Iš Puno pajudėjome link Kusko, miesto Peru pietuose, kuris dabar yra pagrindinis taškas iš kur prasideda visos ekskursijos į Maču Pikču, o kadaise buvo Inkų imperijos sostinė (nuo XIII iki XVI amžiaus). Miestas yra maždaug 3400 metrų aukštyje, taigi šiek tiek žemiau, nei Puno ir Titikakos ežeras. Vis dėlto, daugumai keliautojų, atvykusių tiesiai iš Limos, šis aukštis tampa tikru išbandymu. Kita vertus, mums tai buvo jau beveik puse kilometro žemiau, nei iš kur atvažiavome. Tiesą sakant, jokio skirtumo nepajautėme, tiesiog jau buvome sėkmingai prisitaikę prie aukščio.
Kuske planavome praleisti keletą dienų, nes kaip tik tą savaitę vyko Inti Raymi (Saulės festivalis) festivalis, kuris švenčiamas nuo birželio 21d. iki 28d. Svarbiausia festivalio diena yra birželio 24, t.y. trumpiausia metų dieną pietų pusrutulyje. Tai realiai ta pati šventė, kuri šiaurės pusrutulyje yra švenčiama gruodžio 24 – šiuolaikiniame pasaulyje Kūčios ir Kalėdos, o senovėje tai būdavo tiesiog saulėgrąžos šventė. Inkams tai tuo pačiu buvo ir Naujieji metai, taigi viena iš svarbiausių metų švenčių. Ispanai buvo ją uždraudę, kadangi ji nederėjo su krikščioniškomis tradicijomis, tačiau 1944 metais ji buvo oficialiai sugrąžinta ir dabar pritraukia begalę lankytojų, kurių Kuske niekada netrūksta. Pagrindinis šventės akcentas – visą savaitę trunkantys šokėjų, iš visos šalies, pasirodymai. Spalvingi drabužiai, energingi šokiai ir puiki atmosfera visame mieste.
Šį kartą vėl naudojomės Couchsurfing ir apsistojome pas Albertą, kuris su broliu gyvena visai netoli miesto centro, t.y. tiesiai virš centro ant kalvos. Iš jo namų kiemo atsiveria puiki miesto panorama, kuria galėjome grožėtis visas keturias dienas, kurias praleidome Kuske. Pirmąją dieną kai tik buvo fejerverkų centre ir jie puikiai matėsi iš Alberto namų. Jis yra tikras Couchsurfing’o aktyvistas, pastoviai priimantis daug svečių, kaip jis sako vien dėl to, kad išmoktų angliškai ir susirastų draugų iš viso pasaulio. Kaip ir praeitus kartus, mes buvome pirmieji jo svečiai iš Lietuvos. Albertas turi specialiai paruoštą kambarį svečiams, kuriame realiai yra tik dvi dviaukštės lovos, bet to pilnai pakanka. Kai atvykome, kambaryje jau gyveno pora iš Italijos, o per kelias ateinančias dienas susipažinome su keliautojais iš Belgijos, Anglijos ir Australijos.
Albertas dirba laukinių gyvūnų prieglaudoje, kur dar su keliais darbuotojais rūpinasi gyvūnais, daugiausiai atimtais iš brakonierių. Vieną iš dienų nuvažiavome į darbovietę, kur galėjome pamatyti pumų, kondorų, beždžionių, lamų, alpakų, kalnų kačių ir dar keletą gyvūnų. Albertas dirba šešias dienas per savaitę, tačiau vis tiek atranda laiko pabūti su savo svečiais ir supažindinti su savo miestu. Vieną iš vakarų, kartu su juo ir dar viena keliautoja iš Belgijos, nuėjome į vietinės muzikinės grupės pasirodymą, kur buvo grojama senovinė muzika sumaišyta su šiuolaikinio roko elementais. Muzika labai energinga, atliekama įvairiais senoviniais instrumentais ir papildoma pvz. bosinėmis gitaromis. Iš tikrųjų, sunku perduoti įspūdį, kurį paliko šis koncertas, retai būna, kad išgirsti kažką visiškai naujo ir tokio gero.
Miestas taip pat turi daug ko pasiūlyti iš maisto pusės – nuo prabangių restoranų turtingiems turistams iki daugybės vietinių užeigų paprastiems keliautojams ir tiems patiems vietiniams. Albertas turi savo pamėgtą restoranėlį, kur jis lankosi beveik kiekvieną dieną. Nesunku suprasti kodėl, maistas nebrangus ir beveik tobulas. Per kelias dienas išbandėme įvairiausių sriubų, kurių peruviečiai, kaip ir lietuviai, valgo be galo daug, taip pat alpakos ir avienos kepsnius, kurie buvo vienas už kitą geresni. Iš tikrųjų, peruviečių virtuvė turi labai daug panašumų į lietuvių – privaloma sriuba prie kiekvieno valgio, daug bulvių, vištiena ir t.t. Nors yra ir vienas nemažas skirtumas, peruviečiai vietoj kiaulienos vis dar valgo jūrų kiaulytes (vietine kalba Cui), kurias lietuviai labiau laiko kaip naminius gyvūnėlius. Paragavome ir mes, nieko labai ypatingo, mėsa skani ir kas įdomiausia šiek tiek primena žuvies skonį. Beje, kiekvieną sekmadienį, netoli miesto turgaus, būna daug lauko kavinių, kur keptos jūrų kiaulytės yra vienas iš pagrindinių patiekalų.
Po kelių dienų mieste, kuris yra tikrai gražus ir turintis įvairiausių lankytinų vietų tiek iš inkų, tiek iš kolojininio ispanų periodo, atėjo laikas susiplanuoti kelionę į Maču Pikču. Kadangi iki pat jo įmanoma nuvažiuoti tik su traukiniu, kuris yra be galo brangus, yra siūloma daug ekskursijų, kurių metu kelias dienas einama pėsčiomis iki pat Maču Pikču. Populiariausia iš jų, vadinamasis Inkų kelias (Inca trail), kuomet per maždaug 5-6 dienų žygį senoviniais inkų takais kalnuose pasiekiamas Maču Pikču. Dėl be galo didelio susidomėjimo, Peru vyriausybė riboja žmonių skaičių šiame maršrute ir norint į jį pakliūti, vietą reikia užsisakyti prieš maždaug pusę metų. Mes to, aišku, nepadarėme, taigi pasirinkome kitą – Inkų džiunglių – maršrutą, kuris žadėjo būti ne ką prastesnis. 4 dienų kelionė, kur bus važiuojama autobusu į kalną, dviračiais nuo kalno, taip pat einama dvi dienas per kalnų džiungles, kol galų gale paskutinę dieną pasiekiamas Maču Pikču ir ten praleidžiama viena diena. Turus siūlančių kompanijų pilnas visas miestas, ypač centrinė aikštė, taigi visai nėra reikalo užsisakyti iš anksto. Mes sėkmingai nusipirkome turą sekančiai dienai už 200$, kai tuo tarpu toks pats turas iš anksto užsakant internetu būtų kainavęs bent 225$.
Turas prasidėjo ~4 val. kelione mikroautobusu aukštyn į kalnus, kur pasiekę maždaug 4,2 km aukštį, leidomės žemyn kalnų dviračiais. Kelias buvo puikus, oras taip pat, o ir mašinų, važiuojančių žemyn tik kelios per visą ~2 val. trukusį nusileidimą. Gidas leido važiuoti visiems norimu tempu, taigi kas norėjo galėjo važiuot kiek galima greičiau, o kiti galėjo tiesiog pasigrožėti pakelės vaizdais, kurie buvo nuostabūs. Maksimalus greitis, anot Endomondo programėlės, buvo maždaug 50km/h, o iš viso buvo nuvažiuota taipogi šiek tiek daugiau nei 50 kilometrų. Dar po poros valandų kelionės mikroautobusu pasiekėme Santa Maria miestelį, kur praleidome naktį. Verta paminėti, kad kelionės kompanija buvo labai puiki – daugiausiai vokiečiai, pora keliautojų iš Naujosios Zelandijos ir viena kinė. Kitą dieną laukė maždaug 8 val. žygis pėsčiomis, taigi po kelių Pisco Sour visi išgriuvo miegoti.
Pisco Sour – tai pats populiariausias kokteilis Peru, pagamintas iš peruvietiško brendžio (pisko), citrinų sulčių, kiaušinio baltymo, ledo ir šiek tiek kartaus likerio:
Kitą dieną, kaip ir planuota, žygiavome nuo pat ryto iki vakaro per nuostabius kalnus, kokos ir kavos plantacijas, džiungles ir vietinius kaimelius. Tiesą sakant, tai buvo labiau ne kaimeliai, o tiesiog pavieniai gyventojai, gyvenantys kalnuose ir besidžiaugiantys turistais, kurie yra gan svarus pajamų šaltinis. Pakeliui turėjome progą sužinoti daugiau apie šių gyventojų papročius ir istoriją, paragauti vietinių sulčių ir alkoholinių gėrimų, kaip kad vietinė tekila su gyvate butelio viduje (skonis, beje, visai geras) ir dar pasidaryti fotosesiją vilkint tradiciniais rūbais. Pats ėjimas nebuvo tiesiog pasivaikščiojimas, iš pradžių teko nemažai palypėti į viršų, kol pasiekėme senąjį inkų kelią, o tada paskutinius kilometrus galėjome džiaugtis puikiais vaizdais. Dienos pabaigoje laukė maloni atgaiva kojoms karštosiose versmėse, kur natūraliai šiltas vanduo yra puiki SPA tokiems žygeiviams kaip mes. Po poros valandų poilsio, patraukėme link Santa Teresa miestelio, kur turėjome praleisti dar vieną naktį. Vakarienės metu mūsų gidas pavaišino vietine telika, o kaip galima tikėtis, vienu tekilos vakaras dažniausiai nesibaigia. Taigi po vieno, sekė kitas ir dar kitas tekilos roundas, kol buvo nuspręsta vakarą pratęsti vietinėje diskotekoje. Dar tekilos, dar pisko brendžio ir gavosi labai linksmas vakaras su daug šokių. O ir kitas rytas nebuvo toks jau blogas, kaip kad buvo galima tikėtis. Gera naujiena buvo tai, kad ryte niekur nereikėjo eiti, o laukė Zip Lining pramoga (nusileidimas lynais, ištiestais tarp kalno šlaitų). Buvo tikrai smagu, na ir šiek tiek ekstremalu, ypač paskutiniame etape, kur buvo galima rinktis ar nori leisti Supermeno (kabant ant nugaros) ar Žmogaus voro (kabant žemyn galva) poza. O po Zip Lining laukė paskutinis žygio etapas link Akva Kalientes (Aqua Calientes) miestelio, kuris yra visai šalia Maču Pikču. Kelias šįkart buvo lygus ir sekė traukinio iš Kusko bėgius. Taigi dar po maždaug 2,5 val. pasiekėme miestelį, kur laukė paskutinė naktis, prieš šturmuojant Maču Pikču.
Maču Pikču (isp. Machu Picchu, keč. Machu Pikchu) – inkų XV a. – XVI a. tvirtovės griuvėsiai Peru, Maču Pikču kalno šlaite, 2350 m aukštyje virš jūros lygio, prie Urubambos upės, 70 km į šiaurę nuo Kusko.
Maču Pikču (kečujų kalba reiškia „senasis kalnas“) dar vadinamas prarastuoju inkų miestu. Jis buvo atrastas 1911 m. ekspedicijos, kuriai vadovavo Hiramas Bingamas, metu. Mieste buvo rasta šventyklų komplekso, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, gynybinių sienų iš aptašytų akmens blokų, vandens surinkimo įrenginių, kanalų, akmeninių laiptų, kelių, išklotų akmeninėmis plytomis, šlaituose išdėstytų terasų liekanų.
Miestas apytikriai buvo įkurtas 1440 m. ir gyvavo iki 1532 m., kuomet į inkų gyvenamą teritoriją įsiveržė ispanų konkistadorai. Tačiau konkistadorai miesto nenukariavo ir nesugriovė. 1532 m. visi Maču Pikču gyventojai paslaptingai išnyko.
Taigi kitą rytą reikėjo keltis dar prieš penkias, sėsti į autobusą ir važiuoti į Maču Pikču, kuris yra ant vieno iš kalnų. Autobusas gan brangokas (12 JAV dolerių), tačiau ryte visai nesinorėjo lipti beveik valandą stačiais laiptais į viršų. Užvažiavę į viršų ir praėję visas patikrinimo procedūras patekome į Maču Pikču, tikriausiai patį populiariausią turistinį objektą Pietų Amerikoje. Iš pat ryto žmonių daug, tačiau tikrai nesijaučia, kad jų būtų per daug, visiems vietos užtenka ir visi greitai išsisklaido. Pirmąsias keliasdešimt minučių beveik nieko nesimato dėl rytinio rūko, kuris čia būna kiekvieną dieną. Jam pradėjus sklaidytis atsiveria magiškas šventojo inkų miesto vaizdas, prie to dar pridėjus saulėtekį, vaizdas išties nepakartojamas.
Pasivaikščiojus porą valandų po įvairias miesto dalis, laukė kopimas į Maču Pikču kalną, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į šventąjį miestą. Inkai naudojo kalną įvairioms religinėms apeigoms ir aukojimams. Iki šiol yra puikiai išsilaikę statūs laiptai iki pat kalno viršaus, kuriais šimtai turistų kiekvieną dieną kopia į šį kalną. Pats kopimas užtrunka maždaug 1,5val., o užkopiama maždaug 600-700 metrų į viršų. Nuo kalno viršaus atsiveria išties puiki panorama į visas puses. Beje, anot Iphone Health programėlės per visą dieną užkopėme į tokį aukštį, kuris atitiktų maždaug 300 aukštų pastatą. Nusileidę žemyn dar turėjome kelias valandas pasidžiaugti nuostabiais miesto vaizdais, paklaidžioti po išlikusius pastatus ir tiesiog patyrinėti šį istorinį stebuklą. Iš tikrųjų, sunku nupasakoti visą patirtį lankant Maču Pikču, tai vienas iš tų dalykų, kuriuos būtina pamatyti gyvai.
Baigus pasivaikščiojimą po Maču Pikču, laukė dar maždaug valandos trukmės nusileidimas žemyn tokiais pat stačiais laiptais žemyn link miestelio, vakarienė ir kelionė traukiniu atgal į Kuską, kur praleidome paskutinę naktį, prieš išvykstant link Arekipos. Apsilankymas Kuske ir Maču Pikču buvo tikrai puikus ir paliko begalę įspūdžių, tiek miestas, tiek jo žmonės, tiek architektūra, tiek galu gale pats šventasis miestas. Tai buvo vienas iš pagrindinių (jei ne pats pagrindinis) taškų Pietų Amerikoje ir tikrai likome juo nenusivylę.
Įspūdžiai iš Arekipos ir giliausio pasaulyje Kolkos kanjono jau netrukus!