Iš La Pazo nusprendėme naudotis Bolivia Hop kompanijos paslauga, kuri leidžia už 49$ nuvažiuoti iki Kusko (Cusco) Peru, tuo pačiu sustojant keletą kartų palei Titikakos ežerą. Taigi anksti ryte pajudėjome iš aukščiausios pasaulyje sostinės link aukščiausio, naudojamo laivybai, ežero (aukštis svyruoja apie 3800-3900 metrų virš jūros lygio). Žemėlapis rodė, kad turėtume važiuoti greitkeliu, taigi tikėjomės šiek tiek pamiegoti pakeliui. Tačiau pasirodė, kad tas greitkelis yra paprasčiausias žvyrkelis, kas iš tikrųjų labai nenustebino, nes jau buvom su tuo susidūrę pakeliui iš Uyuni miestelio.

Po kelių valandų kelio pasiekėme ežerą, kur turėjome persikelti į kitą ežero krantą su visu autobusu. Atrodytų, kad autobusui reikės didelio kelto, tačiau keltas buvo ne ką didesnis už patį autobusą. Vis dėlto viskas pavyko sėkmingai ir po dar maždaug valandos kelio pasiekėme mažą Kopakabanos miestelį, įsikūrusį ant ežero kranto. Pats Titikakos ežeras dydžiu labiau primena jūrą, bet nuo jūrų akivaizdžiai skiriasi savo ryškiai mėlyna gėlo vandens spalva. Kraštovaizdis važiuojant ežero pakrante įspūdingas, mėlyna spalva puikia dera su žaliai geltonomis pievomis ir dirbamais laukais.

Pats Kopakabanos miestelis gan mažas, tačiau turi tikrai didelę ir gražią bažnyčią, kurį iš esmės yra vienintelis architektūrinis turistinis objektas. Visa kita – gamtos grožis. Kopakabana taip pat garsėja savo keptais upėtakiais, kurių čia galima paragauti įvairiausių rūšių – kepto, skrudinto, troškinto ir su įvairiausiais padažais. Paragavome ir mes, upėtakis buvo tikrai skaniai iškeptas, na bet labai kažkuo neišsiskyrė. Beje, įdomus dalykas tai, kad upėtakiai natūraliai čia negyveno ir buvo įveistas dirbtinai. Nieks mums taip ir nepaaiškino, kodėl to reikėjo, nes ir prieš tai ežere buvo pilna žuvų, kurias vietiniai sėkmingai gaudė. O atvežtasis upėtakis per kelis metus visas tas kitas rūšis sėkmingai išnaikino ir dabar beliko tik trys rūšys žuvų ežere.

Po pietų laukė ekskursija į Saulės salą (Isla del Sol), kuri buvo ir tebėra svarbi religinė vieta vietiniams gyventojams. Bolivijai priklauso dvi salos, be minėtosios Saulės, dar yra Mėnulio sala. Indėnų legendos teigia, kad būtent Isla del Sol (Saulės) saloje gimė saulė, iš čia kilo ir pirmieji inkai – Manco Capac ir jo sesuo bei žmona Mama Ocllo. Manoma, kad Saulės sala taip pat suteikė vardą ir pačiam Titikakos ežerui, nes saloje yra tuo pačiu vardu vadinamas akmuo, kurio forma, esą, primena pumą („Titi Kharka“ reiškia „pumą“ aimarų indėnų kalba). Iš tikrųjų, ir pats ežeras savo forma primena pumą. Saloje yra išlikę keletas senovinių griuvėsių ir vis dar tebėra mažas miestukas, kurio gyventojai dabar daugiausia pragyvena iš turistų. Saloje laukė maždaug 1,5km pasivaikščiojimas, kas atrodytų yra vieni juokai, tačiau, kai aukštis arti 4000m, tai pasidaro ne taip ir lengva, ypač lipimas laiptais į viršų. Na bet viską atperka nepakartojami vaizdai iš šios salos į žemyninę dalį ir kitą salą. Iš salos taip pat matosi snieguotos kalnų viršūnės, kurios atrodo visai neaukštai, nors iš tikrųjų yra ~5-6km aukštyje.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Po apsilankimo saloje laukė maždaug 40min kelionė link Peru sienos. Pasienio procedūros, kaip ir Argentinos pasienyje buvo labai paprastos – išvykimo štampas Bolivijoje ir atvykimo štampas Peru. Buvome girdėję atsiliepimų, kad Bolivijos – Peru sienos kirtimas yra gan komplikuotas dėl didelės korupcijos, tačiau nieko panašaus neišvydome – viskas buvo sklandu ir paprasta. Taigi saulei leidžiantis atsidūrėme Peru ir pirmasis dalykas kritęs į akį buvo tiesiog pastebimai didesnė tvarka, nei Bolivijoje. Nors panašumų vis dėlto yra, tačiau atrodo, kad Peru žmonės tvarkosi kur kas atsakingiau. Besimėgaudami saulėlydžiu ežere, po kelių valandų pasiekėme Puno – didžiausią Peru miestą Titikakos pakrantėje. Puno ilgą laiką buvo ir dar vis tebėra svarbus kalnakasybos regionas, kur kasamas auksas ir kiti metalai.

Puno apsistojome trims naktims, taigi turėjome tiek laiko pailsėti, tiek aplankyti pagrindines miesto turistines atrakcijas – tikras ir netikras (plaukiojančias) salas ežere. Taigi pirmąją dieną pailsėję ir pasivaikščioję po miesto senamiestį, kitą dieną išplaukėme į turą po Taquile salą ir dirbtines Uros salas. Šios salos garsios tuo, kad jose jau kelis tūkstantmečius gyvena Urai, o salos yra pagamintos tiesiog iš meldų. Šiuo metu 42 salose gyvena apie 2000 žmonių ir nors prieš 500 metų urų kalba buvo beveik pamiršta, kai kurios senosios tradicijos išliko. Taquile saloje gyvena 2200 Taquilenos tautos atstovų. Taquilenos išgarsėjo savo tekstilės gaminiais, o audimu daugiausia užsiima vyrai. Taquile saloje galioja bendruomenės taisyklės „nevok, nemeluok, netinginiauk“. Saloje nėra šunų, kačių, automobilių, policijos ir viešbučių. Vietinė valdžia renkama tiesiog balsuojant miestelio aikštėje, o gyventojų socialinė padėtis atsispindi jų aprangoje – galima sužinoti, kas yra susituokęs, kas yra miestelio valdžioje ir t.t. Pati sala savo kraštovaizdžiu šiek tiek primena Saulės salą Bolivijoje, tačiau gyventojai skirtingi. Kaip minėta anksčiau, jie užsiima itin kokybiškos tekstilės gamyba, kurios technologija yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Saloje turėjome progą gyvai pamatyti kaip verpiami siūlai (tai daro moterys) ir kaip audžiama medžiaga (tai daro vyrai). Taip pat pamatėme liaudiškus šokius, kuriuose sudalyvavome ir patys.

Grįžtant prie Uros salų, jas aplankėme po pietų, jeigu tiksliau vieną mažą salą, kurioje gyvena 20 gyventojų (5 šeimos). Saloje viskas – tiek pati sala, tiek namai, tiek valtys yra padaryti iš paprasčiausių meldų. Yra daug teorijų, kodėl žmonės pasirinko tokį sudėtingą gyvenimą – pvz. viena teorija teigia, kad El Nino klimato reiškinys prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų lėmė keliasdešimt metų be lietaus džiunglėse, taigi gyventojai iš ten atkeliavo prie Titikakos ežero, kur vandens buvo dar pakankamai. Tačiau, kadangi prie ežero jau gyveno daug kitų žmonių, jiems neliko ką daryti kaip įsikurti tiesiog ežere. Taip pat teigiama, kad atvykus ispanams, vietiniai gyventojai nuo jų slėpėsi taipogi šiose dirbtinėse salose. Šiuo metu dar vis yra pastovių gyventojų salose, tačiau jų vis daugiau ir daugiau persikelia į Puno ar kitus miestus, arba tiesiog gyvena salose tik dėl turistų. Bet kokiu atveju, buvo labai įdomu pažvelgti į tokį sunkiai suvokiamą žmonių gyvenimą ir pasirinkimą taip daryti. Klimatas tikrai nėra pats geriausias, dienomis temperatūra normali, tačiau naktį ji dažnai nukrenta iki 0 laipsnių, o šildymas salose irgi komplikuotas dėl gaisro rizikos.

Beje, situacija su šildymu Peru panaši kaip ir Bolivijoje. Kas keisčiausia, jokio centrinio šildymo, nei viešbučiuose, nei paprastuose gyventojų namuose. Taip pat gyventojai nenaudoja pečių šildymui, tik maisto gaminimui. Taip ir nesupratome tokio jų sprendimų, nes girdėjome tikrai ne vieną ir ne du nusiskundimus dėl šalčio. Nors pasak tų pačių vietinių gyventojų, reikia tiesiog daugiau apsikloti miegant ir nesušalsi.

Tiek apie Titikakos ežerą. Kitą dieną jau pajudėjome link Kusko, svarbiausio Inkų miesto ir pagrindinio taško Maccu Picchu ekspedicijoms pradėti. Įspūdžiai iš ten jau netrukus!