Skrydis is Stambulo į San Paulą truko 12,5 valandos ir tai buvo ilgiausias skrydis mūsų gyvenime. San Paulas oro uostas pakankamai tvarkingas. Praėjus pasų patikrą, kuri buvo kur kas paprastesnė nei JAV, išsikvietėme Uber (laimei, kad buvo nemokamas wifi orouoste) ir pajudėjome į centrą. Uber pasirinkome dėl to, kad kaina yra panaši dviems žmonėms kaip ir važiavimo viešuoju transportu. Pvz, už Uber sumokėjome 98 realus, o autobusas + metro kiekvienam būtų kainavę po 50 realų. Nelabai pasitikėjome vietiniais brazilijos vairuotojais, tačiau Uber mus nuvežė tiesiai į reikiamą vietą be jokių apylankų. Beje realo kursas su doleriu ir kitomis valiutomis yra labai panašus kaip ir buvo lito, taigi gana lengva lyginti kainas su lietuviškomis.

Pirmoms nakvynėms naudojome Couchsurfing‘ą. Vicente, kuris gyvena Liberdade rajone, priėmė mus trims naktims. Jis turi savo advokatų kontorą tame pačiam pastate kaip ir keletą butų. Tame pačiame bute, kur gyvena jis, buvo jau apsistojusios olandė ir čilietė, taigi mums davė atskirą butuką, kuris buvo mažiukas, tačiau turėjo viską, ko mums reikėjo: du čiužinius ir dušą. Vicentė taip pat padėjo suplanuoti maršrutą San Paule, taip pat keletą kartų su juo nuėjome vakarienės. Vienas įdomus dalykas apie Liberdade rajoną yra tai, kad jis – japonų kvartalas San Paule. Pirmieji japonai čia įsikūrė prieš maždaug 100 metų ir iki šiol ten gyvena, nors dėl įvairių priežasčių jų populiacija mažėja. Čia galima rasti tradicinių japoniškų krautuvėlių, restoranų bei šiek tiek japoniškos atributikos gatvėse. Taigi pirmoji Couchsurfing‘o patirtis Pietų Amerikoje buvo tikrai nebloga ir įdomi.

Tik atskridus į San Paulą ir pasidėjus daiktus Vicentė pasiūlė nueiti į Couchsurfing‘o susitikimą-vakarėlį. Jis vyksta kiekvieną antradienį San Paulo naujamiestyje esančiame bare. Susirinko tikrai nemažai žmonių, tiek tų, kurie priima atvykėlius, tiek ir pačių turistų. Ten taip pat pirmą kartą paragavome deserto iš Acai (Google sako, kad lietuviškai verčiasi kaip aliejinės kopūstpalmės uogos) bei išgėrėme Caipirinhos. Vieniems brazilams paklausus iš kur esam ir pasakius, kad iš Lietuvos, jie iš karto prisiminė, kad matė, jog mūsų meras važinėja su tanku per mašinas pastatytas neleistinose vietose. Jie sakė, kad pavydi tokio mero ir norėtų tokį turėti San Paule. Taigi A. Zuoko PR‘as žinomas net ir Brazilijoje.

Daugiau nuotraukų čia!

Kitą dieną, prieš einant pasivaikščiot po senamiestį, išsikeitėmė šiek tiek turėtų dolerių į realus kelionių agentūroje “Tunibra”. Jie turi atskirą keityklą, kurią, kiek matėm, saugojo kokie septyni apsauginiai lauke ir viduje. Vicente sakė, kad kursas joje geresnis, negu bet kuriame banke. Tai tikrai galime patvirtini ir rekomenduoti. Pvz, orouoste išsikeisti tikrai neapsimokėjo, nes siūlė tik 225 realus už 100 dolerių. Tuo tarpu “Tunibra” pinigų keitykloje gavome net 308 realus už 100 dolerių.

Išsikeitę pinigus pirmiausiai aplankėme katedrą, kuri nebuvo labai išpuošta viduje, tačiau languose buvo nemažai gražių ir didelių vitražų su šventaisiais. Aplink katedrą nėra labai saugu, pirmiausiai dėl to, kad šalia esančiame parke gyvena narkomanai tikėdamiesi, kad ten bus saugu, kadangi priešais jį yra teismo rūmai ir aplinkui daug policijos. Kitose vietose narkomanai negali ramiai gyventi, nes vietiniai brazilai jų labai nemėgsta ir dėl to gali būti net nužudyti. Vėliau praėjome pro pirmąjį San Paulo namą, kuris buvo pastatytas šešioliktame amžiuje ir labai panašus į ispanų misionierių pirmąsias gyvenamąsias vietas Kalifornijoje. Apsilankėme ir buvusiame Brazilijos Banko pastate, kuris šiuo metu yra paverstas į muziejų, tačiau apačioje yra išlikusios šarvuotos durys, už kurių laikydavo pinigus ir auksą. Kiekviename muziejaus aukšte yra eksponuojami skirtingų menininkų darbai, taip pat yra tokių dailininkų, kaip Pikaso ar Dali, paveikslų.

San Paulo senamiestyje yra nemažai apleistų aukštų pastatų (30-40 aukštų), kurie iš pradžių buvo normalūs gyvenamieji namai, tačiau po kurio laiko dėl įvairiausių priežasčių tapo aukščiausiais lūšnynais, kol kažkada vyriausybė išvarė gyventojus iš jų. Vis dėlto matant skalbinius džiūstančius ant langų atrodo, kad ten žmonės vis dar gyvena. Pakeliui į geležinkelio stotį taip pat matėsi nemažai panašių pastatų, kurie dar vis pilnai gyvenami, bet iš išorės jau gerokai aptrupėję. Tarp tokių pastatų išlenda vis koks naujas objektas, kaip pvz metro stotis, pastatyta furbolo čempionatui.

Prieš pietus užkilome į vieną iš aukščiausių pastatų San Paulo centre – Santander dangoraižį. Kas įdomu, kad bankas leidžia visiems norintiems nemokamai užkilti į viršų ir pasigrožėti miesto vaizdais iš terasos paskutiniame aukšte. Po apsižvalgymo nuėjome į tame pačiame pastate esančią kavinę pietų, kadangi tos dienos patiekalas buvo pats populiariausias Brazilijos nacionalinis valgis – Feijoada. Tai patiekalas iš jautienis ir kiaulienos troškinio, dešrelių, pupelių, ryžiu, maltų kukurūzų, įvairių salotų ir dar kelių dalykų. Tikrai skanu ir labai labai daug, šiek tiek pasigailėjome, kad ėmėme po patiekalą atskirai, o ne dalinomės vienu dviese.

Po to aplankėme San Paulo pagrindinį turgų, kur prekiaujama įvairiais maisto produktais – vaisiais, mėsa, žuvimi ir t.t. Kas įdomu, kad turguje kainos didesnės, nei perkant tiesiog gatvėje ar iš parduotuvių. Anot vietinių taip yra todėl, kad turguje viskas yra aukštesnės kokybės ir jie ten perka tik specialioms progoms. Ir iš tikrųjų, to paties patiekalo kaina turguje esančiam bare buvo gan ženkliai didesnė, nei pačiame centre, kur valgėme pietus.
Kitą dieną aplankėme Ibirapuera parką, kuris yra vienas iš didžiausių parkų pasaulyje ir yra lyginamas su tokiais parkais kaip Niujorko ar Tokijo. Parke yra net 10(!) muziejų, taigi be vaikčiojimo tvenkinių pakrantėmės, tikrai yra ką veikti. Mes aplankėme tik vieną muziejų – Afro-brazilų kultūros. Tikrai įdomus muziejus, pasakojantis Afrikos gyventojų atsiradimą (ne tokį linksmą) ir gyvenimą (šiek tiek linksmenį) Pietų Amerikoje. Pats parkas labai švarus ir tvarkingas, pilnas pikniko stalų, tai pat galima pamatyti bent keletą paukščių rūšių iš labai arti. Trumpai tariant, tikrai vertas skirti gerą pusdienį pasivaikčiojimui jame.

Paskutinę dieną San Paule skyrėme apsilankymui Botanikos sode, kuris yra dar vienas nuostabus parkas dideliame mieste. Susisiekimas su juo gan patogus autobusais, tačiau kadangi mums buvo arčiau metro stotis, nutarėme važiuoti juo ir šiek tiek paeiti nuo stoties. Pereiti teko gan „įdomų“ rajoną, kuris nebuvo taip vadinamas lušnynas, bet vietomis atrodė panašiai. Nesijautėme visiškai saugiai, bet buvome nustebinti vietinių gyventojų draugiškais patarimais, kur geriau kirsti greitkelį, kuris buvo paskutinė kliūtis link parko. Pats parkas tikrai gražus ir įdomus, kuriame be augalų galima sutikti įvairių gyvūnų, pvz matėme kelias bezdžiones, tačiau nepasisekė pamatyti tinginio, kuris atrodo moka labai gerai slėptis nuo žiurovų.
Tiek apie San Paulą, o už kelių dienų ispūdžiai iš Rio de Žaneiro, kuris mus pasitiko saule, šiluma ir nuostabiais paplūdimiais!

One thought on “San Paulas – didžiausias neturistinis miestas pasaulyje”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *