Buenos Airės ir Kordoba: du didžiausi Argentinos miestai

Į Buenos Aires atvažiavome ryte su naktiniu autobusu iš Argentinos – Brazilijos pasienyje esančio miestelio Puerto Iguazu. Kelionė truko 17 valandų, bet labai neprailgo: po vakarienės iškart užmigome ir pramiegojome iki pusryčių. Važiavome su miegamuoju autobusu, kuris yra antros klasės pagal gerumą ir vadinasi „lova“ (ispaniškai „Cama“, 135 laipsniai), tačiau Continue Reading

Iguasu kriokliai: gamtos stebuklas tarp Brazilijos ir Argentinos

Iguasu kriokliai buvo vienas iš pagrindinių taškų ir akcentų mūsų kelionėje po Braziliją. Tai buvo ir paskutinė mūsų stotelė šioje šalyje, kadangi šis gamtos stebuklas yra pasienyje su Argentina, o ir pažiūrėti į krioklius būtina ir iš ten, ir iš ten. Patys kriokliai yra abejose pusėse, didžiausi yra Brazilijoje, tačiau Argentinoje jų daugiau, kaip ir daugiau pasivaikščiojimo takų ir pats parkas didesnis.

Iguasu krioklius pasiekėme vakare tiesioginiu skrydžiu iš Kuritibos. Lėktuvo bilietus buvome nusipirkę šiek tiek anksčiau ir kainavo jie tik po 33(!) JAV dolerius. Skridome su pigiomis Brazilijos avialinijomis Azul, tačiau net ir jos skrydžio metu duoda užkandžių, pvz. sausainių, traškučių, guminukų bei gaiviųjų gėrimų. Be viso to kelionė trunka tik 1,5 valandos, vietoj 9 valandų, kurias tektų praleisti autobuse. Greita, patogu, be to jau seniai buvom skridę tokiu mažu lėktuveliu (ATR 72-600). Iš viso Brazilijoje išbandėm dvejas avialinijas: TAM ir Azul.

Brazilijos krioklių pusėje apsistojome paprastame B&B (lietuviškai lova ir pusryčiai) miesto centre, kurį pasiekėme miesto autobusu iš orouosto (Nr. 120), kuris taip pat važiuoja ir į krioklių parką. Viešbučio savininkas buvo labai draugiškas ir mums viską angliškai puikiai paaiškino: kaip pasiekti pagrindines vietas, kur rasti parduotuvę, skalbyklą, išsikeisti pinigų, kokiais autobusais važiuoti ir t.t.

Kitą rytą tikėjomes atsikelti anksti, tačiau neužsistačius žadintuvo taip neišėjo ir pabudome tik 9val. Labai laukėme ir norėjome pamatyti krioklius, tačiau kaip tyčia ta diena pasitaikė apniukusi. Kadangi oras per daug nedžiugino, kriokliai neatskleidė viso savo grožio. Donatui pasirodė, kad Niagaros kriokliai vis dėlto gražesni (kita diena buvo saulėta ir nuomonė greit pasikeitė). Vis dėlto Brazilijos krioklių pusė žavi nuostabiomis panoramomis ir didybe, net ir apsiniaukus.

Viena iš įspūdingiausių krioklių vietų – „Velnio gerklė“ (ang. Devil‘s Throat), kurią norint pamatyti iš arti tenka šiek tiek sušlapti, kadangi purslai kyla į visas puses ir atrodo, kad patenki į stiprią liūtį. Rekomenduojama turėti lietpalčius, bet mes tikėjomės išgyventi su savo šiek tiek vandeniui atspariom striukėmis. Nepermirkome, tačiau šilta taip pat nebuvo. Tą dieną ilgai prie krioklių neužsibuvome ir nusprendėme, kad būtinai turėsime sugrįžti kitą dieną, kadangi prognozės žadėjo ją saulėtą.

Dėl apniukusio oro šiek tiek pakeitėme planus ir pirmos dienos popietę nuvažiavome pažiūrėti į Itaipu („Dainuojantys akmenys“) hidroelektrinę, kuri yra antra pagal dydį pasaulyje, po neseniai pabaigtos hidroelektrinės Kinijoje ir yra priskiriama prie šiuolaikinių inžinerinių pasaulio stebuklų. Įdomus faktas, kad elektrinė pastatyta vietoje Guaíra krioklių, kurie anot kai kurių šaltinių buvo dar įspūdingesni, nei Iguasu kriokliai. 1982 metais jie buvo sunaikinti, kuriant dirbtinį ežerą statomai naujai elektrinei. Šio fakto gidas net nepaminėjo. Hidroelektrinė buvo pastatyta ir yra prižiūrima bendromis Brazilijos ir Paragvajaus pajėgomis. Joje dirba po tiek pat kiekvienos šalies darbuotojų, pvz. jeigu yra du turizmo centro direktoriai: vienas iš Brazilijos, kitas iš Paragvajaus. Į teritoriją galima patekti tik su specialiais turais, tačiau pasų nereikia, nors faktiškai pervažiavus per elektrinę atsiduri Paragvajaus teritorijoje. Kitas įdomus dalykas, kad nebuvo jokio patikrinimo ar nesinešame jokių pavojingų daiktų, atrodo, kad brazilai labai pasitiki turistais. Mes pasirinkome pagrindinį – panoraminį turą, kurio metu galima pamatyti hidroelektrinę iš specialių aikštelių, į kurias nuvežama autobusu. Geriausia turo dalis buvo gidas, kuris buvo ne tik šmaikštus ir informatyvus, bet ir visus fotografavo bei išmokė mus kaip išnaudoti šiek tiek daugiau iPhone kameros funkcijų. Taigi lauksime komentarų ar nuotraukos vis dar tamsios 🙂

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kaip bebūtų keista, bet orų prognozės pasitaikė labai tikslios, ir kaip buvo numatyta – antrąją dieną švietė saulė. Atsikėlėme anksčiau ir beveik iškart po atidarymo buvome prie krioklių. Dažniausiai lankytojai pradeda nuo pasivaikščiojimo tako kuris veda link „Velnio gerklės“, tačiau kadangi mes jau jį ėjome dieną prieš, nusprendėme važiuoti iki pat paskutinio taško ir eiti taku atgal. Tai buvo tikras geras sprendimas, kadangi prie apžvalgos aikštelės buvome vieni ir galėjome ramiai grožėtis vaizdais. Apžvalgos aikštelėse visada būna pilna žmonių, reikia laukti eilėse, kad galėtum nusifotografuoti. Bet kadangi pagrindinį tašką jau buvome aplankę, per daug nepykome eidami prieš didelį žmonių eismą.

Po krioklių apsilankėme Paukščių parke (Parque dos Aves). Šiaip dideli paukščių mėgėjai nesame ir dažniausiai praleidžiame juos Zoologijos soduose, tačiau paskaitę daug gerų komentarų šito nepraleidome. Ir iš tikrųjų, parke gali pamatyti įvairiausių papūgų, tukanų ir kitų margaspalvių paukščių. Yra kelios gan didelės uždaros erdvės, kur paukščiai skraido laisvai ir juos galima pamatyti iš labai arti. Tukanai daug draugiškesni ir priskrenda arčiau, tuo tarpu papūgos skraido pirmyn-atgal laikydamosis saugaus atstumo. Pats parkas labai tvarkingas ir kruopščiai prižiūrimas, tačiau turėjo vieną minusą, nes nebuvo galima atsiskaityti kortele, o grynieji realai mums jau ėjo į pabaigą..

Vis dėlto viskas baigėsi gerai ir sumokėję po beveik paskutinius 4 realus sėdome į autobusą vežantį į Argentinos pusę. Sienos kirtimas tikrai paprastas, tačiau dėl skirtingų taisyklių vietiniams ir užsieniečiams, mums užtruko apie 2val. Pirmiausia autobusas sustoja prie Brazilijos sienos, kur mums reikėjo gauti išvykimo štampą, kurio vietiniams nereikia, taigi mus paleidęs, autobusas nuvažiavo link Argentinos. Gavę štampą turėjome laukti kito tos pačios kompanijos autobuso, kas užtruko apie valandą. Tada trumpa kelionė per tiltą į Argentinos pusę, kur pasų ir bagažo patikra buvo labai greita ir be jokių klausimų ir kas svarbiausia, šį kartą autobusas palaukia visų keleivių, nes procedūra privaloma visiems. Sėkmingai kirtę sieną, pasiekėme Puerto Iguazu miestelį, kuris daug mažesnis už braziliškąjį brolį. Mūsų viešbutis (labiau kaimo turizmo sodyba) buvo ne pačiame centre, taigi teko šiek tiek pasivaikščioti, kol jį radome. Gavome ne tik puikius apartamentus, bet ir galimybę naudotis argentinietišku griliu, kur abu vakarus galėjome keptis sau maistą. Tiek dešrelės, tiek šašlykai pavyko puikiai.

Kitos dienos orų prognozė nežadėjo nieko gero, taigi pasimokę iš dienos Brazilijos pusėj, nusprendėme geriau pasivaikščioti po miestelį, o krioklius važiuoti kitą dieną, kai jau turėjo nebelyti ir išlįsti saulė. Miestelis gan mažas, su keliomis pagrindinėmis gatvėmis ir šiek tiek daugiau nei 80 tūkstančių gyventojų. Sakysite ne toks ir mažas, na gal, bet tik Lietuvos mąstais. Miestelyje ne tiek ir daug yra ką pamatyti, bet yra keli įdomus objektai – pvz. trijų sienų susikirtimas, kur nuo kalvos matosi dviejų upių santaka ir trys valstybės – Argentina, Brazilija ir Paragvajus. Visos trys savose pusėse turi po mažą parkelį ir simbolinį sienos riboženklį, nudažytą vėliavų spalvomis. Po kelių nuotraukų, patraukėme pakrante žemyn link miestelio centro. Pakeliui matėme nemažai argentiniečių, kurie atvažiavę prie upės mėgaujasi mate arbata, kurios gėrimas atrodo yra svarbus ritualas šioje šalyje. Centre nieko įspūdingo nepamatėme, taigi tik pasinaudojome proga iš anksto nusipirkti autobuso bilietus į Buenos Aires ir dar apsilankėme prekybos centre. Vakare vėl laukė ant grilio kepta vakarienė ir argentinietiškas vynas.

Rytojus ryte žadėtos saulės nepamatėme, bet bent jau nelijo ir po pietų žadėjo išsigiedryti. Na ir tuo pačiu tai buvo mūsų paskutinė diena Puerto Iguazu, taigi patraukėme link krioklių. Argentinos pusėje krioklių parkas yra didesnis ir turi kelis kartus daugiau pasivaikščiojimo takų, taigi laukė tikrai intensyvi diena, kadangi laiko neturėjome baisiai daug – 17:00 jau turėjome sėdėti autobuse. Parke kursuoja traukinukas, kuris vežioja lankytojus tarp pagrindinių taškų, taigi sėdome į jį ir pasileidome link viršutinio apžvalgos rato. Jis yra trumpiausias ir nėra pats gražiausias, tačiau keliose vietose galima pastovėti tiesiai virš didžiulio krioklio, kas tikrai palieka įspūdį.

Žemutinis apžvalgos takas leidžia į krioklius pažvelgti iš dar arčiau ir pajusti visą jų galią. Takas yra gan ilgas – apie 2,5km – ir leidžia pamatyti tiek mažesnius krioklius pradžioje, tiek pačius didžiausius pabaigoje. Taip pat iš šio tako galima pasinaudoti nemokamu keltu ir patekti į salą upėje, kur užkopus į nemaža kalną galima prieiti prie pat didžiujų krioklių. Vaizdas tikrai įspūdingas, vis dėlto negali lygintis su Velnio gerklės tašku, kurį pasilikome pabaigai. Abiejuose takuose daug viena už kitą geresnių aikštelių nuotraukoms, kas tuo pačiu reikškia, kad jų peržiūrai ir atrankai prireiks tikrai nemažai laiko. Į paskutinį tašką reikėjo vėl važiuoti traukinuku ir dar paeiti 1km tilteliu virš upės, kur Velnio gerklės (Devil‘s Throat) vaizdas buvo tikrai žodžiais nenusakomas. Sunku nupasakoti jausmą stovint ir žiūrint tiesiai į didžiulę masę vandens krentančią į apačią, kurios neįmanoma matyti per purslus, kurie kyla net į 30-150 metrų aukštį.

Trumpai tariant, Iguasu kriokliai tikrai verti dėmesio ir jei kada keliausite po Braziliją ar Argentiną, būtinai užsukite. Pažadame, nepasigailėsite!

Kas įdomu:
1. Itaipu hidroelektrinė stovi ant Paragvajus – Brazilija sienos, Iguasu kriokliai – Brazilijos ir Argentinos. Taigi Brazilija gauna naudos iš abiejų, tuo tarpu Paragvajus ir Argentina turi po vieną atrakciją (na Itaipu daugiau ne turistinė atrakcija, bet nešanti didelę naudą šaliai, pagamindama ~15% visos reikiamos energijos).
2. Didžioji dalis brazilų važiuoja ne į krioklius pasižiūrėti, o apsipirkti į Paragvajų, kur prekės, ypač technika, žymiai pigesnės. Kas iš tikrųjų labai įdomu, nes nemažai tos pačios technikos pagaminama Brazilijoje, pvz. Manauso miesto laisvojoje zonoje.
3. Brazilijoje vietinis autobusas iki krioklių kainuoja 2,9 realo, kas atitinka maždaug 1 JAV dolerį. Tuo tarpu Argentinoje – 50 argentinietiškų pesų, kas atitinka maždaug $5. Skirtumas gan didelis, palyginus su Brazilijos vietinių autobusų kainomis, taigi bus įdomu ar čia išimtis, ar taip yra visoje Argentinoje.
4. Išsikeisti dolerius (ir kitas valiutas) daug geriau ir paprasčiau Brazilijos pusėje. Mes tuo metu (2015 gegužės mėn.) Brazilijoje už 1 JAV dolerį gavome AR$12, kai tuo tarpu Argentinoje oficialus kursas yra apie AR$9 ir tiek būtumę gavę už sienos. Argentinoje yra ir neoficialus kursas (blue rate), kai pinigus galima keistis pusiau nelegaliai, bet apie tai vėliau, kai pažiūrėsime kaip mums seksis išsikeisti Buenos Airėse.
5. Argentinietiška siesta parduotuvėse ir kavinėse trunka ~3val, taigi nuo maždaug 13:00 iki 16:00 maisto gali tekti ilgai paieškoti.

O po viso šito laukė 18val. kelionė autobusu į Buenos Aires!

Brazilija: mūsų kelionės faktai ir skaičiai

Brazilijoje praleidome 25 dienas, taigi beveik 4 savaites. Maršrutas buvo toks: San Paulas > Rio de Žaneiras > Manausas > Amazonės džiunglės > Ilha Grande > Paratis > Kuritiba > Foz do Iguasu kriokliai Planuojant kelionę, dar būnant Lietuvoje, norėjosi pamatyti ir padaryti kuo galima daugiau per kuo trumpesnį laiką, Continue Reading

Ilha Grande, Paratis ir Kuritiba

Ilha Grande (Didžioji sala)

Po intensyvios savaitės džiunglėse laukė savaitgalis saloje Ilha Grande, kuri yra visai netoli Rio de Žaneiro (~100km, bet kelio ~2,5val, kurio nemaža dalis driekiasi nuostabia Atlanto vandenyno pakrante). Kadangi iš Manaus atskridome pakankamai vėlai, todėl pernakvojome vieną naktį Rio de Žaneire, ten pat, kur buvome apsistoję prieš tai. Kitą ankstyvą rytą pervežimo kompanija (Easy transfer Brazil) paėmė mus iš namų ir po pietų jau buvome saloje. Pirmiausia šiek tiek daugiau nei 3 valandas važiavome mikroautobusu iki uosto, po to šiek tiek palaukėme kelto ir po valandos supimosi ant bangų buvome Ilha Grande. Salą galima pasiekti ir viešuoju transportu, tačiau atrodo, kad kuo toliau tuo labiau norime patogumo, taigi kartais viešąjį transportą iškeičiame į taksi ar privačius pervežimus. Žinoma, tai kainuoja šiek tiek brangiau, bet patogiau ir leidžia ilgiau pamiegoti.

