalo tyvuliuoja pats skaidriausias vanduo pasaulyje. Ir iš tikrųjų, vanduo toks skaidrus, kad galima matyti kiaurai iki pat dugno.

Dar vienas siurprizas laukė mašinų stovėjimo aikštelėje, kur maisto kaulijo tikrų tikriausias povas. Buvo juokinga stebėti, kaip pučiant stiprokam vėjui, povui sunkokai sekasi išlaikyti pusiausvyrą, dėl savo didžiulės puošnios uodegos. Na bet, kaip sakoma, grožis reikalauja aukų. Pasivaišinęs mūsų turėta duona, povas grįžo į užuovėją, kur tikriausiai laukė kitų turistų.

Kitą dieną patraukėme link vakarų pakrantės (West coast) per kalnus, kuriuose dar visai neseniai klestėjo daugybė aukso kasėjų miestų ir miestelių. Pakeliui sustojome viename iš jų, kur šiuo metu išlikę tik keli pastatai, bet galima susipažinti su aukso išgavimo technika ar net pačiam išbandyti laimę upėje ieškant aukso grynuolių. Šiuo metu dar likusios kelios kasyklos, kur auksas kasamas pramoniniu būdų, tačiau jo atsargos jau smarkiai sumažėjusios palyginus su praėjusiu ir XIX amžiumi, kurie buvo tikri aukso amžiai šiose vietovėse. Pati vakarinė pakrantė mus pasitiko lietumi, kuris čia žymiai dažnesnis svečias, nei rytinėje pakrantėje. Vis dėlto, kartais pro debesis išlendanti saulė leido mums pasidžiaugti svarbiausiomis vietomis čia – kaip kad Pancake rock (blynelių uolos), kurios atrodo, kaip būtų sukrautos iš tikrų blynelių. Mokslininkai iki šiol neišsiaiškino, kas lėmė tokią uolų išvaizdą, nes tokių uolų yra tik čia. Tuo pačiu šias uolas yra pamėgę ir ruoniai, kurių čia iš tikrųjų netrūko – buvo galima pamatyti tiek mažylių, besiturškiančių natūraliuose baseinėliuose, tiek besiilsinčių suaugusių ruonių. Čia taipogi galima išvysti pingvinų, bet mums jų eilinį kartą nepavyko pamatyti.

Po poros lietingų dienų oras pasitaisė ir vieną iš įdomiausių pietinės salos taškų – Franz Joseph ledyną – pasiekėme jau šviečiant saulei. Ledynas – tai kaip ir kalnų upė, tik kad vietoj vandens, jame vien tik ledas. Dar prieš kelis dešimtmečius, ledyną buvo galima pamatyti visai iš arti ir ant jo netgi užlipti, tačiau pastaraisiais metais jis sparčiai traukiasi ir dabar vienintelis būdas ant jo pasivaikščioti yra nebent atskristi su sraigtasparniu, ką mes ir planavome čia padaryti. Diena buvo saulėta, taigi skrydis sraigtasparniu buvo tikrai nuostabus – galėjome iš arti pamatyti tiek Frank Joseph, tiek Fox ledynus, taip pat pasigrožėti kalnų viršūnėmis, o viską vainikavo nusileidimas ant sniego kalno viršuje. Pramoga ne iš pigiausių, bet tikrai vertą visų pinigų, kuriuos sumokėjome (po 200 NZD žmogui). Po skrydžio dar pasivaikščiojome palei Matheson ežerą, kuriame atsispindintys kalnai, dėl ramaus vandens, sukuria nepakartojamą reginį.

Toliau keliavome link pagrindinių Naujosios Zelandijos slidinėjimo kurortų – Wanaka ir Queenstown. Šie nedideli miestai yra apsupti kalnų, nors patys yra sąlyginai žemai. Kiekviename iš jų yra ir po ežerą, taigi be slidinėjimo, čia galima mėgautis ir vandens pramogomis. Mes išbandėme Thunder Jet – pasiplaukiojimą greitaeigiu kateriu po ežerą bei iš jo ištekančioje upėje. Sunku žodžiais išreikšti įspūdžius, bet jei trumpai, skrieti 750 AG galingumo kateriu yra tikrai smagu.

Prieš važiuodami čia galvojome, kad gal reikėtų vieną iš dienų paslidinėti, tačiau, kadangi neturėjome visiškai nieko reikalingo tam, ir viską būtų reikėję nuomotis, nusprendėme palikti šią pramogą Europai. O ir be kaip minėjome anksčiau, čia ir be slidinėjimo tikrai yra ką veikti. Kitą dieną išvykome link Milford Sound, kur laukė kelių valandų pasiplaukiojimas šia nuostabia įlanka. Kadangi dar vis ankstyvas pavasaris, visur aplink matėsi snieguotos viršūnės, didžiulės uolos ir nuo jų krentantys įspūdingo dydžio kriokliai. O prie viso šito čia pagaliau sutikome pirmąjį pingviną Naujojoje Zelandijoje ir pasirodo tai buvo pačios rečiausios rūšies pingvinas čia. Kelias minutes pasivaikščiojęs pakrante ir smalsiai apžiūrėjęs mūsų laivą, pingvinas dingo vandenyje. Grįžę į miestelį dar turėjome laiko išbandyti ledo barą, kuriame be kokteilių iš ledinių taurių, dar galėjome pažaisti pvz. oro ritulį ant ledinio stalo. Taip pat verta paminėti, kad Queenstown‘e vėl tikrai pasisekė su AirBNB, gavome puikų dviejų aukštų butą su nuostabiu vaizdu į kalnus.

Per kalnus toliau keliavome atgal link rytinės pakrantės, iš pradžių sustojant viename iš didžiausių pietinės salos miestų – Dunedin. Pats miestas niekuo neypatingas, tačiau aplink jį daug nuostabios gamtos. Taigi visą kitą dieną praleidome betyrinėdami Otago pusiasalį, kuriame daug puikių pasivaikščiojimo takų bei vietų, kur galima pamatyti laukinius gyvūnus iš visai arti. Viename iš paplūdimių kopose gyvena pingvinai, kurie kiekvieną rytą išeina į vandenyną ieškoti maisto ir kiekvieną vakarą grįžta nakvynei atgal į kopas. Ir iš tikrųjų, palaukę apie 30 minučių pastebėjome pirmąjį pingviną, kuris greit prakrypavęs paplūdimį, po truputį bandė užlipti į kopą, kas jam iš pradžių ne taip ir lengvai sekėsi, bet po kelių minučių jis sėkmingai susidorojo ir dingo už kopos. Paplūdimyje taip pat gulėjo nemažai jūros liūtų, kurie atrodo visai nekreipė dėmesio tiek į žmones, tiek į pingvinus, grįžtančius iš jūros. Kad jau pamatėme pingvinus einančius atgal iš vandenyno į krantą, kitą rytą nusprendėme pamatyti atvirkštinį procesą. Čia taipogi išvydome keletą pingvinų, kurie lėtai praslinkę paplūdimį, dingdavo vandenyje. Po pietų dar trumpam užsukome į pingvinų centrą, kur galėjome išvysti paskutinius dar nematytus – mažuosius mėlynuosius pingvinus. Dauguma jų buvo išplaukę dienai į vandenyną, tačiau krante dar buvo likusios kelios poros, perinčios kiaušinius ir nusprendusios tą dieną, niekur neplaukti.

Baigę pingvinų „medžioklę“ dar po kelių valandų pasiekėme vieną iš paskutinių mūsų kelionės taškų pietinėje saloje – Christchurch miestą. Šis miestas įdomus tuo, kad prieš 4 metus buvo beveik visiškai sugriautas kelių žemės drebėjimų iš eilės. Miesto pakraščiai, kur vyrauja individualūs namai, jau visiškai atsigavę ir visiškai neatrodo, kad prieš kelis metus, čia buvo žemės drebėjimas, kai tuo tarpu miesto centras buvo nuniokotas labai stipriai. Daugybė pastatų buvo sugriauti ar apgadinti taip, kad juos teko nugriauti, o dar nemažai pastatų, nors ir nenugriuvo, yra iki šiol užkaltais langais ir durimis. Mieste vyksta daugybė statybų, tačiau prireiks dar kelių metų, kol miestas atsikratys tikrai gan kraupoko vaizdo.

Paskutines porą dienų praleidome ilsėdamiesi Hanmer Springs miestelyje, kur kaip ir šiaurinėje saloje trykšta karštosios versmės. Nepraleidome progos jomis pasimėgauti dar kartą, kas vėsiu oru yra tikrai nepakartojama ir tikriausiai netgi labai sveika.

O kitą dieną, palikę apniukusį Christchurch, išskridomę į saulėtąją Australiją. Įspūdžiai iš ten jau netrukus!




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *