Po gan intensyvios kultūrinės programos Javos saloje jau buvo laikas grįžti į Balį ir šiek tiek atsipūsti. Skrydis iš Jogikartos kainavo tik apie 30 eurų žmogui ir po valandos jau leidomės Balyje, kur laukė dar viena šventykla, kurią planavome aplankyti su Neringa ir Vytautu, už poros dienų skrendančiais namo. Šį kartą apsistojome, matyt, pačioje turistiškiausioje Balio dalyje – Kuta paplūdimyje. Priežastys labai paprastos – tai viena iš geriausių vietų čiuožti banglentėmis, na ir norėjosi pamatyti kaip atrodo tas įžymusis Kuta Beach. Pats paplūdimys gan tvarkingas, bet pilnas įkyrių prekeivių, nors iš kitos pusės, esant ant banglentės tie prekeiviai nelabai ir rūpi. Jei planuojate kada nors išbandyti šį sportą, Kuta paplūdimys viena iš geriausių vietų tai padaryti – pastovios ir „minkštos“ bangos bei smėlėtas dugnas. Banglenčių nuoma pigi – 50000 rupijų (3,5 euro) už dvi valandas, o rinktis galite tiek minkšta pradinukų lentą, tiek normalų „longboard‘ą“. Kitas dalykas, kuris jus gali patraukti į šią Balio dalį, tai kad čia vyksta nesuskaičiuojama galybė vakarėlių, o ir rasite čia nuo paprastų barų iki prabangių klubų, kurie vis tiek bus daug pigesni, nei Europoje. Gal tik nerekomenduotume apšilimui naudoti Arako, vietinės ryžių degtinės, kartais turinčios metilo alkoholio savo sudėtyje, kas nėra labai sveika.
Paskutinis mūsų jau minėtos kultūrinės dalies objektas buvo šventykla vandenyje – Tanah Lot, viena iš žymiausių visame Balyje. Į ją, beje, galima nuvažiuoti su Uber‘iu, tik prieš tai susitarus su vairuotoju, kad jis jūsų palauks ir parveš atgal, nes ten mobilaus ryšio nei interneto nėra. Pačią šventyklą rekomenduotina aplankyti leidžiantis saulei, aišku, tuo metu ją lanko ir didžiausias turistų skaičius. Tiesą sakant, šventykla nebuvo kažkuo labai įspūdinga, tačiau besileidžianti saulė viską ištaiso – vaizdas įspūdingas. Visai šalia šventyklos, ant kalniuko, yra baras, kuriame sumokėjus šiek tiek didesnę kainą už gėrimus, nei Kutoje, galima patogiai grožėti nuostabiu vaizdu. Esant atoslūgiui iki šventyklos galima nueiti ir ją apžiūrėti iš arčiau, nors iš kitos pusės taip dingsta dalis jos paslaptingumo ir įdomumo – šventykla esanti ant uolos vandenyje atrodo žymiai geriau, nei tiesiog ant kranto. Norintys taip pat gali sudalyvauti „pašventinimo ceremonijoje“, kurią už mažą auką atlieka vietiniai vienuoliai. Apibendrinant, apsilankyti verta, tik būtinai čia atvažiuokite besileidžiant saulei.
Atsisveikinę su Neringa ir Vytautu, kurie išvyko atgal į Lietuvą, nusprendėme nuvažiuoti į šiek tiek toliau už Kutos esantį Canggu miestelį, kur turėjo būti žymiai ramiau ir dar geresnės sąlygos surfinimui. Be to, čia jau kelias dienas buvo dar du draugai, Ieva ir Algimantas, kurių įspūdžiai puikiai atitiko tai, ką tikėjomės čia rasti. Iš tiesų čia nepalyginamai ramiau, visi labiau atsipalaidavę, tiek turistai, tiek ir vietiniai, o tarp banglentininkų puikiai žinomas Echo Beach. Tačiau tik bangos atrodė neblogai, pats paplūdimys ne toks įspūdingas – pilkas smėlis, nemažai šiukšlių ir statomi ar nebaigti statyti viešbučiai. Kitą rytą su Algimantu išbandėme bangas, kurios buvo tikrai geros, nors pačių didžiausių nesiryžome išbandyti. Bet kokiu atveju, 2 val. vandenyje atsikėlus 7 ryto veltui nenuėjo ir Donatas čia planavo sugrįžti kitą rytą.
Be surfinimo čia daugiau nelabai buvo ką veikti, taigi praleidę porą naktų pasukome atgal link Kutos ir sustojome maždaug pusiaukelėje – Seminyak dalyje. Smėlis čia jau geltonas, kaip Kutoje, bet žmonių ir ramybės panašiai kaip Canggu, taigi puikus aukso viduriukas. Dienas čia galima leisti paplūdimyje, kuriame palyginus ramu ir, galima sakyt, beveik niekas nepuola kažko siūlyti. Čia pat vietoje galima išsinuomoti banglentę, boogy-board‘ą, paplūdimio skėtį ar tiesiog išgerti šalto Bintang alaus. Be to, čia galima rasti keletą puikių ir nebrangių(!) restoranėlių tiesiog ant jūros kranto ir grožėtis saulėlydžiu tiesiai nuo savo staliuko.
Taigi išbandę Kutą, Canggu ir Seminyak, rekomenduotume pastarąjį, kuris puikiai suderina visus poilsiautojų poreikius. Čia praleidome dar porą dienų ir jau buvo laikas keliauti į Nusa Lembongan salą, kuri yra netoli Balio (maždaug 1,5 val. kelio su “lėtu“ vietiniu keltu arba 30 minučių su greitaeigiu kateriu). Laivai į ten plaukia iš Sanur miestelio, o kaina 100000 rupijų už lėtąjį variantą ir ~150000 – 200000 rupijų už greitąjį. Bilietus galite nusipirkti vietoje, greitaeigiai kateriai plaukia maždaug kas valandą, o lėtasis – 10:30 ryte.
Bent keliose vietose skaitėme, kad Lembongan salos (jų yra trys) primena Balį prieš didįjį turistų bumą, be didžiulių viešbučių ir su nuostabiais balto smėlio paplūdimiais. Kitaip tariant, kažkas panašaus į Gili salas, tik arčiau Balio. Nuplaukus paaiškėjo, kad visas salos vystymosi progresas gana pasistūmėjęs į priekį – matosi daug mažų viešbutukų, privačių vilų, nors iš kitos pusės didžiulių kurortų dar nematyti, bet tai tik laiko klausimas. Visose trijose Lembongan salose iki šiol gan intensyviai vystomas jūros dumblių (seaweed) auginimas, nors vis daugiau plantacijų „atlaisvinama“, kad būtų daugiau atviro ploto vandenyje.
Apsistoti pasirinkome Pemedal Beach Bungalows viešbutį, siūlantį privačius namukus ant vandenyno kranto su pusryčiais bei puikiu baseinu už 30$ per naktį. Viską sudėjus, tikrai nebloga kaina, aišku, norint galima apsistoti toliau nuo paplūdimio už 10-15$, bet kartais verta gyventi su didesniais patogumais ir vaizdu. Mes viešbutį buvome užsisakę iš anksto, nors iš tikrųjų ne sezono metu to daryti nebūtina, vietoje kartais galima gauti tiek mažesnę kainą, tiek apžiūrėti siūlomą kambarį gyvai. Iš kitos pusės, internete galima perskaityti komentarus ir taip daug maž žinoti, ko galima tikėtis ir kas gali nuvilti.
Planas saloje buvo paprastas – tiesiog pailsėti, be to Ieva norėjo išbandyti jogą, o Donatas panardyti. Tiek pirmam, tiek antram užsiėmimui sąlygos čia puikios – jogos ir nardymo mokyklų čia pilna, o kadangi dabar jau nebe sezonas, taigi nereikia nieko iš anksto rezervuoti. Nardymo vietų aplink salą net keliolika, o keliose iš jų galima pamatyti Mola Mola (Sun Fish), tačiau, deja tik nuo maždaug birželio iki spalio mėnesio. Na bet ir be to čia nardyti tikrai įdomu, ypač išbandyti vadinamąjį „drift diving“, kada plaukiame kartu su povandenine srove, kuri čia buvo gana stipri, kas reiškia du dalykus – nereikia įdėti pastangų, tiesiog plauki pasroviui ir grožiesi povandeniniu gyvenimu, bet iš kitos pusės neįmanoma sustoti ir visą laiką reikia stebėti, kad srovė nenuneštų per toli nuo koralinio rifo. Iš faunos pusės, čia povandeninio gyvenimo šiek tiek mažiau, nei Gili salose, bet pamatyti yra ką. Nardymo kaina – maždaug 70-80$ už du panėrimus tą pačią dieną.
Kadangi sala rami ir eismas čia minimalus, pagaliau ryžomės išsinuomoti motorolerius ir salą panagrinėti tokiu būdu. Iš pradžių planavome nuomotis tik vieną motorolerį, bet pasiėmėme du, kad kiekvienas galėtų pasimėgauti tiek važiavimu, tiek vaizdu. Kaina visai nebloga – 70000 rupijų (mažiau nei 5 eurai) už visą dieną, įskaitant ir kurą. Nors sala palyginus nedidelė, kur nuvažiuoti ir ką pamatyti tikrai yra. Taip pat galima persikelti su motoroleriu į kitą mažesnę salą per „beždžionių“ tiltą, kas nebuvo taip sudėtinga, kaip atrodė iš pradžių. Abejose salose gausu gražių paplūdimių, kuriuose galima apsistoti kelioms valandoms ar tiesiog pasėdėti kavinukėje šalia jų ir pasigrožėti vaizdu. Nors salos ir nedidelės, bet kelių ir keliukų priraizgyta pakankamai, taigi visai rekomenduotina naudoti pvz. Google Maps telefone ar tiesiog pasiklausti kelio draugiškų vietinių.
Apibendrinant, Nusa Lembongan ir jos mažesnė sesė, vertos dėmesio salos, kur galite pabėgti nuo Balio šurmulio ir rasti vienas iš geriausių vietų nardymui bei banglenčių sportui. Jei norite ramiai pasimokyti važinėt motoroleriu, čia tam sąlygos irgi puikios, o ir pamatyti ką, kaip minėjome, tikrai yra.
Paskutines dvi naktis Indonezijoje praleidome grįžę į Balį, vėl netoli Kutos, šįkart Legian paplūdimyje. Netrukus laukė skrydis į Filipinus, bet iki paskutinės minutės nežinojome ar išskrisime, nes išsiveržęs Lomboko ugnikalnis jau dvi savaitės jaukė visų keliautojų planus, o ypač poilsiautojų iš Australijos, kurių avialinijos buvo pačios atsargiausios ir lengva ranka atšaukdavo visus skrydžius diena iš dienos. Mūsų skrydžio dieną atsikėlėme 6 val. ryto tik tam, kad sužinotume, jog mūsų skrydis atidėtas net 12val, o nuojauta kuždėjo, kad tikriausiai po tų 12val. bus ir visiškai atšauktas. Na bet dideliam nuojautos nusivylimui lėktuvas vis dėl to išskrido ir po 4 valandų skrydžio leidomės Filipinuose – viename iš paskutinių mūsų pirmosios kelionės dalies taškų. Apie mūsų nuotykius ten – jau netrukus!