Kodėl Kalėdiniai? Priežastis paprasta, nors buvo dar tik lapkričio vidurys, mus atskridusius į Manilą pasitiko gausios Kalėdinės dekoracijos. Oro uostas gražiai papuoštas, atrodytų, kad už lango dar ir snigti turėtų. Aišku, sniego ten nebuvo, tik maloni +25 laipsnių naktinė šiluma.

Kelionę į Filipinus suplanavome gana spontaniškai, tiesiog buvo likusios dar dvi savaitės iki grįžimo į Lietuvą ir vieni pigiausių bilietų iš Balio tuo metu pasitaikė būtent į Filipinus. Kitas dalykas, kad Indonezijoje jau po truputį pradėjo lyti, o Filipinuose kaip tik turėjo baigtis lietaus sezonas. Karts nuo karto patikrindavome oro prognozes tiek Palawan, tiek Bohol salose, į kurias planavome keliaut ir atrodė, kad iki lietaus sezono galo dar toli, kiekvieną dieną lietaus tikimybė būdavo daugiau nei 80%, su keliomis retomis išimtimis. Vis dėlto, tik nuskridus į Puerto Princesą Palawan saloje, mus pasitiko visiškai giedras dangus ir lietaus nebuvo nė kvapo (bent jau kol kas).

Palawan sala garsėja savo nuostabiu kraštovaizdžiu: nepakartojamai žaliais kalnais, įspūdingais paplūdimiais ir įlankomis. O pati gražiausia salos dalis yra aplink El Nido miestelį šiaurinėje salos dalyje. Čia patekti galima dviem būdais: skristi mažu lėktuvėliu iš Manilos už maždaug 130$, bet tik su 10kg bagažo (įskaitant rankinį) arba skristi normaliu lėktuvu į Puerto Princesą už 40$ ir tada maždaug 5-6 valandas važiuoti mikroautobusu per pusę salos, kaip mes ir padarėme.

Autobusiukų konkurencija didelė, taigi nuo pradinės 700 pesų kainos (~15$) galima laisvai nusiderėti iki 500 pesų. Pati kelionė labai neprailgo, nes kelis kartus sustojama užkasti ir nubėgti į tualetą, bet nėra labai patogi. Nors autobusiukas kondicionuojamas, link kelionės galo darosi visai karšta, nes žmonių prigrūdama tiek, kiek telpa. Beveik visas kelias iki pat El Nido jau yra asfaltuotas (t.y. išbetonuotas), neskaitant kokių 10-15 kilometrų ruožo, kuriame klojama nauja danga kaip tik dabar ir keliolikos kilometrų žvyrkelio.

El Nido miestelis pasitinka įspūdingu vaizdu, nes yra įsikūręs didžiulės uolos papėdėje, kurios metamas šešėlis po pietų apgaubia visą gyvenvietę. Vienintelė mūsų mintis dabar buvo kuo greičiau rasti viešbutį ir griūti šiek tiek pailsėti po beveik 24val. kelionės iš Indonezijos. Šiek tiek nusnūdę ir atsigavę, išsiruošėme apžiūrėti miestuko, kuris iš tiesų atrodė gan panašus į savo giminaičius Indonezijoje, tik kad vietoje šventyklų, čia stovėjo graži bažnyčia ir iš visų pusių supo jau minėtos uolos. O visa kita – chaotiškas eismas, daugybė pardavėjų ir turistų – jau buvo matyta ir pažįstama.

NUOTRAUKOS:


Daugiau nuotraukų rasite čia!

Pačiame miestelyje be viešbučių, restoranų ir uolos daugiau nelabai kas yra, o visas šio regiono grožis atsiskleidžia dienai ar kelioms išplaukus į aplinkines salas, arba tiesiog išsinuomavus motorolerį ir bevažinėjant po apylinkes. Mes pradėjome nuo taip vadinamo Tour C (Turas C) po aplinkines salas.

Visos be išimties agentūros El Nido siūlo tris vienos dienos turus laivu: A, B ir C (dar kartais D). Visi jie visur kainuoja lygiai tiek pat (A – 1000, B – 1100, C – 1200 pesų), nors iš pradžių kainos gali būti užrašytos skirtingos, bet trumpai pasiderėjus jos pataps tokios, kaip ir kitur. Į ką svarbu atkreipti dėmesį – kokiu laivu plauksite, t.y. kiek žmonių telpa laive – o čia kuo mažiau, tuo geriau. Mūsų nuomone pilnai užtenka vieno iš šių turų, na bet jei turite laiko, galite išbandyti visus tris, kaina tikrai nedidelė už visos dienos ekskursija su pietumis

Populiariausi turai yra A ir C (kodėl niekas nežino), o mes pasirinkome C, nes kainavo brangiausiai, tai tikriausiai turėjo būti geriausias. Iš tikrųjų, jis brangiausias dėl to, kad nuplaukiamas didžiausias atstumas. Pradėjome nuo vadinamosios Helicopter Island (Sraigtasparnio salos), kurios forma iš tiesų primena šią transporto priemonę. Prie salos paplūdimio iškart galima nardyti su vamzdeliu, taigi čia praleidome pirmąją valandą ir tada patraukėme link kitos salos, kurioje galima rasti slaptąjį paplūdimį (Secret Beach). Slaptas jis dėl to, kad žiūrint iš vandenyno pusės jo nesimato įsitaisiusio tarp uolų. Viduje baltas smėliukas, negilus vanduo ir daug puikių progų nuotraukoms. Beje, šią vietą yra ypač pamėgusios Nemo žuvytės (Clown fish).

Dar vienas įdomus aplankytas objektas – Matinloc šventovė (angl. shrine), kurią prieš 20 metų pastatė, anot gido, labai religingi žmonės. Šiuo metu tiek pagrindinis pastatas (mažas viešbutis), tiek dar keli religiniai pastatai yra negyvenami ir apleisti. Tai vieninteliai pastatai visoje saloje ir mums pasirodė, kad čia buvo tik gudri priedanga pasistatyti vasarnamį saloje. Oficialiai „viešbutyje“ galėjo apsistoti keliaujantys maldininkai, kuriems buvo įrengti specialūs kambariai, tačiau pamačius viršutiniame aukšte buvusius apartamentus su sukūrinėmis voniomis ir puikiu vaizdu, minčių kyla įvairių. Kodėl pastatai buvo apleisti niekas tiksliai nežino, bet mūsų gidas užsiminė, kad taip savininkus privertė padaryti valdžia. Bet kokiu atveju, šis objektas tikrai vertas apsilankymo.

Apibendrinant, dienos ekskursija buvo puiki – saulėta diena, keli gražūs paplūdimiai ir įlankos, apleista šventovė, šviežia žuvis pietums ir gera kompanija. Jei būsite El Nido, bent dieną būtinai paskirkite vienai iš A, B ar C ekskursijų.

Kuo dar garsėja ši Palawan salos dalis, tai puikiomis sąlygomis nardymui. O kas dar maloniai nustebino, tai ir itin palankiomis kainomis – 3 nėrimai įskaitant pietus už 3000 pesų (~60 eurų). Pirmi du panėrimai buvo skirti rifų ir jų faunos apžiūrai, kurios čia ypač gausu – žuvys, vėžliai, omarai, unguriai ir t.t. Vienas iš įdomesnių pamatytų gyvūnų – Cuttlefish moliuskas (liet. sepija), kuris savo forma iš dalies primena žuvį, nuo ko, matyt, ir kilo jo pavadinimas. Paskutinis nėrimas buvo skirtas povandeninio tunelio apžiūrėjimui. Maždaug 30 metrų tunelis yra 12 metrų gylyje, o jo viduryje netgi įmanoma iškilti į taip vadinamą „oro kišenę“ uoloje. Be to, tunelyje galima sutikti keletą gyvūnų, kurie gyvena tik tokiomis sąlygomis, pvz. tamsoje gyvenantys elektriniai moliuskai (Electric Clam), kurie naudoja elektros iškrovą, kad priviliotų sau maisto. Dar sutikome nemažai Jūrų adatų (Pipefish), kurios yra jūros arkliukų giminaičiai. Lyginant nardymo sąlygas Filipinuose ir Indonezijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pvz. Gili salose matomumas buvo tikrai geresnis, iš kitos pusės čia Filipinuose galima išbandyti tokius dalykus kaip nėrimas į povandeninį urvą. Trumpai tariant, gerai tiek ten, tiek ten ir abi vietos vertos apsilankymo.

O ir be jūrinių pramogų, čia yra ką veikti – pvz. išsinuomoti motorolerį ir leistis aplink šią salos dalį. Pamatyti tikrai yra ką – pradedant vienu iš gražiausių pasaulyje paplūdimių (Nacpan Beach), baigiant nepakartojamu saulėlydžiu Los Cabanas paplūdimyje. Šie du buvo mūsų pagrindiniai tikslai, išsinuomavus motorolerį, kas yra visai nebrangu (400 pesų dienai + kuras). Didžioji kelio dalis link Nacpan paplūdimio yra sutvarkyta, tačiau paskutinius 3-4 kilometrus keliose vietose net sunku pavadinti keliu. Paplūdimys jau ne toks tuščias kaip būdavo prieš kelis metus, bet tikrai ir neapkrautas – grubiai paskaičiavus dar matėsi kelios dešimtys kitų turistų. Įkyrių prekeivių čia irgi nė kvapo, galima tiesiog mėgautis baltu smėliu ir maudynėmis šiltame vandenyje. O jei neramu palikti vieną motorolerį, vietiniai vaikai jį jums mielai pasaugos už maždaug 20-50 pesų (iki 1$). Pasaugos – reiškia, kad visą laiką, kurį jūs būsite paplūdimyje jie tiesiog sėdės šalia motorolerio. Abejoju, kad kas nors tam motoroleriui galėtų atsitikti, jei jo nieks ir nesaugotų, bet mes nieko prieš leisti vietiniams vaikams užsidirbti.

Kelias valandas praleidę paplūdimyje planavome keliauti dar toliau į šiaurę, bet mūsų planus sujaukė prakiurusi padanga. Gerai, kad kaip tik šalia pasitaikė mažas servisas, kuriame po trumpų įkalbinėjimų (tuo metu buvo taisyta kita transporto priemonė – tricycle), jie sutiko mums padangą sutvarkyti. Pasirodė, kad ji ne šiaip prakiuro, o išplyšo ventilis, taigi teko važiuoti atgal į miestelį nusipirkti naujos kameros. Nauja kamera kainavo 160 pesų, o pasivažinėjimas iki miestelio su vietiniu triračiu taksi ir darbas dar 80 (1,5 euro). Visa ši procedūra užtruko gerą valandą, taigi buvo nuspresta važiuoti tiesiai į Los Cabanas paplūdimį vakarienės ir pasigrožėti saulėlydžiu. Vietinis krevečių troškinys buvo puikus, žuvies troškinys ne toks, bet vietinis alaus San Miguel ir saulėlydis viską ištaisė.

Taip nejučia prabėgo 6 dienos El Nido ir jau buvo laikas keliauti į kitą salą – Panglao, esančią visai šalia žymiosios Bohol salos. Vėl 5val. važiavome autobusiuku iki Puerto Princesa oro uosto ir tuomet skridome į Cebu miestą, iš kurio kitą dieną laukė keltas į Bohol. Į Cebu atvykome vakare, bet spėjome dar trumpai pasivaikščioti po miestą, kuris kažkodėl labai primeni Gvajakilį Ekvadore, galbūt dėl ispanų įtakos abejoms šalims. Buvome girdėję įvairių atsiliepimų apie tai, kad toje Cebu dalyje netoli uosto, kur mes buvome apsistoję, nėra labai saugu vakare, bet iš tikrųjų nieko pavojingo nepastebėjome.

Kitą diena po 2val. kelionės keltu pasiekėme Tagbilaran miestą Bohol saloje, iš kur su triračiu taksi dar 30 minučių keliavome į Alona Beach dalį. Čia planavome praleisti keturias dienas, ramiai besiilsint ir švenčiant Ievos gimtadienį. Henann Alona Beach resort viešbutis, kuriame buvome apsistoję tam puikiausiai tiko – keletas didelių baseinų, SPA, balto smėlio paplūdimys, skanūs kokteiliai ir t.t.

Bohol ir Panglao salos garsėja ne tik savo puikiai paplūdimiais, bet ir dar keliais dalykais, pirmiausia Šokoladinėmis kalvomis (Chocolate Hills) bei antrais pagal mažumą pasaulyje primatais – Tarsieriais. Taigi paskutinę dieną praleidome besivažinėdami po salą su tikslu pamatyti abejas įžymybes. Šokoladinės kalvos dabar yra žalios, o rudą spalvą įgyja tik link vasaros, tačiau nepaisant to yra kuo pasigrožėti – keli tūkstančiai apvalių kauburio formos kalvų, apaugusių tik žole – gan mistinis vaizdas. Anot salos gyventojų, legendoje apie Šokoladinių kalvų kilmę pasakojama, kad susipykę milžinai kaudamiesi tarpusavyje vienas į kitą svaidė didžiulius akmenis, bet nė vienas kovos taip ir nelaimėjęs, o išsvaidytos uolos likusios ten iki šiol.

O šiose kalvose ir aplink gyvena dar neseniai buvę mažiausi pasaulyje primatai – Tarsieriai (Tarsiers). Visai neseniai buvo atrasta jų mažesnių giminaičių rūšis Madagaskare. Nors maži ir mieli, jie gan aršiai kovoja tarpusavyje dėl teritorijos, taigi juos gan sunku pamatyti, nes kelių kvadratinių metrų plote tarsierius bus tik vienas. Dienas jie praleidžia miegodami krūmuose, o naktį medžioja įvairius vabzdžius. Nors ir saugomi, šie gyvūnėliai sparčiai nyksta, taigi juos įmanoma pamatyti tik rezervatuose, kurių saloje įsikūrę keletas.

Taip nejučia prabėgo dvi savaitės Filipinuose ir jau laukė skrydis į Singapūrą, paskutinę mūsų stotelę pirmajame kelionės etape, iki grįžtant šventėms į Lietuvą. Ispūdžiai iš Singapūro jau netrukus!




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *