Madagaskaras visada buvo mūsų svajonių sąraše ir aplankyti jį planavome jau ilgą laiką, iš esmės vos tik grįžę iš savo kelionės aplink pasaulį prieš tris metus. Ieva turėjo daug punktų, ką norėjo pamatyti, o Donato tikslai pilnai telpa į šio straipsnio pavadinimą 🙂 Vis sugebėdavome kelionę atidėti, tai trūkdavo atostogų, tai pasitaikydavo kita įdomi kryptis, kur reikia mažiau laiko (kaip Islandija) ar tiesiog nebūdavo pigesnių normalių lėktuvo bilietų. Na, bet šią žiemą pagaliau apsisprendėme bei kartu su draugais Lina ir Nerijumi nusipirkome bilietus. Kirbėjo mintis pasirinkti tiesioginį(!) skrydį iš Vilniaus į Nosy Be salą su Itaka kelionių agentūra, bet tuo metu kai pirkome bilietus, jis buvo žymiai brangesnis už mūsų rastą su Qatar Airways. O kaip mums ten sekės, pasakojimas žemiau.

Pirmosios dienos

Skridome į kitą pasaulio galą, net 4 skrydžiais: Vilnius – Helsinkis – Doha – Nairobis – Antananarivo. Perkant bilietus atrodė, kad viskas čia gerai, bet kelionė šiek tiek prailgo – ypač paskutinis 4,5val laukimas Nairobyje, laukiant paskutinio skrydžio.
Pirmąją naktį Antananarivo buvom nusprendę praleisti netoli oro uosto, nes atskridome jau link vakaro. Visai nustebino, kad viešbutis, nors ir visai paprastas (Avamada Lodge), bet už aukštos aklinos tvoros. Iš kitos pusės jautėmės saugiau ir nieko ypatingo nepastebėjome.
Viešbutyje radome viską ko reikėjo po ilgos kelionės: (šaltą) baseiną, dar šaltesnį alų bei zebu, vietinio jaučio, kepsnį. Tiek ir tereikėjo 🙂
Kitą dieną pažiūrėjom vietinės lygos futbolo mačą iš balkono ir laukėm suplanuoto skrydžio į Tolearą, kurį vis atidėliojo, taigi nusprendėme aplankyti mini zoologijos sodą-krokodilų fermą visai šalia oro uosto. Be gyvų krokodilų ir krokodilo kepsnių (vištienos skonio žuvies), dar galima rasti chameleonų, lemūrų bei ivairiausių paukščių (nevalgomų). Jei kada lauksite skrydžio Antananarivo oro uoste, rekomenduojame aplankyti, tik 15min kelio ir tikrai smagiau, nei laukti oro uosto salėj.

Trumpas poilsis

Galų gale atskridę į Tolearą pajudėjome link Mangily miestelio, kur jau buvo suplanuotos dvi nakvynės ant vandenyno kranto.
Vienintelis dalykas, kurį buvom suplanavę be poilsio, buvo panardyti su vamzdeliu. Ties šia pakrante driekiasi rifas, taigi sąlygos turėjo būti puikios. Iš pradžių planavome plaukti su nardymo agentūra, bet viešbutyje pasiūlė geriau pasinaudoti vietinių žvejų paslaugomis.
Taip ir padarėme, plaukėme tikra žvejų valtimi su bure ir tai, tiesą sakant, buvo geriausia išvykos dalis. Pati nardymo vieta nesužavėjo – bangos nemažos, koralai, deja, apdaužyti, o žuvyčių ne tiek ir daug. Tik tiek, kad plaukti atgal pavėjui per bangas vėl buvo labai smagu.
Grįžus tie patys žvejai pasiūlė pietus iš jų pačių pagautos žuvies, tiesiai ant kranto, šalia savo trobelių. Žuvis buvo puiki, gaila tik kad desertui negavome žadėtų ananasų, kurie čia labai skanūs.
Poilsio laikas, begurkšnojant vietinį romą su vanile, netruko prabėgti ir mes jau buvom pasiruošę judėti toliau – link Isalo nacionalinio parko.
Beje, kas įdomu, kad žmonės kaimeliuose čia gyvena, nors ir skurdžiai, bet žymiai tvarkingiau nei pvz. panašiuose kaimeliuose Pietų amerikoje. Nameliai paprasti, bet tvarkingi, o ir šiukšlių beveik nesimatė.

Padangos ir parkai

Po trumpo, bet kokybiško poilsio pradėjome “darbinę” kelionės dalį. Pirmas tikslas – Isalo nacionalinis parkas, iki kurio visa diena kelio.
Netoli spėjome nuvažiuoti, kai “netikėtai” nuleido padangą mūsų vairuotojo Renault Espace. Kodėl netikėtai kabutėse? Nuėmus padangą pasimatė, kad ne ant vinies užvažiavome, o padanga tiesiog nusitrynė iki “slicko” vidinėje pusėje. Žiūrint iš šono pamatyti gal ir sudėtinga, bet vairuotojas tikrai turėjo žinoti. Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, padanga buvo pakeista į atsarginę, o Jose pažadėjo artimiausiam mieste (už 4val. kelio) nusipirkti bent vieną naują padangą.
Iš kitos pusės mūsų nelaimė pritraukė būrį mažų ir didesnių smalsuolių iš šalia esančio kaimuko – kas bėgte, kas dviračiu po truputį suvažiavo vos ne visi. Matyt, ne kiekvieną dieną toks reginys, tiek mums į juos pažiūrėti, tiek jiems 🙂
Toliau keliaujant kraštovaizdis po truputį keitėsi – nuo savanos iki geltonai rudų uolų, primenančių Arizoną Amerikoje.
Pakeliui taip pat pravažiavome visą safyrų kasybos regioną, iš pradžių mažus miestelius, kur kiekvieno pastato iškaba turi žodį “gems”, o po to jau ir safyrų sostinę – Ilakaką. Vairuotojas išėjo pirkti padangos, o mes likome stebėti gatvės gyvenimo, kuris čia labai įvairus – pvz. automobiliai, dar niekur anksčiau nematyti jaunųjų kasėjų tiuninguoti golfai ar safyrų baronų prabangūs hameriai.
Padangą Jose rado, beje tik vieną, nes kitos pasirodė nekokybiškos. Na, bet geriau, nei nieko.
Jau beveik saulei nusileidus pasiekėme miestelį, šalia Isalo nac. parko. Pavalgėme ir neužilgo kritome miegoti, rytoj laukė 6 val. žygis iš pat ryto.
Parkas garsėja savo skirtingu kraštovaizdžiu – nuo uolų ir savanų, iki atogražų miško. Pradėjome nuo kopimo i kalną, nuo kurio viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į žemiau esančias lygumas. Toliau kalno viršum žygiavone per savaną, kur šiuo metu laiku po lietaus sezono pilna žaliuojančių augalų. Po poros mėnesių vaizdas visiškai pasikeis, kai jau dabar kepinanti saulė išdžiovins viską aplinkui.
Nusileidus nuo kalno, laukė atogrąžų miškas su ten gyvenančiai “ringtail” lemūrais. Mūsų gidas pasakojo, kad parke uždrausta lemūrus maitinti, tačiau iš jų drąsaus elgesio galima suprasti, kad kažkaip juos čia vis dėlto privilioja (pasak gido juos vilioja turistų valgomas maistas, ypač bananai). Bet kokiu atveju buvo labai smagu juos pamatyti iš arti ir netgi pasidaryti keletą selfių 🙂
Na, o paskutinė pramoga buvo maudynės mėlynajame bei juodajame natūraliuose baseinėliuose, po kriokliais. Puiki atgaiva nužygiavus dešimtį kilometrų po kepinančia saule.
Pakeliui atgal į miestelį dar prasilenkėme su vietine laidotuvių ceromonija, kur kaip bebūtų mums keista – žmonės švenčia. Iš dalies panašu į karnavalą, kur dalyviai šoka, neapseinama ir be alkoholio. Panašu, kad vieno iš gerbiamų senolių išėjimą, jaunoji kartą priimą kaip naują galimybę.
Dar verta paminėti, kad miestelyje netikėtai radome tikrą itališką picą, kepamą čia gyvenančio italo. Tiesą sakant, viena geriausių picų valgytų gyvenime. Surasti pačią piceriją užtruko, nes gatvių apšvietimo čia, deja, nėra, taigi teko paklaidžioti visiškoj tamsoj. Bet buvo verta!
Kitą diena vėl laukė visos dienos važiavimas, šįkart link Ranomafanos džiunglių, pakeliui dar sustojant Anja parke.

Lietaus ir siurbėlių miškai

Atsisveikinę su Isalo parku, patraukėme tolyn į šiaurę. Kita didesnė stotelė – Ranomafana, garsėjanti savo atogrąžų miškais.
Pakeliui dar užsukome į Anja draustinį, kur per trumpą turą sutikome jau matytus “ringtail” lemūrus, įvairių paukščių ir kelis chameleonus (kai kur kilo įtarimas, kad gidai juos tiesiog mums padeda matomoj vietoj).
Ilgai netrukome, nes važiavimo vėl turėjome visą dieną. Karts nuo karto kelią pastodavo varomos zebu kaimenės, kurias pasirodo piemenys genė į turgų už savaitės(!). Atrodo daug, na bet atstumai čia irgi nemaži.
Kraštovaizdis pakeliui buvo jau kažkiek įprastas, bet nemažiau gražus – kalnai, kalvos ir savanos pievos. Kažkaip atrodė, kad panašiai bus ir Ranomofanoj, bet vos išsukus iš greitkelio link ten, vaizdas pasikeitė 180 laipsnių. Ir ne tik vaizdas, temperatūra taip pat nukrito, o pakelėse vietoj pievų įsivyravo neįžengiamos džiunglės. Taip besigrožėdami, kalnų keliukais pasiekėm mūsų nakvynės vietą – mažą trijų namukų viešbutį ant kalno. Vos užkopus atsivėrė nuostabus vaizdas, kuri tik šiek tiek gadino zvimbiantys uodai.
Kitą dieną išsiruošėme į 6 valandų žygį po nacionalinį atogrąžų parką. Pirma pora valandų žygio buvo įdomios, bet po to pradėjo lyti ir greit pabodo – aplinka nesikeitė, lemūrų nebesimatė, o takas taip pat ne iš lengvųjų – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Be viso to, dar vis kabinosi siurbėlės. Iš esmės jos visiškai nepavojingos, bet nėra labai malonios. Turėjome jas pastoviai gaudyti ir rankioti tiek nuo batų, tiek jau spėjusias palįsti po kelnėmis.
Na, bet žygio pabaiga atpirko visą vargą – pamatėme naujų lemūrų, nuostabų krioklį bei porą autentiškų vietinių kaimukų.
Miestelyje taip pat yra karštųjų versmių pildomas baseinas, bet šįkart jau nebeturėjome jėgų jam. O ir lauke gan karšta buvo. Beje, kas mums iš dalies buvo netikėta, kad tiek čia, tiek Isalo parke, naktimis temperatūra smarkiai nukrenta, nuo kokių 25-30 dieną, iki 13-15 naktį.
Atsisveikinę su atogrąžų mišku, kelionę toliau tęsėme į šiaurę – link antro didžiausio miesto Antisaribės. Ten laukė tik trumpa nakvynė, o tada vėl ilgas kelias link baobabų alėjos ir Tsingy nacionalinio parko.

Baobabų kraštas

Į Antisaribę atvažiavome jau leidžiantis saulei, taigi antro didžiausio miesto šalyje nelabai spėjome apžiūrėti. Bet užtat pagaliau radome normalią maisto prekių parduotuvę, nes visos iki šiol labiau priminė kaimo parduotuvėles už prekystalio. Kol apsirūpinom atsargomis, sutemo visiškai, beliko tik važiuoti į viešbutį. Dar vis neįprantam, kad 18:00 čia jau visiškai tamsu.
Kitą dieną laukė 10 valandų važiavimas į vakaruose esančią Morondavą. Išvažiuojant iš Antisaribės oras buvo labai malonus, kokie 17-18 laipsnių, bet tokia “vėsuma“ džiugino neilgai, už poros valandų jau svilino 30 laipsnių karštis, o žalius kalnus po truputį keitė plynaukštės. Pietų sustojome karščiausiame Madagaskaro mieste Miandrivazo, valgyti tokiame karštyje labai nesinorėjo, bet užkąsti reikėjo. Užsisakius skrudintą tilapiją, gavome tiesiog aliejui iškeptą pilną žuvį, su galva ir visais viduriais 🙂 Na, bet valgomos dalies skonis buvo visai geras.
Pakeliui dar kartą nuleido padangą, kurią keitėmės šalia mažo vietinio kaimuko. Vaikai, kurie čia dažniausiai labai drąsiai sveikinasi ir prašo saldainių, šįkart labai atsargiai į mus žiūrėjo iš saugaus atstumo. Teko kramtomų ir saldainių palikti ant žolės, kuriuos vos mums užtrenkus duris susirinko vaikai ir kažkur išbėgo dalintis grobiu.
Svarbiausias dienos tikslas buvo vadinamoji Baobabų alėja, kur vienoje vietoje auga keliasdešimt įspūdingo dydžio bei amžiaus (kai kurie virš 1000 metų) baobabų. Šioje šalies dalyje jų galima pamatyti visai daug, tačiau kitur jie buvo realiai išnaikinti atlaisvinant plotus ūkininkavimui.
Vaizdas žodžiais sunkiai apibūdinimas, viens už kitą didesnis medžių karaliai besileidžiančios saulės spinduliuose. Nuotraukos tą atskeidžia žymiai geriau.
Saulei nusileidus atsigaivinom viešbučio Morondavoje baseine ir kritome miegoti, kitą dieną laukė 8 valandų kelionė kratantis džipu link Tsingy nacionalinio parko.

Tsingy ir Kirindy

Vandens nusmailintų uolų parkas Tsingy jau yra pagarsėjęs visame pasaulyje, kaip ir “4×4 only” kelias link jo. Pradžia vingiuoja pro baobabais nusėtus laukus bei kertą įžymiąją alėją, kurią jau buvom aplankę vakar. Už alėjos smėlio-purvo kelias pradeda prastėti, saulė kepinti vis labiau, o mūsų laukia dar 7-8 valandos kratymosi. Pats kelias pravažiuojamas tik sausuoju sezonu, tuo tarpu lietaus sezonu belieka vienintelė išeitis – zebu traukiamas vežimas, kurių ir dabar matėme nemažai. Maždaug pusiaukelėje tenka persikelti vietiniu keltu per upę, kurios kitoje pusėje yra didesnis miestelis – Belo Tsiribihina. Pats miestelis niekuo neypatingas, bet čia laukė maloni staigmena – lėtai slinkdami džipu per miestelį pamatėme žinomą lietuvišką veidą – Leo Pobedonoscevą. Pasirodo jis su kolega Bružu čia filmuoja naują kelionių laidą ir taip pat buvo gan nustebęs sutikęs lietuvius. Jie keliavo priešinga kryptim – jau atgal iš Tsingy.
Po dar kelių valandų dulkėto važiav.. t.y. kratymosi, persikėlėm per dar vieną upę ir pagaliau pasiekėm Tsingy parko prieigas, kur įsikūrėme ateinančioms kelioms dienoms. Viešbutyje keletas tradicinių namukų, kurie pastatyti iš molio ir puikiai sulaiko lauke tvyrantį karštį.
Kitą dieną laukė pirma pramoga – rytinis pasiplaukiojomas Manambolo upe tradicine Piroga valtimi. Lėtai slinkdami aukštyn upe aplankėme kelis urvus, kuriuose gyveni pirmieji šių apylinkių gyventojai atplaukę upe iš Antananarivo regiono. Dar aplankėme nuo XVIa. išlikusią laidojimo vietą, kur dar ir šiandien galima pamatyti karstų bei kaulų liekanas.
Po pietų laukė trumpas žygis į taip vadinamą mažąjį Tsingy, kur gidas turėjo įvertinti mūsų galimybes rytoj kopti į didžiąsias uolas. Sunku nebuvo 🙂 Visi sėkmingai įkopėm ir dar pasigrožėjom saulėlydžiu.
Rytojaus rytą pradėjom dar vienu valandos pasikratymu iki didžiojo Tsingy pradžios, susitvarkėme virves su karabinais ir pradėjome žygiuoti. Pirma, 5 valandų trukmės, žygio dalis vingiuoja per mišką, kur sutikome keletą vietinių lemūrų besišildančių rytinėje saulutėje.
Toliau laukė kopimas į uolų viršūnes, tiesą sakant, tikėjomės, kad bus sunkiau. Nors kam nors su didesne aukščio baime čia tikrai būtų bent kelios vietos, kur linktų keliai, ypač žygiuojant per kabančius tiltus 🙂
Vaizdai viršuje nepakartojami, į visas puses styro daugybė smaigalių, iš tiesų, atrodo kaip nesibaigiantis pilkas miškas. Uolos iš toliau atrodo labai trapios, bet iš tiesų net ir ploniausio smaigalio neįmanoma nulaužti. Sunku įsivaizduoti, kiek laiko prireikė visoms joms nusmailinti. Smaigaliai taip pat tokie aštrūs, kad neatidžiai stipriau pastačius koją, tikriausiai galėtų perdurti kiaurai. Na, neišbandėme 🙂
O kitą dieną vėl laukė ilgas kratymąsis džipu atgal, gerai, kad šįkart turėjome tarpinę stotelę Kirindy nacionaliniam parke, kuris čia labiausiai žinomas naktiniais lemūrų stebėjimo žygiais bei didele vietinių laukinių kačių – fosų populiacija. Vos už katę didesnis žvėris yra gan agresyvus ir medžioja daugiausiai lemūrus. Buvom įspėti, kad fosos užsuka ir į stovyklavietę ir kad pamačius, susidūrimo reiktų vengti. Vos už kelių minučių, pirma fosa kaip tik ir atėjo, bet vaizdas buvo priešingas, iš elgesio ji labiau priminė naminį katiną 🙂 Na, bet čia tikriausiai tiesiog buvo viena, kuri žmones jau žino ir pavojaus nemato.
Per naktinį žygį pamatėme kelias įdomias lemūrų rūšis, įskaitant ir vieną mažiausių primatų – pelinį lemūrą. Pelės dydžio padarėlis atrodo nejautė jokios grėsmės ir nuoširdžiai domėjosi, kas gi jį čia aplankė.
Kitą dieną dar kartą sugrįžome į mišką pažiūrėti dieninių lemūrų, o po to dar šiek tiek pasikratę, apsistojome viloje (beveik) ant jūros kranto. Gaivus jūros dvelksmas buvo puiki atgaiva po gam intensyvių paskutinių dienų.
Iš kelionės buvo belikę tik pora dienų, iš kurių didžioji dalis bevažiuojant į sostinę, kur dar turėsim pusdienį jai apžiūrėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *