Kaip ir kiekvienais metais, atėjus pilkajam rudeniui, norisi bent trumpam pabėgti ten kur šilčiau. Šį kartą savaitės atostogoms pasirinkome Madeirą, salą Atlanto vandenyne, priklausančią Portugalijai. Sala sąlyginai netoli Kanarų salų, taigi tiek klimatas, tiek kraštovaizdis panašus: kalnai, uolos ir juodo smėlio paplūdimiai. Iš tikrųjų, jei paplūdimiai yra svarbi atostogų dalis, geriau rinktis Kanarus, nes Madeiroje tik keli smėlio paplūdimiai, visa kita akmenys ir uolos.
Jau prieš atvykstant, beskaitant apie tai ką reiktų veikti Madeiroje, atkreipėme dėmesį, kad saloje yra daug pasivaikščiojimo takų, nuo pačių paprasčiausių ir tinkančių visiems iki laipiojimo uolomis aukščiausiose salos viršūnėse. Kadangi gerą orą prognozė žadėjo tik kelioms dienoms atostogų pradžioje, nieko nelaukę pasirinkome tris labiausiai patikusius maršrutus ir jau kitą dieną po atvykimo pradėjome nagrinėti salą.
Keliai saloje geri, taigi patogiausia keliauti tiesiog išsinuomavus automobilį, kurio nuomos kainos juokingos – už savaitę sumokėjome tik 70 eurų (plius apie 40 eurų gavosi kuras 650km, kuriuos prasukome per savaitę). O gyvenome puikioje vietoje, kurią radome AirBnb. Nedidelis namukas ant kalno šlaito su nuostabiais saulėlydžiais, vaisiais iš šeimininkų sodo bei viskuo ko mums galėjo prireikti.
Pradėjome nuo Miradouro da Ponta do Rosto. Šis maždaug 8km takas yra salos šiaurėje ir jam reikėtų skirti maždaug 3-4 valandas. Pats takas puikios būklės ir gana paprastas, taigi nei specialaus pasiruošimo ar aprangos nereikia. Vandens butelys bei užkandžiai pietums, viskas ko gali prireikti. O jei pasitaikytų karšta diena, pakeliui galima nusileisti į mažą paplūdimį ir atsigaivinti.
Tik pradėjus eiti atsiveria nuostabūs kalnų bei vandenyno vaizdai, kurie beeinant taku greitai keičiasi. Giedrą dieną galima netgi pamatyti Porto Santo salą, esančią už maždaug 40km. Tai vienas populiariausių takų saloje, taigi rekomenduojame atvykti arba šiek tiek anksčiau iš pačio ryto, arba po pietų ir pasimėgauti saulėlydžiu, o ne miniomis kitų turistų.
Kitą dieną žadėjo giedrą, taigi nusprendėme eiti taku, jungiančiu dvi aukščiausias salos viršūnes – Pico do Arieiro (1818m) ir Pico Ruivo (1861m). Tai taip pat populiarus takas, tačiau žymiai sunkesnis. Nors aukščių skirtumas minimalus, tačiau norint pasiekti kitą viršūnę tenka daugybę kartų stačiai leistis žemyn bei vėl kilti aukštyn, kas dažnai išgąsdina turistus, tačiau galime patvirtinti, kad tikrai verta. Tikrai nebuvo lengva, ypač eiti atgal, tačiau nebuvo ir kažko baisaus. Iki tako pradžios galima patogiai užkilti automobiliu, iki viršunės veda pora gerų asfaltuotų kelių, nes jau kelis metus ten veikia Portugalijos kariuomenės radaras.
Dar verta paminėti, kad šį taką galima rinktis netgi iš pirmo žvilgsnio apsiniaukusią dieną. Priežastis paprasta – viršūnės dažniausiai lieka virš debesų, taigi čia beveik visada šviečia saulė. Mums einant į priekį buvo beveik visiškai giedra, o einant atgal jau buvo debesuota, kas kraštovaizdį pakeitė beveik radikaliai – teko eiti tiek tiesiai debesyje kaip per rūką, tiek virš debesų – vaizdai iš tiesų nepakartojami. Jei būsite Madeiroje ir abejosite ar verta eiti šiuo taku, tai tikrai galime užtikrinti, kad tai vienas iš geriausių žygių, kokius esame išbandę. Užtrukome 4,5 val. ir iš viso nuėjome 12km.
Na, o paskutinei žygių dienai pasirinkome taką vinguriuojantį palei levadas link 25 fontanų (25 Fontes) – krioklių sistemos, maitinančias salai labai svarbią drėkinimo sistemą – levadas. Jų pagalba yra surenkamas šaltinių ir lietaus vanduo, kuris gausiai iškrenta šiaurinėje bei vakarinėje Madeiros dalyje. Tada jis nukreipiamas į salos pietrytinę dalį, kurioje kritulių būna nedaug bei yra gėlo vandens trūkumas.
Šis takas buvo pats lengviausias, didžiąją laiko dalį tiesiog einama šalia vandens kanalo, tačiau tai tikrai nereiškia, kad neįdomu. Vėlgi, nuostabūs kalnų vaizdai, tik šį kartą daugybė žalios spalvos, o ne vakar bei užvakar matytos uolos, netgi sunku patikėti, kad esame toje pačioje saloje. Pagrindiniai du akcentai šiame take – du kriokliai – vienas jau minėtas 25 Fontes, o kitas Risco. Beje, pasiekti šiuo krioklius galima dviem keliais – mes pasirinkome populiaresnį, kurio pradžioje reikia maždaug 30-40 minučių leistis pėsčiomis kalnų keliuku iki tako pradžios, o pasirodo egzistuoja ir kitas takas, esantis šiek tiek žemiau ir prasidedantis tuneliu(!). Jo neišbandėme, tačiau atrodo, kad turėtų būti tikrai įdomu.
Ir tai tik trys dienos Madeiroje! Likusias dienas praleidome šiek tiek ramiau, daugiau besivažinėdami stačiais ir siaurais kalnų keliukais, valgydami puikų, šviežią bei nebrangų vietinį maistą. Užeigų ir restoranų pasirinkimas milžiniškas, tiek mėsos, tiek jūros gėrybių mėgėjams. Jei būsite Madeiroje, būtinai suvalgykite espados (scabbardfish) bei tuno kepsnį, paskanaukite vietinių “šašlykų” espetadų bei pasimėgaukit pončos kokteiliu ar puikiu vietiniu Coral alumi.
Trumpai apibendrinant Madeira viršijo visus mūsų lūkesčius, tikrai čia grįšime!