Islandija visada buvo norimų aplankyti šalių sąrašo viršuje, bet anksčiau vis kas nors sutrukdydavo ten nuvykti. O pagaliau apsispręsti ir nuvykti padėjo netikėtai pigūs skrydžiai: Wizzair kompanija vienu metu siūlė skrydžius tik už 55 EUR žmogui. Laikas taip pat buvo dėkingas – rugsėjo pradžia, kai dar nėra labai šalta, o ir šviesos dar pakankamai.
Nors iš pradžių mūsų noras apvažiuoti visą salą per savaitę neatrodė realus, nusprendėme pabandyti – turint savaitę būti pabūti tik dalyje Islandijos neatrodė labai logiška. Maršrutas buvo tradicinis – legendinis “Iceland ring road” aplink visą salą. Niekur neišsukant gautųsi ~1300km, neatrodo tiek daug, bet užbėgant už akių, pasakysiu, kad mums iš viso per savaitę gavosi daugiau nei 2500km – ne tiek ir mažai per 7 dienas.
Visą mūsų maršruto žemėlapį su lankytinomis vietomis rasite čia:
Planuojant kelionę šiek tiek gąsdino, kad nemažai nakvynės vietų jau nebeturėjo laisvų kambarių, o likusių kainos atrodė milžiniškos. Vėlgi, pasiteisino sprendimas neužsakinėti visko labai iš anksto, pasižiūrėjus dar kartą po gero mėnesio (likus ~3sav. iki skrydžio), kainos jau buvo mažesnės, o pasiūla beveik tokia pati. Dar viena mintis buvo nuomotis kemperį, iš pradžių ši mintis labai viliojo vien dėl suteikiamo lankstumo ir galimybės keisti marštrutą kada panorėjus. Iš tiesų, Islandijoje pilna kemperių nuomos kompanijų, siūlančių nuo didžiulio amerikietiško kemperio iki perdaryto vadinamo “kabluko”. Tokie patys pigiausi ir jų matėme labai daug, tačiau kaina nebuvo maža (pigiausi kemperiai ~700-800 EUR savaitei + kempingų kainos), o ir žinant nenuspėjama Islandijos orą, nusprendėm, kad viešbučio kambarys bus geriau. Per savaitę išbandėme tiek AirBNB, tiek hostelį, tiek viešbučius, ir iš viso išleidome maždaug 1000 EUR nakvynėms – taigi realiai tiek pat, kiek būtų kainavęs pigiausias kemperis.
Iceland ring road maršrutas prasideda Reikjavike, iš kur galima pasirinkti ar pradėti nuo šiaurinės pusės, ar pietinės. Didelio skirtumo nėra, bet kažkodėl dauguma keliautojų suka ratą pro šiaurinę pusę, ką padarėme ir mes. Į Reikjaviką atvykome vėlai vakare, tačiau dar spėjome užsukti greitos vakarienės į puikią vietą prie pat uosto – teko gerą pusvalandį palaukti eilėje, bet buvo verta – ypač rekomenduojame omarų sriubą, o pati vieta vadinasi Sægreifinn.
Kitą rytą pradėjo kelionę nuo žygio į Glymur krioklį. Tai antras pagal aukštį krioklys Islandijoje, kurį lengva pasiekti automobiliu iš Reikjaviko. Pats žygis iki krioklio trunka ~2val (pirmyn/atgal), tačiau yra vienas “bet” – norint pasiekti krioklį, reikia kirsti upelį, kuris vasaros gale pavirsta visa upe. Kirtimui yra specialiai parengta vieta ir ištiestas lynas, už kurio galima laikytis brendant. Viskas būtų gerai, bet priėjus upelį, pamatėme, kad taip lengvai jo neperbrisime.. Vandens lygis buvo gerokai pakilęs, taigi lynas už kurio reikėjo laikytis, jau buvo ne prie kranto, o už poros metrų, kas reiškė, kad būtumę pilnai išsimaudę (vanduo buvo kelių laipsnių šiltumo). Vis dėlto nusprendėme lengvai nepasiduoti ir bandyti eiti senuoju taku link krioklio, kuris pagal ženklus buvo kaip ir uždarytas, bet takelyje matėsi šviežių pėdasakų. Viskas ėjosi neblogai, kol netoli kalno viršūnės, nepakliuvome į audrą. Donatas permirko kiaurai, nes nebuvo labai pasiruošęs, Ieva pasisekė labiau, na bet dar po keliolikos minučių nusprendėme suktis ir grįžti atgal. Deja, nei iš vienos pusės, nei iš kitos krioklio pasiekti šįkart nepavyko. Bet kokiu atveju, apylinkės čia labai gražios ir tikrai verta apsilankyti, net jei ir nepavyktų nueiti iki pačio krioklio.
Toliau patraukėme link Snæfellsnes pusiasalio, kur planavome aplankyti porą vietų matytų Game of thrones seriale. Bet iš pradžių dar sustojome didesniame prekybos centre apsipirkti, kad kelioms dienoms turėtume maisto, nes didesnių parduotuvių Islandijoje ne tiek ir daug. Beje, alkoholį pirkite atskridę orouoste, kur jis ir žymiai pigesnis, ir pasirinkimas didelis. Paprastose parduotuvėse, pvz alų rasite tik ~2,5% stiprumo, o bare bokalas kainuos apie 10 EUR.
Snæfellsnes pusiasalis nėra pati populiariausia vieta tarp turistų, kas turi ir savų pliusų. Galima pasijusti kaip pasaulio pakraštyje, pievos, kalnai, beribis vandenynas ir tik keletas žmonių. Na, bet priartėjus prie “bažnyčios kalno” – Kirkjufell – grįžome į realybę su krūva turistų. Visgi kalnas ir netoliese esantis kroklis įspūdingi, taigi tikrai verta aplankyti.
Toliau tą dieną dar turėjome užsisakę Viking sushi turą laivu iš Stykkisholmur miestelio. Vienas iš šio turo svarbiausių dalykų yra tai, kad galima pamatyti atlantinių mormonų (puffin). Bet, deja jau buvo prasidėjęs migracijos sezonas, taigi teko pasitenkinti aplinkinių salų vaizdais bei sušiais iš ką tik pagautų jūros gėrybių (!), pvz. šukučių. Iš pradžių buvo keista valgyti tik ką išimtą šukutę iš jos kriauklės, bet skonis – puikus!