Nenoriai palikę amžinąją vasarą Prancūzų polinezijoje atskridome į ankstyvą pavasarį Oklande, Naujojoje Zelandijoje. Kas įdomu, kad dėl datos linijos keitimo, praradome vieną dieną – išskridome ketvirtadienį vėlai vakare, o atskridome jau šeštadienį iš ryto. Išėjus iš oro uosto pasitiko apniukęs dangus ir tik kokie 15 laipsnių šilumos, gal net šiek tiek mažiau. Pridėjus dar tai, kad transportas čia važinėja kita kelio puse, pasijutome šiek tiek kaip grįžę į Angliją. Ten taip ir nespėjome išbandyti vairavimo kaire puse, o čia laukė visas mėnesis tokio malonumo, kas šiek tiek neramino. Na bet iki to dar turėjome porą dienų Oklande be automobilio, bet su Donato gimtadieniu.
Kadangi mūsų viešbutis neturėjo laisvų kambarių anksti ryte, pasidėję daiktus, išėjome pasivaikščioti po miesto centrą. Buvo savaitgalio rytas, taigi žmonių gatvėse nebuvo daug ir iš tikrųjų kaip milijoniniam miestui atrodė tuštoka. Miesto architektūra priminė JAV, nes labai senų pastatų tiesiog nėra, o dauguma pastatų centre – aukšti stikliniai bokštai.
Centrą gan greit apėjome ir kadangi dar turėjome kelias likusias valandas, nusprendėme persikelti per įlanką į Devenporto miestelį, kuris daug mažesnis, nei Oklandas ir vidury jo galima rasti kalną, nuo kurio atsiveria nuostabi Oklando panorama. Keltas kainavo po 6 zelandietiškus dolerius ir po 15 minučių jau buvome kitoje pusėje. Į kalną ilgai kopti nereikėjo, o panorama buvo tikrai puiki. Pats miestelis taipogi vertas dėmesio, su daugybe mažų parduotuvėlių ir kavinukių senoviško angliško stiliaus pastatuose. Jei kada būsite Oklande ir turėsite kelias valandas laisvo laiko, tikrai rekomenduojame čia apsilankyti.
Sekmadienio rytas buvo visiška priešingybė apniukusiam šeštadieniui, skaisčiai švietė saulė, taigi nieko nelaukdami išėjome pasigrožėti pagrindiniu miesto parku (Albert Park), kuriame taip pat yra didžiausias miesto muziejus, pavadintas Oklando karo muziejumi, nors apima daug daugiau, nei tik karus. Ten praleidome kelias valandas ir nemažai sužinojome apie Naujosios Zelandijos istoriją, maorių kultūrą bei, kaip pridera karo muziejui, apie šalies kariautus karus. Po pietų dar spėjome pasivaikščioti po jachtų uostą, išbandyti vietinio alaus, kuris gan brangokas, tiesą sakant, o vakarą praleidome beplanuodami kelias ateinančias dienas, nes jokio konkretaus maršruto dar neturėjome.
Pirmadienį Donatas paseno dar vienais metais, o tai reikėjo kažkaip pažymėti. Šuolis nuo aukščiausio pastato Naujoje Zelandijoje – Sky Tower – tam puikiai tiko. Beje, šuolio video galite pamatyti mūsų Facebook puslapyje. Šuolis buvo tikrai įspūdingas ir priminė taip vadinamą BASE šuolį parašiutu, kai šokama ne iš lėktuvo, o nuo kokio aukšto pastato. Dar pridėjus tai, kad organizatoriai leido antrą kartą šokti nemokamai, buvo tikrai puiku. Po gimtadieninio kokteilio ir trumpo pasivaikščiojimo bokšto apžvalgos aikštelėje, laukė kita pramoga – automobilio pasiėmimas ir vairavimas kairiąja kelio puse link salos šiaurinės pusės.
Transporto priemonę nuomavomės iš Jucy kompanijos, ėmėme patį pigiausią variantą (16 NZD dienai) ir gavome 2003 metų automatinį Nissan Bluebird – paprastą ir ekonomišką automobilį. Iš Oklando pajudėjome link Whangarei miestelio, kur turėjome praleisti naktį. Vairavimas kaire kelio puse nebuvo jau toks baisus, kaip atrodė iš pradžių, iš tikrųjų tik du nepatogumai – sunku jausti atstumą iki kelkraščio ir sunkoka parkuotis šonu, visa kita, įskaitant važiavimą žiedu buvo pakankamai lengva perprasti. Pakeliui link Whangarei sustojome keliuose apžvalgos aikštelėse, kur galėjome pasigrožėti bundančia Zelandijos žaluma.
Pernakvoję ir pasivaikščioję po patį miestelį, patraukėme link Abbey Caves – kalkakmenio urvų, į kuriuos galima įlisti ir pasivaikščioti. Vis dėlto šį kartą urvus apžiūrėjome tik iš išorės, neturėjome pasiruošę tinkamos aprangos ir avalinės, nes dėl gausaus lietaus, žiemą urvuose gana daug vandens ir vietomis tektų net plaukti. Žinojome, kad dar laukia Waitomo urvai salos viduryje, taigi per daug nenusiminėme. Toliau aplankėme Whangarei krioklius, kurie yra 26 metrų aukščio, ne Niagara, bet vaizdas įspūdingas. Dar keli gražūs paplūdimiai ir neužilgo pasiekėme Paihia miestelį, kuris yra Salų ilankoje (Bay of Islands), kuri garsėja net 144 nuostabaus grožio salomis. Tai bene pagrindinis zelandų vasaros atostogų taškas, kai visas šiaurės regionas pilnas poilsiautojų. Kadangi šiuo metu čia tik baigiasi žiema ir prasideda pavasaris, žmonių buvo visai nedaug, kas tuo pačiu reiškia, kad viskas pigiau ir paprasčiau. Vienintelis minusas, kad negalima maudytis ir gulėti paplūdimyje, na bet tam jau turėjome pakankamai laiko ankstesniuose kelionės taškuose.
Kitą rytą išsiruošėme link pačios šiaurinės regiono dalies, kuri garsėja nesibaigiančiais paplūdimiais, iš kurių garsiausias – 90 mylių paplūdimys, iš tikrųjų „tik“ 90 kilometrų, o ne mylių, ilgio. Šis paplūdimys žymus ir tuo, kad jis yra oficialiai naudojamas kaip greitkelis. Nors nuomos kompanija neleidžia juo važiuoti, trumpą atkarpą išbandėme ir mes ir iš tiesų – visai smagu važiuoti smėliu šalia vandens. Pasivažinėję pačiu paplūdimiu ir palei jį einančiais keliukais, pasukome link Karikari pusiasalio, kuris labai primena lietuviškąją Neringą – balto smėlio paplūdimiai, kopos ir nei vieno žmogaus aplink. Oras pasitaikė puikus, taigi Donatas nepraleido progos išbandyti vandens šaltumą, kuris vėl priminė Lietuvos pajūrį – kokie 15-16 laipsnių, nėra baisiai šalta, bet ilgiau užsibūti vandenyje nesinori. Važiuodami atgal dar užsukome į Kerikeri miestelį, kuris žymus tuo, kad ten buvo įkurta pirmoji europiečių gyvenvietė Naujoje Zelandijoje ir pastatytas pirmasis namas.
Kitą rytą išsiruošėme į kruizą po visą salyną ir delfinų stebėjimą. Vėlgi, kadangi dar tik pavasaris, didžiuliu laivu plaukė tik koks 10 žmonių, taigi buvo galima atsipalaiduoti, nekovojant dėl geresnės vietos laive. Už keliolikos minučių plaukimo pastebėjome pirmąjį delfinų būrį, kuriame buvo ir mažylių. Delfinai visai nebijo laivo ir geras 20 minučių suko ratus aplink mūsų laivą, karts nuo karto pradžiugindami šuoliais iš vandens, kuris, beje, labai skaidrus, taigi delfinus galima puikiai stebėti ir po juo. Kartais leidžiama paplaukioti kartu su delfinais, bet šį kartą to padaryti negalėjome dėl tų pačių mažylių, kurie gali išsigąsti ir atsiskirti nuo būrio, kur jų gali tykoti ryklys. Pasigrožėję delfinais, toliau plaukėme palei didesnes ir mažesnes salas link žymiosios skylės uoloje (Hole in the Rock), pro kurią telpa praplaukti visas laivas. Kelis kartus ją praplaukę, pasukome atgal link įlankos vidurio, kur sustojome vienoje iš salų pietums. Po pietų dar turėjome laiko užkopti ant kalno, nuo kurio atsiveria puiki viso salyno panorama. Trumpai tariant, kruizas buvo puikus ir tikrai rekomenduojama išbandyti, jei kada užsuksite į Bay of Islands regioną.
Atsisveikinę su salų įlanka, patraukėme link pietinės salos pusės, bet pakeliui dar užsukome į Waipoua mišką, pasižiūrėti įspūdingųjų Kauri medžių. Tai labai stori ir neįtikėtinai tiesaus kamieno medžiai, kurie auga tik Naujoje Zelandijoje. Dydžiu jie gal šiek tiek ir nusileidžia sekvojoms, kurias matėme Kalifornijoje, bet vaizdas vis tiek įspūdingas. Maoriams tai buvo pagrindinis šventas medis, o europiečiai juos negailestingai kirto, na bet pilnai išnaikinti jų, mūsų džiaugsmui, nesugebėjo. Waipoua miške gausų puikiai sutvarkytų pasivaikščiojimo takų, kad beje pasakytina ir apie visą Naująją Zelandiją, turizmo infrastruktūra čia išvystyta tiesiog nuostabiai – visur aiškios nuorodos, begalė pasivaikščiojimo takų, nemokami informaciniai žurnalai su žemėlapiais ir labai draugiški vietiniai gyventojai. Dėl šios priežasties, čia dažnai rinkomės AirBnb siūlomas apsistojimo vietas pas vietinius gyventojus. Pavyzdžiui, po apsilankymo Waipoua miške, pakeliui link centrinės salos dalies, sustojome nakčiai tikroje fermoje, kur nakvojome iš ekologiškų medžiagų pastatytame namelyje apsupti besiganančių avių ir beribių miškų.
Taip prabėgo pirmoji savaitė šiaurinėje saloje ir galėjome tik dar kartą įsitikinti, kad Naujoji Zelandija yra tikrai nebe reikalo taip giriama ir rekomenduojama visų čia apsilankiusių keliautojų.