Į Buenos Aires atvažiavome ryte su naktiniu autobusu iš Argentinos – Brazilijos pasienyje esančio miestelio Puerto Iguazu. Kelionė truko 17 valandų, bet labai neprailgo: po vakarienės iškart užmigome ir pramiegojome iki pusryčių. Važiavome su miegamuoju autobusu, kuris yra antros klasės pagal gerumą ir vadinasi „lova“ (ispaniškai „Cama“, 135 laipsniai), tačiau šios klasės sėdynės neišsitiesia 180 laipsnių. Norint gauti visiškai išsitiesiančias sėdynes reikia rinktis „Cama Suite“, tačiau tinkamu laiku tokių autobusų neradome. Nors ir miegojome gerai, bet iš tikro esant galimybei tikrai rinktumėmes „Cama Suite“. Autobuse duoda maitinimą ir gėrimų, tačiau vynas nebesilieja taip laisvai, kaip skaitėme anksčiau keliavusių žmonių blog‘uose, nors prie vakarienės puodelis vyno priklauso, taip pat ir šampano po vakarienės. Miegamųjų autobusų servisas yra prilyginamas lektuvų verslos klasės aptarnavimui, bet iš tikro labiau primena ilgus skrydžius ekonominėje klasėje.
Buenos Airėse planavome šiek tiek pailsėti, susidėlioti kelionę toliau po Pietų Ameriką, nuplaukti į Urugvajų, tačiau atvažiavę pamatėme, kad pats miestas turi daug vietų kurias verta aplankyti, tad apsiribojome Buenos Airėmis ir, deja, labai daug maršruto į priekį nesuplanavome. Svarbiausia buvo sugalvoti kaip nuvyksime į kitą tašką Kordobą ir išsikeisti daugiau pinigų, kad užtektų kelionei po Argentiną. Kadangi Donatas norėjo pabandyti vietines avialinijas, nusipirkome lėktuvo bilietus vietoj naktinio autobuso. Bilietai nekainavo daug brangiau ir tikėjomes, kad bus patogiau, tačiau tai buvo pirmasis kelionės nepasisekimas (apie tai šiek tiek vėliau…). Argentinietiškų pesų pirkimas irgi reikalauja atskiro aprašymo, jį rasite straipsnio pabaigoje.
Pirmą dieną Buenos Airėse iš tikrųjų, kaip ir planavome, pailsėjome. Iš viešbučio kambario išėjome tik parsinešti maisto. Dėl to krito nueitas vidutinis atstumas, kurį sekame su Iphone Health programėle – mėnesio vidurkis yra šiuo metu yra 8 kilometrai per dieną. Tuo pačiu ir maisto pirmąją dieną toli neieškojome, tiesiog nusipirkome empenadų – bandelių, kurios panašios į kibinus ir jų galima rasti su įvairiais įdarais, nuo aštrios jautienos iki mozzarelos su pomidorais.
Antrąją dieną pasivaikščiojom po miesto centrą bei praėjome upės ar kanalo pakrante Puerto Madeiro, kur taip pat užsukome pasižvalgyti po istorinį burlaivį (Presidente Sarmiento). Atgal grįžome pėsčiųjų gatve Florida, kur daug žmonių šaukia „cambio“ siūlydami iškeisti užsienio valiutą geresniu kursu, taip pat yra daug turų, pasirodymų siūlytojų. Iš pradžių buvo įdomu, tačiau po to stengdavomės šitos gatvės vengti, nes vietoj to, kad grožėtis, tenka pastoviai vengti įkyrių pinigų keitėjų.
Trečiąją dieną ilgai išsimiegoję pirmiausia nuvažiavome atsiimti pesų, kuriuos išsikeitėme naudodamiesi internetinės bendrovės Azimo paslaugomis. Viskas pakankamai ilgai užtruko, taigi liko tik popietė, kurią praleidome viename iš rajonų prie pat centro – Palermo. Jame radome nuostabų parką „Paseo de Rosedal“ su daug žalumos, rožių ir tiltukų, o vakarop pasivaikščiojome po Palermo centrinę dalį, kuri dar vadinama Soho.
Priešpaskutinę dieną nuėjome į taip vadinamą „nemokamą turą“ po dar vieną rajoną Recoleta. Panašūs turai vyksta visame pasaulyje didesniuose miestuose, nors turas ir nemokamas, tai yra neturi susimokėti jokio mokesčio iš anksto ar turą rezervuoti, tačiau turo gale gido pastangas reikia įvertinti „arbatpinigiais“. Buvom šituos turus visai pamiršę, nes dažniausiai stengiamės vengti turų, patys susiplanuojame, ką darysime. Tačiau šitie turai dažniausiai būna įdomūs, gidai tikrai stengiasi, nes būtent pastangos lemia užmokestį. Turų metu ne tik pamatai svarbiausius taškus, bet tuo pačiu iš gidų išgirsti rekomendacijų apie kitas vietas, kurias verta aplankyti bei pasakojimų apie miestą, kurių pats, kaip turistas tikriausiai net nesužinotum. Šio turo finalas buvo apsilankymas Recoleta kapinėse, kuriose palaidota daug Argentinos aristokratų ir kurios daugiausiai žinomos dėl Evitos kapo. Kapinės primena labiau mažus namelius, tvarkingai sustatytus aplink mažas gatveles, ir kiekvienas jų turi vis gražesnę architektūrą: daugybė architektūros paminklų mažoje teritorijoje. Tikrai nuostabu pavaikštinėti po mažas gatveles ir pasigrožėti skirtingomis detalėmis. Atsisveikinę su gidu patraukėme į netoliese esančią ledainę, kurioje gavome nuostabių ledų! Tik pasirinkimas šiek tiek komplikuotas, kadangi pačių ledų nematai – yra tik iškabintas sąrašas. Taigi nors ir pasirinkimas buvo aklas, bet tikrai neblogas.
Kadangi birželio 4 d. buvo lygiai mėnesis, kaip mes kelionėje – nusprendėme atšvęsti ir vakare nuėjome į vieną restoranėlį („Los Remolinos“) netoli viešbučio. Jį buvome išsirinkę pagal Tripadvisor įvertinimus ir labai norėjome paragauti taip jau išgirtų argentinietiškų kepsnių. Vieta atrodo visai paprasta, bet kai atėjome, buvo likę tik keletas staliukų, nors dar buvo palyginus anksti. Meniu susideda daugiausia iš itališkų patiekalų: makaronų, picų (kas labai populiaru Argentinoje), bet taip pat vienas puslapis skirtas skirtingiems mėsos kepsniams. Kadangi kai kurių kaina buvo nurodyta pilnai arba pusei porcijos, iš ankstesnės patirties supratome, kad tikrai pagrindinio patiekalo užteks pasidalinti dviems. Išsirinkome kiaulienos išpjovos kepsnį (Loin Medallion) kartu su bulvių koše, o padavėjas užkandžiui dar pasiūlė Chorizo dešrelių. Prie kepsnio taip pat užsisakėme vyno – Ieva mėgsta baltą, Donatas – raudoną vyną, tačiau tai ne problema, nebūtina imti vieno butelio, galima tiesiog du mažesnius. Taigi apie patiekalus: kepsnys buvo vienas geresnių, kokius esame gyvenime valgę! Nors nesame labai dideli kiaulienos megėjai ir dažniausiai restoranuose renkamės jautieną ar avieną, tačiau šito kepsnio sugrįžtume vėl ir vėl. Gabaliukas tikrai nemažas, tačiau mėsa puikiai iškepta ir minkštut minkštutėlė. Tikriausiai ir A. Užkalnis neliktų jam abėjingas. Dešrelės buvo skanios, na bet kepsnio nustelbti negalėjo, o bulvių košę skanesnę galim pasidaryti namie (na bet tikriausiai nenuostabu, Argentina tikrai ne bulvių šalis).
Paskutinę dieną (kaip vėliau paaiškėjo – priešpaskutinę) turėjome dar pusę dienos pasivaikščioti po miestą ir tuo pačiu išsikeisti pinigų, kurių dar visai nemažai turėjo reikėti likusiam laikui Argentinoje. Sėkmingai pasikeitę pinigus, dar šiek tiek pasivaikščiojom po didžiausią prekybos centrą Buenos Airėse – Abasto, o tada jau buvo laikas judėti link oro uosto. Visas praėjusias dienas švietė saulė, o būtent tą dieną, kai mums reikėjo išskristi, apsiniaukė ir pakilo rūkas, kuris nesisklaidė visą dieną. Turėjome įtarimų, kad skrydis gali vėluoti ar būti atšauktas, kurie pasitvirtino atvykus į oro uostą. Tik įėjus pro duris pasitiko didžiulės eilės, kurių net nesimatė galo – vieni žmonės laukė prie registracijos kasų (kurios neveikė), kiti jau laukė prie klientų aptarnavimo skyrių, kad pasikeistų atšauktus skrydžius. Jokios informacijos anglų kalba, tik tai, kad mūsų skrydis vis dar nebuvo atšauktas. Galu gale radus vieną angliškai šnekantį atstovą, sužinojome, kad ir mūsų skrydis atšauktas ir artimiausias skrydis tik kitą rytą. Tai reiškė, kad dar vieną naktį teks praleisti mieste – susiradę nebrangų hostelį netoli oro uosto, ten ir praleidome naktį. Kitą ryte anksti atsikėlę vėl patraukėme į oro uostą, kaip paaiškėjo vėliau, tik tam, kad sužinoti, jog mūsų skrydis atidėtas. Iš pradžių tik valandai, bet galų gale išskridome tik po gerų 4 valandų laukimo. Donatas turi auksinę DNB Visa kortelę, taigi pažiūrėsime, kaip gerai veikia jos kelionės draudimas.
Po 1,5val skrydžio pasiekėme Kordobą, kuri pasitiko saule ir šiluma. Nustebino tai, kad išėjus iš terminalo, nebuvo matyti nei vieno taksi, taigi teko laukti, kol taksi atvažiuos iš miesto. Galėjome važiuoti miesto autobusu, tačiau pasirodė, kad juo galima važiuoti tik turint specialią kortelę atsiskaitymui, grynųjų pinigų vairuotojai nepriima.
Pagaliau sulaukę savo taksi, nuvažiavome link miesto, kur vėl naudojomės Couchsurfing‘u ir apsistojome pas Amaliją, brazilę, kurį atvažiavusi čia studijuoti doktarantūros ir gyvena kartu su savo dukra. Tuo pačiu pas ją viešėjo jos mama, taigi su mumis buvo tikrai pilni namai. Amalia pavaišino pietumis, po kurių patraukėme link miesto centro apsižvalgyti ir rasti kokį barą, kad galėtume pasižiūrėti Čempionų lygos finalą. Po Barcelona pergalės dar liko šiek tiek laiko apsižvalgyti. Pats Kordobos centras nėra labai įspūdingas, tačiau yra ne viena tikrai graži bažnyčia ir miesto aikštė. Tai antras pagal dydį miestas Argentinoje, nors iš pradžių to tikrai nesijaučia. Panašus jausmas, kaip ir tik atvažiavus į Manausą Brazilijoje.
Vakare Amalia pakvietė kartu su jos draugais iš Couchsurfing‘o eiti į balkaniškos muzikos vakarėlį, kuris vyko viename iš miesto klubų. Buvome jau šiek tiek pavargę po visų nesklandumų su lėktuvais ir tikėjomės, kad ilgai neužtruksime, tačiau sužinojome, kad vakarėliai Argentinoje prasideda tik apie 1val nakties (!). Šiek tiek apšilę Amalijos namuose gerdami tradicinius Kordobos kokteilius – itališkas žolelių likeris Ferne su kola – apie vidurnaktį patraukėme link naktinio klubo. Jau buvo maždaug puse pirmos, tačiau klubo durys vis dar buvo užrakintos. Na bet kaip ir buvo žadėta, į vidų patekome tik apie 1val. nakties. Dar apie pusvalandį užtruko, kol susirinko daugiau žmonių ir vakarėlis pagaliau įsivažiavo. Buvo tikrai smagu, daug prisišokome ir maždaug pusę penkių ryto patraukėme atgal pas Amaliją pagaliau miegoti.
Kitą dieną atsibudome apie 11val ryte ir kas įdomiausia, beveik nesijautėme pagiringi. Pavalgę pusryčius-pietus netoli esančioje užkandinėje nuvažiavome į taip vadinamą Naująją Kordobą – naujesnį miesto rajoną su universitetu, parkais ir zoologijos sodu. Kadangi abu mėgstame zoologijos sodus, ten iš pradžių ir nuėjome. Buvome šiek tiek skaitę, kad Kordobos zoologijos sodas jau pasenęs ir gyvūnų laikymo sąlygos tikrai ne pačios geriausios. Na iš tikrųjų jos nėra pačios geriausios, kokias esame matę, bet tikrai neblogos – geresnės, nei Kauno zoologijos sode. Pamatėme įvairių gyvūnų, netgi kelis nematytus, kas pasitaiko ne taip ir dažnai pastaruoju metu.
Po zoologijos sodo dar pasivaikščiojome dideliame miesto parke, kur sekmadienį buvo begalė žmonių. Buvome girdėję, kad Pietų amerikoje žmonės tiesiog apgula parkus savaitgaliais ir tai buvo gera proga tuo įsitikinti. Parkas didelis, gražus ir kruopščiai prižiūrimas. Kadangi jau vakarėjo, patraukėme link miesto centro, kur dar tikėjomės pasivaikščioti, bet vis dėlto jėgų nebuvo baisiai daug po vakar ir po dar kilometro ar dviejų apsistojome mažoje kavinukėje, kur dar kartą įsitikinome kokie skanūs Argentinoje ledai. Viena iš šito priežasčių yra tai, kad šalyje labai daug imigrantų iš Italijos palikuonių, kurie sėkmingai pritaikė ledų gamybos paslaptis ir čia. Jei viešėsite Argentinoje, be kepsnių, būtinai paragaukite ledų!
Vakare dar apsilankėme miesto prekybininkų mugėje, kur galima įsigyti įvairių rankdarbių, antikvariato ar tiesiog išgerti alaus viename iš daugelio barų šiame rajone. Ilgai neužsibuvome ir apie 9val. vakaro patraukėme atgal pas Amaliją, kadangi rytoj iš ryto laukė 12val kelionė autobusu į Saltą – miestelį visai prie pat kalnų, kur planuojame praleisti bent kelias dienas tyrinėdami apylinkes.
Pinigų keitimas – kadangi Argentinoje vis nesibaigia ekonomikos problemos, valiutos kursas yra nepastovus ir pastoviai krenta kitų valiutų atžvilgiu. Pvz. dar prieš 10 metų oficialus kursas buvo ~2-2,5 peso už JAV dolerį, o dabar jis jau pasiekęs 9 pesus. Tuo pačiu egzistuoja du skirtingi valiutos keitimo kursai – oficialus ir „mėlynasis“ (blue rate). Oficialus yra nustatytas vyriausybės ir kaip minėta anksčiau yra 9 pesai už JAV dolerį, o „mėlynasis“ (keitimas juodojoje rinkoje) – 12,5 pesų už JAV dolerį. Atsiskaitant kortele, imant pinigus iš bankomato ar keičiant pinigus banke taikomas tik oficialus kursas, taigi tikrai apsimoka šiek tiek pasistengti ir pasikeisti pinigus „mėlynuoju“ kursu tiesiog gatvėje (geriausias kursas, bet nevisada saugu) arba pasinaudoti Xoom ar Azimo bendrovių paslaugomis, kurios leidžia internetu pervesti norimą sumą doleriais, svarais ar eurais ir atsiimti ją vietoje pesais. Jų kursas šiek tiek blogesnis, nei Blue rate, bet žymiai geresnis, nei oficialus (Azimo kursas buvo ~11,5 peso už dolerį). Kadangi nelabai pasitikėjome valiutos keitėjais gatvėje, nes šansas gauti netikrų banknotų tikrai didelis, pasinaudojome Azimo paslaugomis ir iš tikrųjų viskas pavyko labai sklandžiai. Iš vakaro pervedėme jiems pinigų, o kitą rytą jau galėjome juos atsiiimti. Kitas variantas – mokėti doleriais kavinėse ar viešbučiuose, kur pardavėjai taip pat pritaiko geresnį kursą, Kadangi grynųjų dolerių mums jau ne tiek daug ir belikę, šito varianto neišbandėme. Apibendrinant, vežkitės grynų pinigų ir tik atvykę į Argentiną iš bankomato imkite tik sumą, reikalingą taksi ir pirmam vakarui, likusius pinigus keiskitės gatvėje arba naudojantis Azimo paslaugomis, pvz. perveskite jiems pinigų, prieš keliaudami į Argentiną. Dar vienas variantas, keiskitės pinigus Brazilijoje, kur normalioje keitykloje kursas buvo 12 pesų už dolerį.
Kas labiausiai įstrigo:
- Ledai ledai ledai!
- Recoleta kapinės.
- Puikus kepsnys Los Remolinos restorane.
- Argentinietiški vakarėliai su daug šėlsmo ir daug energijos. Kokteiliai ar alus parduodami litro bokaluose, kuris dažniausiai eina ratu tarp draugų šokių aikštelėje.
- Empenados – Argentinietiški kibinai.
- Burlaivis „Presidente Sanriemo“.
- Miestų parkai. Ypač „Paseo de Rosedal“ Palermo rajone Buenos Airėse.