Iguasu kriokliai buvo vienas iš pagrindinių taškų ir akcentų mūsų kelionėje po Braziliją. Tai buvo ir paskutinė mūsų stotelė šioje šalyje, kadangi šis gamtos stebuklas yra pasienyje su Argentina, o ir pažiūrėti į krioklius būtina ir iš ten, ir iš ten. Patys kriokliai yra abejose pusėse, didžiausi yra Brazilijoje, tačiau Argentinoje jų daugiau, kaip ir daugiau pasivaikščiojimo takų ir pats parkas didesnis.
Iguasu krioklius pasiekėme vakare tiesioginiu skrydžiu iš Kuritibos. Lėktuvo bilietus buvome nusipirkę šiek tiek anksčiau ir kainavo jie tik po 33(!) JAV dolerius. Skridome su pigiomis Brazilijos avialinijomis Azul, tačiau net ir jos skrydžio metu duoda užkandžių, pvz. sausainių, traškučių, guminukų bei gaiviųjų gėrimų. Be viso to kelionė trunka tik 1,5 valandos, vietoj 9 valandų, kurias tektų praleisti autobuse. Greita, patogu, be to jau seniai buvom skridę tokiu mažu lėktuveliu (ATR 72-600). Iš viso Brazilijoje išbandėm dvejas avialinijas: TAM ir Azul.
Brazilijos krioklių pusėje apsistojome paprastame B&B (lietuviškai lova ir pusryčiai) miesto centre, kurį pasiekėme miesto autobusu iš orouosto (Nr. 120), kuris taip pat važiuoja ir į krioklių parką. Viešbučio savininkas buvo labai draugiškas ir mums viską angliškai puikiai paaiškino: kaip pasiekti pagrindines vietas, kur rasti parduotuvę, skalbyklą, išsikeisti pinigų, kokiais autobusais važiuoti ir t.t.
Kitą rytą tikėjomes atsikelti anksti, tačiau neužsistačius žadintuvo taip neišėjo ir pabudome tik 9val. Labai laukėme ir norėjome pamatyti krioklius, tačiau kaip tyčia ta diena pasitaikė apniukusi. Kadangi oras per daug nedžiugino, kriokliai neatskleidė viso savo grožio. Donatui pasirodė, kad Niagaros kriokliai vis dėlto gražesni (kita diena buvo saulėta ir nuomonė greit pasikeitė). Vis dėlto Brazilijos krioklių pusė žavi nuostabiomis panoramomis ir didybe, net ir apsiniaukus.
Viena iš įspūdingiausių krioklių vietų – „Velnio gerklė“ (ang. Devil‘s Throat), kurią norint pamatyti iš arti tenka šiek tiek sušlapti, kadangi purslai kyla į visas puses ir atrodo, kad patenki į stiprią liūtį. Rekomenduojama turėti lietpalčius, bet mes tikėjomės išgyventi su savo šiek tiek vandeniui atspariom striukėmis. Nepermirkome, tačiau šilta taip pat nebuvo. Tą dieną ilgai prie krioklių neužsibuvome ir nusprendėme, kad būtinai turėsime sugrįžti kitą dieną, kadangi prognozės žadėjo ją saulėtą.
Dėl apniukusio oro šiek tiek pakeitėme planus ir pirmos dienos popietę nuvažiavome pažiūrėti į Itaipu („Dainuojantys akmenys“) hidroelektrinę, kuri yra antra pagal dydį pasaulyje, po neseniai pabaigtos hidroelektrinės Kinijoje ir yra priskiriama prie šiuolaikinių inžinerinių pasaulio stebuklų. Įdomus faktas, kad elektrinė pastatyta vietoje Guaíra krioklių, kurie anot kai kurių šaltinių buvo dar įspūdingesni, nei Iguasu kriokliai. 1982 metais jie buvo sunaikinti, kuriant dirbtinį ežerą statomai naujai elektrinei. Šio fakto gidas net nepaminėjo. Hidroelektrinė buvo pastatyta ir yra prižiūrima bendromis Brazilijos ir Paragvajaus pajėgomis. Joje dirba po tiek pat kiekvienos šalies darbuotojų, pvz. jeigu yra du turizmo centro direktoriai: vienas iš Brazilijos, kitas iš Paragvajaus. Į teritoriją galima patekti tik su specialiais turais, tačiau pasų nereikia, nors faktiškai pervažiavus per elektrinę atsiduri Paragvajaus teritorijoje. Kitas įdomus dalykas, kad nebuvo jokio patikrinimo ar nesinešame jokių pavojingų daiktų, atrodo, kad brazilai labai pasitiki turistais. Mes pasirinkome pagrindinį – panoraminį turą, kurio metu galima pamatyti hidroelektrinę iš specialių aikštelių, į kurias nuvežama autobusu. Geriausia turo dalis buvo gidas, kuris buvo ne tik šmaikštus ir informatyvus, bet ir visus fotografavo bei išmokė mus kaip išnaudoti šiek tiek daugiau iPhone kameros funkcijų. Taigi lauksime komentarų ar nuotraukos vis dar tamsios 🙂
Kaip bebūtų keista, bet orų prognozės pasitaikė labai tikslios, ir kaip buvo numatyta – antrąją dieną švietė saulė. Atsikėlėme anksčiau ir beveik iškart po atidarymo buvome prie krioklių. Dažniausiai lankytojai pradeda nuo pasivaikščiojimo tako kuris veda link „Velnio gerklės“, tačiau kadangi mes jau jį ėjome dieną prieš, nusprendėme važiuoti iki pat paskutinio taško ir eiti taku atgal. Tai buvo tikras geras sprendimas, kadangi prie apžvalgos aikštelės buvome vieni ir galėjome ramiai grožėtis vaizdais. Apžvalgos aikštelėse visada būna pilna žmonių, reikia laukti eilėse, kad galėtum nusifotografuoti. Bet kadangi pagrindinį tašką jau buvome aplankę, per daug nepykome eidami prieš didelį žmonių eismą.
Po krioklių apsilankėme Paukščių parke (Parque dos Aves). Šiaip dideli paukščių mėgėjai nesame ir dažniausiai praleidžiame juos Zoologijos soduose, tačiau paskaitę daug gerų komentarų šito nepraleidome. Ir iš tikrųjų, parke gali pamatyti įvairiausių papūgų, tukanų ir kitų margaspalvių paukščių. Yra kelios gan didelės uždaros erdvės, kur paukščiai skraido laisvai ir juos galima pamatyti iš labai arti. Tukanai daug draugiškesni ir priskrenda arčiau, tuo tarpu papūgos skraido pirmyn-atgal laikydamosis saugaus atstumo. Pats parkas labai tvarkingas ir kruopščiai prižiūrimas, tačiau turėjo vieną minusą, nes nebuvo galima atsiskaityti kortele, o grynieji realai mums jau ėjo į pabaigą..
Vis dėlto viskas baigėsi gerai ir sumokėję po beveik paskutinius 4 realus sėdome į autobusą vežantį į Argentinos pusę. Sienos kirtimas tikrai paprastas, tačiau dėl skirtingų taisyklių vietiniams ir užsieniečiams, mums užtruko apie 2val. Pirmiausia autobusas sustoja prie Brazilijos sienos, kur mums reikėjo gauti išvykimo štampą, kurio vietiniams nereikia, taigi mus paleidęs, autobusas nuvažiavo link Argentinos. Gavę štampą turėjome laukti kito tos pačios kompanijos autobuso, kas užtruko apie valandą. Tada trumpa kelionė per tiltą į Argentinos pusę, kur pasų ir bagažo patikra buvo labai greita ir be jokių klausimų ir kas svarbiausia, šį kartą autobusas palaukia visų keleivių, nes procedūra privaloma visiems. Sėkmingai kirtę sieną, pasiekėme Puerto Iguazu miestelį, kuris daug mažesnis už braziliškąjį brolį. Mūsų viešbutis (labiau kaimo turizmo sodyba) buvo ne pačiame centre, taigi teko šiek tiek pasivaikščioti, kol jį radome. Gavome ne tik puikius apartamentus, bet ir galimybę naudotis argentinietišku griliu, kur abu vakarus galėjome keptis sau maistą. Tiek dešrelės, tiek šašlykai pavyko puikiai.
Kitos dienos orų prognozė nežadėjo nieko gero, taigi pasimokę iš dienos Brazilijos pusėj, nusprendėme geriau pasivaikščioti po miestelį, o krioklius važiuoti kitą dieną, kai jau turėjo nebelyti ir išlįsti saulė. Miestelis gan mažas, su keliomis pagrindinėmis gatvėmis ir šiek tiek daugiau nei 80 tūkstančių gyventojų. Sakysite ne toks ir mažas, na gal, bet tik Lietuvos mąstais. Miestelyje ne tiek ir daug yra ką pamatyti, bet yra keli įdomus objektai – pvz. trijų sienų susikirtimas, kur nuo kalvos matosi dviejų upių santaka ir trys valstybės – Argentina, Brazilija ir Paragvajus. Visos trys savose pusėse turi po mažą parkelį ir simbolinį sienos riboženklį, nudažytą vėliavų spalvomis. Po kelių nuotraukų, patraukėme pakrante žemyn link miestelio centro. Pakeliui matėme nemažai argentiniečių, kurie atvažiavę prie upės mėgaujasi mate arbata, kurios gėrimas atrodo yra svarbus ritualas šioje šalyje. Centre nieko įspūdingo nepamatėme, taigi tik pasinaudojome proga iš anksto nusipirkti autobuso bilietus į Buenos Aires ir dar apsilankėme prekybos centre. Vakare vėl laukė ant grilio kepta vakarienė ir argentinietiškas vynas.
Rytojus ryte žadėtos saulės nepamatėme, bet bent jau nelijo ir po pietų žadėjo išsigiedryti. Na ir tuo pačiu tai buvo mūsų paskutinė diena Puerto Iguazu, taigi patraukėme link krioklių. Argentinos pusėje krioklių parkas yra didesnis ir turi kelis kartus daugiau pasivaikščiojimo takų, taigi laukė tikrai intensyvi diena, kadangi laiko neturėjome baisiai daug – 17:00 jau turėjome sėdėti autobuse. Parke kursuoja traukinukas, kuris vežioja lankytojus tarp pagrindinių taškų, taigi sėdome į jį ir pasileidome link viršutinio apžvalgos rato. Jis yra trumpiausias ir nėra pats gražiausias, tačiau keliose vietose galima pastovėti tiesiai virš didžiulio krioklio, kas tikrai palieka įspūdį.
Žemutinis apžvalgos takas leidžia į krioklius pažvelgti iš dar arčiau ir pajusti visą jų galią. Takas yra gan ilgas – apie 2,5km – ir leidžia pamatyti tiek mažesnius krioklius pradžioje, tiek pačius didžiausius pabaigoje. Taip pat iš šio tako galima pasinaudoti nemokamu keltu ir patekti į salą upėje, kur užkopus į nemaža kalną galima prieiti prie pat didžiujų krioklių. Vaizdas tikrai įspūdingas, vis dėlto negali lygintis su Velnio gerklės tašku, kurį pasilikome pabaigai. Abiejuose takuose daug viena už kitą geresnių aikštelių nuotraukoms, kas tuo pačiu reikškia, kad jų peržiūrai ir atrankai prireiks tikrai nemažai laiko. Į paskutinį tašką reikėjo vėl važiuoti traukinuku ir dar paeiti 1km tilteliu virš upės, kur Velnio gerklės (Devil‘s Throat) vaizdas buvo tikrai žodžiais nenusakomas. Sunku nupasakoti jausmą stovint ir žiūrint tiesiai į didžiulę masę vandens krentančią į apačią, kurios neįmanoma matyti per purslus, kurie kyla net į 30-150 metrų aukštį.
Trumpai tariant, Iguasu kriokliai tikrai verti dėmesio ir jei kada keliausite po Braziliją ar Argentiną, būtinai užsukite. Pažadame, nepasigailėsite!
Kas įdomu:
1. Itaipu hidroelektrinė stovi ant Paragvajus – Brazilija sienos, Iguasu kriokliai – Brazilijos ir Argentinos. Taigi Brazilija gauna naudos iš abiejų, tuo tarpu Paragvajus ir Argentina turi po vieną atrakciją (na Itaipu daugiau ne turistinė atrakcija, bet nešanti didelę naudą šaliai, pagamindama ~15% visos reikiamos energijos).
2. Didžioji dalis brazilų važiuoja ne į krioklius pasižiūrėti, o apsipirkti į Paragvajų, kur prekės, ypač technika, žymiai pigesnės. Kas iš tikrųjų labai įdomu, nes nemažai tos pačios technikos pagaminama Brazilijoje, pvz. Manauso miesto laisvojoje zonoje.
3. Brazilijoje vietinis autobusas iki krioklių kainuoja 2,9 realo, kas atitinka maždaug 1 JAV dolerį. Tuo tarpu Argentinoje – 50 argentinietiškų pesų, kas atitinka maždaug $5. Skirtumas gan didelis, palyginus su Brazilijos vietinių autobusų kainomis, taigi bus įdomu ar čia išimtis, ar taip yra visoje Argentinoje.
4. Išsikeisti dolerius (ir kitas valiutas) daug geriau ir paprasčiau Brazilijos pusėje. Mes tuo metu (2015 gegužės mėn.) Brazilijoje už 1 JAV dolerį gavome AR$12, kai tuo tarpu Argentinoje oficialus kursas yra apie AR$9 ir tiek būtumę gavę už sienos. Argentinoje yra ir neoficialus kursas (blue rate), kai pinigus galima keistis pusiau nelegaliai, bet apie tai vėliau, kai pažiūrėsime kaip mums seksis išsikeisti Buenos Airėse.
5. Argentinietiška siesta parduotuvėse ir kavinėse trunka ~3val, taigi nuo maždaug 13:00 iki 16:00 maisto gali tekti ilgai paieškoti.
O po viso šito laukė 18val. kelionė autobusu į Buenos Aires!
