Ilha Grande (Didžioji sala)
Po intensyvios savaitės džiunglėse laukė savaitgalis saloje Ilha Grande, kuri yra visai netoli Rio de Žaneiro (~100km, bet kelio ~2,5val, kurio nemaža dalis driekiasi nuostabia Atlanto vandenyno pakrante). Kadangi iš Manaus atskridome pakankamai vėlai, todėl pernakvojome vieną naktį Rio de Žaneire, ten pat, kur buvome apsistoję prieš tai. Kitą ankstyvą rytą pervežimo kompanija (Easy transfer Brazil) paėmė mus iš namų ir po pietų jau buvome saloje. Pirmiausia šiek tiek daugiau nei 3 valandas važiavome mikroautobusu iki uosto, po to šiek tiek palaukėme kelto ir po valandos supimosi ant bangų buvome Ilha Grande. Salą galima pasiekti ir viešuoju transportu, tačiau atrodo, kad kuo toliau tuo labiau norime patogumo, taigi kartais viešąjį transportą iškeičiame į taksi ar privačius pervežimus. Žinoma, tai kainuoja šiek tiek brangiau, bet patogiau ir leidžia ilgiau pamiegoti.
Sala iš pirmo žvilgsnio pasirodė ne tokia ir maža, bet jauki. Pagrindiniame miestelyje matėme tik kelis automobilius: policijos ir gelbėtojų. Susisiekimas ten vyksta, galima sakyti, tik mažesniais ar didesniais laivais. Atvažiavę šiek tiek pasigailėjome, kad praleisime tik dvi naktis, norėjosi ilgiau pabūti toje ramybėje ir pagulėti paplūdimiuose, deja, tolimesnis maršrutas jau buvo suplanuotas. Pasidėję daiktus viešbutyje patraukėme į nediduką paplūdimį, į kurį reikia paėjėti šiek tiek takeliu už miestelio. Vanduo gegužės mėnesį nėra labai šiltas, kadangi artėja žiema, bet tikrai ne šaltesnis nei vasarą Baltijos jūroje. Kadangi neturėjome daug laiko ir norėjome geriau pažinti salą, antrą dieną pasiėmeme ekskursiją su kateriu po salos įlankėles ir paplūdimius. Jos metu aplankėme Žaliąją ir Mėlynąją įlankas, kurios turistus traukia galimybe panardyti su vamzdeliu ir pasigrožėti įvairiausiomis margaspalvėmis žuvimis. Tą dieną ne visada švietė saulė, taigi sąlygos nebuvo idealios nardymui, bet kadangi vanduo labai skaidrus, matomumas buvo tikrai geras. Taip pat sustojome keliuose atokiuose paplūdimiuose, kuriuos galima pasiekti tik vandeniu. Visa diena praėjo labai ramiai, plaukiojant, gulint paplūdimiuose ir nardant. Paskutinę dieną pasivaikščiojom salos takeliais, nuėjome iki krioklio ir seno nebenaudojamo akveduko, šiek tiek dar pagulėjome paplūdimyje ir pasiruošėme kelionei tolyn.
Kas buvo įdomu Ilha Grande:
- Restoranuose pagrindiniai patiekalai visada skirti dviems žmonėms. Jeigu esi vienas arba nori valgyt skirtingus patiekalus, tada kainuoja 60% visos kainos. Populiaresnėse vietose, ypač prie paplūdimio pakankamai brangu. Dviems žmonėms kainos svyruoja nuo 90 iki 140 braziliškų pinigų, kurie kursu atitinka litą. Tačiau galima rasti ir pigesnių vietų, kur mokama pvz. 4 braziliški pinigai už 100 g. pasirinkto maisto.
- Beveik visi turistai, kuriuos matėme saloje buvo jauni, daugiausia poros. Taigi atrodo, kad sala populiariausia tarp jaunų keliautojų, nors kita priežastis tikriausia ta, kad šiuo metu yra ne sezonas ir viskas daug ramiau. Saloje daug hostelių, yra ir vietų kur galima atvažiuoti su palapinėmis. Kai būdami Manaus susipažinome su vokiete, ji klausė ar ta sala nėra tik vieta, kur brangūs viešbučiai ir nieko daugiau. Tai iš tikro taip nėra, mažyčiai viešbutukai bei daug pasivaikščiojimo kelių aplink visą salą labiau traukia jaunimą.
- Viskas tik turistams – agentūros organizuojančios turus, apgyvendinimo vietos, restoranai. Tačiau niekas nieko įkyriai gatvėje nesiūlo. Reikia pačiam eiti ir domėtis, jeigu nori gauti informacijos.
Tikimės, kad į šitą salytę dar kada sugrįšime. Liko daug neaplankytų vietų, tarp jų ir vienas gražiausių paplūdimių Brazilijoje – Lopez Mendes.
Paratis
Iš salos išvykti pasinaudojome ta pačia pervežimo agentūra ir vakare atvykome į istorinį miestą Paratį. Jis žymus tuo, kad anksčiau į iš jo uosto gabendavo auksą į Portugaliją. Dėl to iš kasyklų į Paratį buvo nutiestas taip vadinamas „Aukso kelias“. Paratis žavi savo senamiesčiu, kuriame išsidėstę maži balti namučiai ir baltos bažnyčios. Prieš keletą dešimtmečių gyventojai suprato, kad galima neblogai gyventi iš turizmo, todėl senamiestis buvo renovuotas, jame nevažinėja mašinos, pilna mažų gatvyčių ir parduotuvių skirtų turistams. Aplink Paratį nuostabi gamta: kalnai, paplūdimiai ir jūra.
Tą sekmadienį, kai atvykome, buvo Sekminės, taigi pamatėme kaip jas švenčia brazilai. O švenčia jie tikrai gražiai ir aktyviai: visa bažnyčia išpuošta gyvomis gėlėmis, mišių metu skamba dainos, vaikai sprogdina petardas ir daug daugiau žmonių, nei telpa į bažnyčią.
Tiek Ilha Grande, tiek Paratis (sakytume labiau Ilha Grande) verti laiko, jeigu esate Brazilijoje. Ypač todėl, kad jie yra pusiaukėje tarp dviejų pagrindinių miestų San Paulo ir Rio de Žaneiro. Patogu ir neatima daug laiko.
Kuritiba
Po apsilankymo Paratyje laukė ilga kelionė iki kito kelionės taško – miesto Kuritiba. Pirmiausia 6 valandos autobusu iki San Paulo ir po to dar 6 valandos miegamuoju autobusu iki Kuritibos. Šį miestą buvome pasirinkę kaip tarpinę stotelę iki krioklių ir turėjome iš anksto nusipirkę labai pigius lektuvo bilietus: Kuritiba – Iguazu – $33. Žinojome, kad šitas miestas labai tvarkingas, jame daug europiečių palikuonių ir ypatingai daug turinčių lenkų kraujo. Ir iš tikrųjų, tai pirmas iš miestų, kuriame vietiniai nežiūri į mus kaip turistus. Parduotuvėse labai nustebdavo, kai pasakydavom, kad nesuprantam portugališkai. Miesto centre nei vienos šiukšlytės ir nuolatos galima matyti tvarkytojus, kurie vis dėlto kokią šiukšlę randa pakelti. Labai tvarkinga autobusų stotis, nauji taksi (geresni nei Zuoko), modernios autobusų stotelės mieste. Atrodo viskas apgalvota ir sutvarkyta. Susidūrėme tik su vienu nesklandamu norėdami surasti maisto parduotuvę – vaistinių visur pilna, o parduotuvę, tik kurį laiką pasivaikščioję, suradome vieną. Pats miestas turistiniu požiūriu nėra labai ypatingas ir iš tikro primena Lenkijos miestus. Dėl jo tikriausiai nevažiuotum į Braziliją, bet kadangi pakeliui, tai įdomu pamatyti kitokią Braziliją.
Kitas kelionės tikslas Iguasu kriokliai!