Sala iš pirmo žvilgsnio pasirodė ne tokia ir maža, bet jauki. Pagrindiniame miestelyje matėme tik kelis automobilius: policijos ir gelbėtojų. Susisiekimas ten vyksta, galima sakyti, tik mažesniais ar didesniais laivais. Atvažiavę šiek tiek pasigailėjome, kad praleisime tik dvi naktis, norėjosi ilgiau pabūti toje ramybėje ir pagulėti paplūdimiuose, deja, tolimesnis maršrutas jau buvo suplanuotas. Pasidėję daiktus viešbutyje patraukėme į nediduką paplūdimį, į kurį reikia paėjėti šiek tiek takeliu už miestelio. Vanduo gegužės mėnesį nėra labai šiltas, kadangi artėja žiema, bet tikrai ne šaltesnis nei vasarą Baltijos jūroje. Kadangi neturėjome daug laiko ir norėjome geriau pažinti salą, antrą dieną pasiėmeme ekskursiją su kateriu po salos įlankėles ir paplūdimius. Jos metu aplankėme Žaliąją ir Mėlynąją įlankas, kurios turistus traukia galimybe panardyti su vamzdeliu ir pasigrožėti įvairiausiomis margaspalvėmis žuvimis. Tą dieną ne visada švietė saulė, taigi sąlygos nebuvo idealios nardymui, bet kadangi vanduo labai skaidrus, matomumas buvo tikrai geras. Taip pat sustojome keliuose atokiuose paplūdimiuose, kuriuos galima pasiekti tik vandeniu. Visa diena praėjo labai ramiai, plaukiojant, gulint paplūdimiuose ir nardant. Paskutinę dieną pasivaikščiojom salos takeliais, nuėjome iki krioklio ir seno nebenaudojamo akveduko, šiek tiek dar pagulėjome paplūdimyje ir pasiruošėme kelionei tolyn.

Kas buvo įdomu Ilha Grande:

  1. Restoranuose pagrindiniai patiekalai visada skirti dviems žmonėms. Jeigu esi vienas arba nori valgyt skirtingus patiekalus, tada kainuoja 60% visos kainos. Populiaresnėse vietose, ypač prie paplūdimio pakankamai brangu. Dviems žmonėms kainos svyruoja nuo 90 iki 140 braziliškų pinigų, kurie kursu atitinka litą. Tačiau galima rasti ir pigesnių vietų, kur mokama pvz. 4 braziliški pinigai už 100 g. pasirinkto maisto.
  2. Beveik visi turistai, kuriuos matėme saloje buvo jauni, daugiausia poros. Taigi atrodo, kad sala populiariausia tarp jaunų keliautojų, nors kita priežastis tikriausia ta, kad šiuo metu yra ne sezonas ir viskas daug ramiau. Saloje daug hostelių, yra ir vietų kur galima atvažiuoti su palapinėmis. Kai būdami Manaus susipažinome su vokiete, ji klausė ar ta sala nėra tik vieta, kur brangūs viešbučiai ir nieko daugiau. Tai iš tikro taip nėra, mažyčiai viešbutukai bei daug pasivaikščiojimo kelių aplink visą salą labiau traukia jaunimą.
  3. Viskas tik turistams – agentūros organizuojančios turus, apgyvendinimo vietos, restoranai. Tačiau niekas nieko įkyriai gatvėje nesiūlo. Reikia pačiam eiti ir domėtis, jeigu nori gauti informacijos.

Tikimės, kad į šitą salytę dar kada sugrįšime. Liko daug neaplankytų vietų, tarp jų ir vienas gražiausių paplūdimių Brazilijoje – Lopez Mendes.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Paratis

Iš salos išvykti pasinaudojome ta pačia pervežimo agentūra ir vakare atvykome į istorinį miestą Paratį. Jis žymus tuo, kad anksčiau į iš jo uosto gabendavo auksą į Portugaliją. Dėl to iš kasyklų į Paratį buvo nutiestas taip vadinamas „Aukso kelias“. Paratis žavi savo senamiesčiu, kuriame išsidėstę maži balti namučiai ir baltos bažnyčios. Prieš keletą dešimtmečių gyventojai suprato, kad galima neblogai gyventi iš turizmo, todėl senamiestis buvo renovuotas, jame nevažinėja mašinos, pilna mažų gatvyčių ir parduotuvių skirtų turistams. Aplink Paratį nuostabi gamta: kalnai, paplūdimiai ir jūra.

Tą sekmadienį, kai atvykome, buvo Sekminės, taigi pamatėme kaip jas švenčia brazilai. O švenčia jie tikrai gražiai ir aktyviai: visa bažnyčia išpuošta gyvomis gėlėmis, mišių metu skamba dainos, vaikai sprogdina petardas ir daug daugiau žmonių, nei telpa į bažnyčią.

Tiek Ilha Grande, tiek Paratis (sakytume labiau Ilha Grande) verti laiko, jeigu esate Brazilijoje. Ypač todėl, kad jie yra pusiaukėje tarp dviejų pagrindinių miestų San Paulo ir Rio de Žaneiro. Patogu ir neatima daug laiko.

Kuritiba

Po apsilankymo Paratyje laukė ilga kelionė iki kito kelionės taško – miesto Kuritiba. Pirmiausia 6 valandos autobusu iki San Paulo ir po to dar 6 valandos miegamuoju autobusu iki Kuritibos. Šį miestą buvome pasirinkę kaip tarpinę stotelę iki krioklių ir turėjome iš anksto nusipirkę labai pigius lektuvo bilietus: Kuritiba – Iguazu – $33. Žinojome, kad šitas miestas labai tvarkingas, jame daug europiečių palikuonių ir ypatingai daug turinčių lenkų kraujo. Ir iš tikrųjų, tai pirmas iš miestų, kuriame vietiniai nežiūri į mus kaip turistus. Parduotuvėse labai nustebdavo, kai pasakydavom, kad nesuprantam portugališkai. Miesto centre nei vienos šiukšlytės ir nuolatos galima matyti tvarkytojus, kurie vis dėlto kokią šiukšlę randa pakelti. Labai tvarkinga autobusų stotis, nauji taksi (geresni nei Zuoko), modernios autobusų stotelės mieste. Atrodo viskas apgalvota ir sutvarkyta. Susidūrėme tik su vienu nesklandamu norėdami surasti maisto parduotuvę – vaistinių visur pilna, o parduotuvę, tik kurį laiką pasivaikščioję, suradome vieną. Pats miestas turistiniu požiūriu nėra labai ypatingas ir iš tikro primena Lenkijos miestus. Dėl jo tikriausiai nevažiuotum į Braziliją, bet kadangi pakeliui, tai įdomu pamatyti kitokią Braziliją.

Kitas kelionės tikslas Iguasu kriokliai!

Nuotykiai Amazonės džiunglėse

Bevažiuojant į uostą, iš kur turėjome plaukti į džiungles, užklupo smarki liūtis su stipriu vėju. Žiūrint į Amazonės bangas atrodė labiau panašu į jūrą, nei į upę. Na bet po kokių 15 minučių lietus apstojo ir susėdę į motorinę valtį pasileidome per bangas link džiunglių. Pakeliui sustojome pasižiūrėti “vandenų susitikimo”, kur dvi upės – Rio Negro ir Solimoes – susilieja į vieną – Amazonę. Kas įdomu, kad Solimoes vanduo yra rudas, o Rio Negro – juodas ir šie vandenys iš karto nesusimaišo. Galima labai aiškiai matyti riba tarp jų, o taip yra dėl to, kad upės teka skirtingais greičiais ir yra skirtingo tankio.

Persikėlę per Amazonę, sėdome į vietinį autobusiuką ir dar maždaug valandą važiavome Trans Amazon greitkeliu link kitos upės, iš kur turėjome plaukti į stovyklavietę. Greitkelis atrodė neblogai, nors kelios atkarpos buvo gan stipriai nukentėjusios nuo potvynių. Džiunglėse yra tik du sezonai – lietaus ir sausasis. Skirtumas toks, kad vienu daug lyja ir yra karšta, kitu tik karšta. Lietaus sezono metu, kuris sutampa su vasara, visos upės džiunglėse patvinsta ir užlieja milžiniškus plotus – iš lėktuvo atrodė, kad dauguma namų pastatyti vandenyje, nors iš tikrųjų taip yra tik lietaus sezonu.

Pasiekę reikalingą upę, sėdome į mūsų gido (Ralf) valtį paskutinei kelionės atkarpai. Mūsų gidas buvo vietinis džiunglių gyventojas, visa gyvenimą ten praleidęs ir nei kiek tuo nesiskundžiantis. Pats išmokęs anglų kalbą, visai neseniai pradėjo priiminėti turistus savo sodyboje. Jo sodyboje nėra nei telefono, nei interneto ryšio, taigi laukė kelios dienos be telefono, Facebook ir t.t. Ralf‘o verslo modelis paprastas – jis priima ir užima svečius, o žmona ruošia valgį ir tvarko turistų namelius. Viską daro pats ir planuoja dar šiek tiek išplėsti savo sodybą, prieš kitų metų Olimpines žaidynes.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Pavalgę pietus išplaukėme pasižvalgyti po užlietą mišką. Kaip minėjau ankščiau, lietaus sezono metu dideli plotai yra užliejami, taigi nemaža dalis džiunglių atsiduria po vandeniu, kas yra tikrai įspūdingas vaizdas – realiai matosi tik patys didžiausi medžiai ir atrodo, kad „vaikčiotum“ po seną mišką vandeniu. Džiunglės nors ir užlietos, tačiau vis dar gyvenamos įvairių gyvūnų, pvz. bezdžionių, kurių matėme tikrai nemažai. Po poros valandų pasiplaukiojimo sustojome pažvejoti piranijų, kurios pasirodo yra lengviausiai pagaunamos žuvys džiunglėse. Tereikia tik paprastos lazdos, valo, kabliuko ir šiek tiek vištienos masalui. Vienintelis minusas, kad netyčia įkišus pirštą, bandant ją nukabint nuo kabliuko, galima to piršto ar dalies jo neteikti. Na bet žvejyba apsiėjo be incidentų ir visi pagavom po vieną ar kelias piranijas, kurias po to gavome keptas vakarienei. Parplaukus taip pat laukė pirma pažintis su uodais, kurie yra potencialūs maliarijos nešiotojai, nors mūsų gidas sakė, jog per paskutinius du metus maliarijos atvejų čia nebuvo. Šie uodai aktyvūs tik vakare ir naktį, o dieną aktyvūs – Denge uodai, bet jų nesimatė išvis (na gal tik pačiose džiunglėse). Beje, mūsų purškalas nuo uodų, pirktas Lietuvoje, pasirodė labai efektyvus ir žymiai geresnis, nei kitų turistų gyvenusių su mumis. Vakare dar trumpam išplaukėme stebėti Kaimanų – krokodilų gyvenančių džiunglėse. Naktį jie išplaukia į vandens paviršių, taigi tampa įmanoma juos pagauti, ką mūsų gidas sėkmingai padarė. Taigi visi galėjome palaikyti rankose gyvą krokodilą, nors Ieva ir praleido šitą galimybę. Ralf‘as taip pat paaiškino šiek tiek daugiau apie krokodilus, pasirodo jų valgoma dalis yra tik nedidelė dalis uodegos, o oda tinkama dirbiniams – tik maža dalis krokodilo šonuose. Po trumpo streso, krokodilas buvo paleistas atgal į upę.

Kitą dieną iš pat ryto plaukėme stebėti saulėtekio. Keltis 5val. visai nebuvo sunku, o ir tikrai buvo verta – saulėtekis džiunglėse tikrai įspūdingas reginys. Po pusryčių patraukėme į žygį džiunglėse. Vaikščiojome geras dvi valandas ir tikrai išsamiai susipažome su džiunglėmis – pirminiu ir antriniu miškais, įvairiais augalais ir medžiais, na ir su daug daug uodų, kurie sugebėjo įkasti gal tik 1-2 kartus dėka mūsų nuostabiojo purškalo. Gidas pasakojo, kad tropinį mišką yra labai sunku visiškai išnaikinti ir pvz. prieš tai naudota plantacija vėl patampa mišku per vos vienerius metus. Iš pradžių – tankiu pirminiu mišku, o po to – antriniu. Džiunglėse taip pat pilna nuodingų augalų, vorų, vabzdžių, gyvačių ir t.t., taigi žvalgytis teko labai daug. Pridėjus upėje gyvenančius elektrinius ungurius, rajas, ryklius atrodo, kad čia viena iš pavojingiausių vietų gyventi pasaulyje, tačiau vis dėlto žmonės sėkmingai gyvena. Beje, įdomus faktas apie elektrinį ungurį, jis savo sugebėjimą leistį elektros srovę naudoja ir norėdamas gauti pvz. acai uogų. Kaip tai vyksta, o gi labai paprastai, naudodomas elektros srovę, jis pakrato medį ir tada susirenka nukritusias uogas.

Po pietų išplaukėme praleisti vieną naktį džiunglėse. Laukė dar nebandyta „lova“ – hamakas, kuris yra tikrai patogus gulėti skaitant knygą, bet buvo visai neaišku, kaip seksis išmiegoti visą naktį. Atvykus į vietą laukė pirma užduotis susikurti laužą ir išsikepti vakarienę. Laužui reikėjo malkų, taigi teko nukirsti ploną medį. Džiunglėse vietiniai šiam reikalui naudoja mačetes, kurios tikrai nėra patogiausias įrankis medžio kirtimui, kirvis būtų žymiai patogiau. Na bet pavyko ir su mečete, ir po keletos akimirku laužas jau liepsnojo. Vakarienė buvo paprasta – ant laužo virti ryžiai ir dešrelės, na bet keptos ne kur nors Labanore, o Amazonės džiunglėse. Po vakarienės laukė nakvynė hamake, iš pradžių gulėti buvo tikrai patogu, nors užmigt nesisekė. Vis dėlto po kokių 30min užmigome, tačiau neilgam, realiai kas 1-2val vis tekdavo atsibusti, nors Ievai atrodo sekėsi šiek tiek geriau, nei Donatui. Kitas labai įdomus dalykas tai, kad pramerkus akis vidury nakties, vaizdas nei kiek nepasikeitė, buvo absoliučiai tamsu. Net pabuvus kelias minutes atmerktomis akimis, nieko nesimatė, nes šviesos nebuvo visiškai. Taip yra dėl to, kad mėnulis yra nevisada matomas virš džiunglių, kurios yra ties pusiauju. Taip pat džiunglėse labai daug įvairių garsų – vabzdžių, varlių, bezdžionių ir t.t. Trumpai tariant, ši nakvynė džiunglėse paliko tikrai daug įspūdžių.

Kitą dieną iš visų su mumis atplaukusių turistų, likome tik mes su Ieva, taigi ateinančias dvi dienas, galima sakyti, turėjome privatų turą po džiungles. Po pietų plaukėme maža valtele žvejoti į užlietus miškus. Plaukiant tokia valtele be motoro, įmanoma išlikti labai tyliems ir neišbaidyti žuvų, iš kitos pusės maža valtelė – tai nedidelė kliūtis dideliam krokodilui, ieškančiam vakarienės. Išbandėme žvejybą tradiciniais tiklais, o taip pat ir strėlėmis su lanku ir be jo. Kadangi upė prie kranto yra sekli, žuvį galima pagauti ir tik su strėle, nors tai pasirodė ne taip ir paprasta. Na bet po kelių bandymų Donatui pagaliaus pavyko sumedžioti, kuri vėliau atsidūrė ant vakarienės stalo. Vis dėlto tinklai buvo žymiai produktyvesni ir didžioji dalis vakarienės buvo būtent iš ten. Valgėme įvairiausių žuvų, tokių kaip pvz Monkey fish, kuri lietuviškai, matyt, būtų bezdžionžuvė.

Paskutinę dieną plaukėme pas Ralf‘o tėvus, kad pasižiūrėtume, kaip gyvena tikra vietinė šeima ir susipažintume su manjokos miltų darymo procesu. Šie miltai yra vienas iš pagrindinių maisto produktų Amazonės džiunglėse, o Ralf‘o šeima užsiima jų gamyba ir prekyba. Išgirdus žodį gamyba, tikriausiai prieš akis iškyla fabrikas, kur tie miltai gaminami, bet iš tikrųjų čia viskas daromas, galima sakyti, vien tik rankomis – manjokos šaknys iškasamos (panašu į bulves), nuskutamos, sumalamos, tada sudedamos į maišą ir spaudžiamos, kad liktų, kuo mažiau vandens, tada sijojamos su rėčiu, o tada džiovinamos didelėje lauko „keptuvėje“. Procesas nesudėtingas, bet tikrai reikalaujantis daug fizinių jėgų. Iš tikrųjų pasirodė keista, kad Ralf‘o šeima iki šiol naudoja senuosius įrengimus ir proceso nemechanizuoja, na bet tikriausiai jie geriau žino, ką daro. Mes taip pat dalyvavome visame procese, kuris užtruko visą dieną, tikrai buvo įdomu. Visada stebėjomės, kaip žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai kiekvieną dieną reikia dirbti sunkų fizinį darbą, tačiau pasižiūrėjus atrodė, kad pvz. Ralf‘o tėvams toks gyvenimas tinka ir tikrai patinka, ir į miestą jie tikrai nenorėtų keltis.

Po visų dienos darbų ir vakarienės laukė paskutinė naktis džiunglėse, šįkart pas Ralf‘o tėvus name, kuris iš vidaus priminė lietuvišką kaimo trobą. Išsimiegoję patraukėme atgal pas Ralf‘ą, o iš ten jau laukė kelionė atgal į Manausą ir skrydis atgal į Rio de Žaneirą.

Manausas – miestas džiunglėse

Prieš skrendant į miestą Amazonės džiunglėse Manausą perskaityta prognozė žadėjo 30 laipsnių karštį tiek dieną, tiek naktį bei lietų kiekvieną dieną. Atrodytų, ne pats geriausias laikas ten važiuoti, tačiau pasirodo šiuo metu yra vienas iš geriausių periodų apsilankymui džiunglėse. Po beveik 5val. Skrydžio su persėdimu Brazilijos sostinėje nusileidome Manauso orouoste. Ką tik buvo paliję, taigi atrodė, kad prognozė nemelavo.

Pasigavę tinkantį autobusą važiavome link miesto centro, kur gyvena Nae, mergina, kuri žadėjo mus primti trims naktims. Pirmas miesto įspūdis buvo nelabai koks, nes važiuojant viena iš pagrindinių gatvių akis badė gan apleisti pastatai ir netvarka, nors iš tikrųjų prie to jau buvom šiek tiek pripratę. Tarp senų namų karts nuo karto išlįsdavo naujas pastatas, bet tokie pastatai kažkaip neįsipaišė į bendrą miesto vaizdą.

Nae gyvena su tėvais ir retkarčiais priima svečius iš Couchsurfing‘o. Kadangi ji dienos metu dirba, mus priėmė jos tėvas, kuris šiuo metu jau yra pensininkas ir turi daug laisvo laiko, kurį leidžia tikrai aktyviai, pvz. šiuo metu ruošiasi maratono bėgimui liepos mėnesį. Sąlygos bėgimui atrodytų ne pačios geriausios, tačiau kažkodėl bėgimas yra labai populiarus Manause. Kadangi Joel (Nae tėvas) neužilgo reikėjo važiuoti pasiimti žmonos iš darbo, jis pasiūlė kartu važiuoti ir mums. Dar buvo likus gera valanda, taigi Joel surengė mums trumpą ekskursiją po miesto turgus ir uostus. Manause yra bent keletas didelių turgų, pradedant turistiniu ir baigiant pvz. turgumi skirtu tik bananams. Pagrindinės prekės – žuvis, vaisiai ir įvairūs preparatai iš Amazonės augalų. Kas įdomu, kad vienas iš turgų buvo pagamintas Portugalijoje, tada aplūkdytas į Manausą ir čia surinktas.

Vaizdas turguose gan stipriai skiriasi, pvz. turistiniame viska gražu ir tvarkinga, o vietinių turguje daugiau netvarkos, pastatai apgriuvę, nors, tiesą sakant, viduje buvo visai gražu ir tvarkinga. Tą patį galima pasakyti ir apie patį miestą, iš išorės – ne pats gražiausias vaizdas, tačiau apsižvalgius labiau, tikrai galima rasti daug gražių ir įdomių dalykų. Manause gyvena 2 miljonai gyventojų, nors taip tikrai neatrodo, nes visas miestas išsimėtęs gan didelėje teritorijoje. Visas miestas taip pat yra neapmokestinamoje zonoje, todėl čia labai daug įvairių fabrikų, pradedant pvz. Samsung televizorių, baigiant Yamaha motociklų. Po apsilankymo turguje, ši industrinė zona kaip tik ir buvo pakeliui į pagrindinį keleivinį uostą, kuris buvo sekanti stotelė mūsų ekskursijoje.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų čia!

Grįžus namo, Nae pasiūlė nueiti į vieną iš miesto barų, kur ji planavo keliauti po darbo susitikti su draugais. Važiuojant į barą su taksi miesto vaizdas atrodė labai pasikeitęs, gal tai buvo dėl to, kad važiavome toliau nuo centro į naujesnį kvartalą, tačiau viskas atrodė tikrai gražiau, nei dienos metu. Baras taip pat buvo normalus, taigi pirmasis miesto įspūdis po truputį gerėjo.

Kitą dieną nuėjome apsilankyti Amazonės teatre (Teatro Amazonas), kuris yra vienas iš ryškiausių ir gražiausių pastatų Manause. Taipogi pagamintas ir aplukdytas iš Portugalijos, šis teatras tikrai vertas dėmesio. Vidus panašus į kitų muzikinių teatrų vidų, pvz. Kauno, tačiau vienas iš ryškesnių skirtumų, tai, kad viduje vyrauja tamsesnės spalvos – raudona ir juoda. Pastatytas 1896 metais, teatras turi tikrai įdomią istoriją, kadangi tiesioginei paskirčiai naudotas tik apie pusę ar net mažiau viso savo gyvavimo laiko. Ilgą laiką jis buvo tiesiog naudojamas įvairioms šventėms, pradedant mokyklos išleistuvėmis, baigiant netgi gimtadieniais. Šiuo metu teatre vėl rodomi spektakliai.

Dar šiek tiek pasivaikščioję, grįžome ruoštis išvykai į džiungles kitą rytą. Vakare dar spėjome apsilankyti tikrai gerame žuvies restorane, kur labai įstrigo užkandis – keptų bananų ritinėliai su žuvimi – vienas iš geriausių kada nors ragautų.

Grįžus iš džiunglių, praleidome dar vieną naktį pas Nae. Kadangi tą dieną jinai su draugais ėjo į vietinės roko grupės koncertą, prisijungėme ir mes. Koncertas buvo tikrai geras, o klubas labai priminė Loftą Vilniuje. Buvo tik vienas minusas – pigios Caipirinh‘os. Kadangi grįžę iš džiunglių nespėjome užkąsti, gryna cukranendrių degtinė su citrina ir cukrumi nebuvo pats geriausias pasirinkimas vakarienei, na bet buvo labai linksma. Taip linksma, kaip buvo nelinksma kitą rytą paskubomis kraunantis daiktus ir lekiant į lėktuvą. Kaip sakoma angliškai – Drinking is like borrowing happiness from tomorrow (Gerti – tai kaip skolintis laimę iš rytojaus).

5 dienos Rio de Žaneire

Rio de Žaneirą pasiekėme naktiniu autobusu iš San Paulo. Kelionė truko 6 valandas, kurias visas ir išmiegojome. Autobusas buvo miegamasis (leito), kur kėdės išsitiesia beveik kaip lova ir iš tikro buvo labai patogios. Taigi miegamieji autobusai, bent jau Brazilijoje tikrai puikūs, žiūrėsime kaip kitose šalyse. Žmonės šneka, kad Argentinoje dar geriau.

Pirmas dvi naktis Rio de Žaneire apsistojome pas Jacob‘ą (pasinaudoję Couchsurfing‘u) – norvegą, kuris jau 14 metų gyvena Brazilijoje. Turi 8 metų berniuką, 19 metų vaikiną yra įsivaikinęs. Abu sūnūs yra tamsaus gymio, todėl šiek tiek keista gatvėje kartu su jais matyti blondiną tėtį. Jacob‘as pats pasakojo, kiek daug yra buvę nesusipratimų pvz. su policija, kuri kartais juodaodžius vertina labai kritiškai. Ši įdomi šeima gyvena šiek tiek tolėliau nuo Rio de Žaneiro centro, rajone kuris vadinasi Recreio dos Bandeirantes. Jų namai prie pat vandenyno ir kas labai gerai, kad tame rajone negalimi didesni nei 5 aukštų pastatai (Palyginus su Copacabana ar Ipanema, kur visi pastatai šalia paplūdimių yra daugiaaukščiai). Todėl vakarais ant paplūdimio nekrinta šešėlis ir galima ilgiau džiaugtis šilta braziliška saule.

Pirmąją dieną nuvažiavome į parką Tijuca, nuo kurio esančio apžvalgos taško, vadinamo Vista Chinese, atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Rio de Žaneirą, puikiai matosi ir Jėzaus statula. Tame pačiame parke aplankėme dar kelis taškus bei pabraidėme prie krioklio tekančiame lediniame vandenyje. Parke yra daug įvairių takų ir takelių, kuriais galima vaikščioti kelias dienas, jei ne savaites. Pats parkas įdomus tuo, kad pvz. kinų imigrantai jame augino arbatą.
Vakaras atnešė pirmus nemalonumus, kai Donatas išsimaudęs vandenyne užlipo ant kažko aštraus ir prasipjovė pirštą. Kadangi kraujas bėgo tikrai stipriai, tai nuėjome pas gelbėtojus, kurie kaip vėliau paaiškėjo neturėjo dezinfekcinio skysčio, tačiau bent priminė, kad kraujavimą galima sustabdyti koją iškėlus aukščiau negu širdis. O dezinfekcinio skysčio gavome netoliese esančioje paplūdimio kavinėje. Tikėjomės grįžti anksčiau ir pailsėti bei sutvarkyti žaizdą, tačiau Jakobas turėjo skubiai išvežti sūnų į ligoninę dėl astmos priepuolio ir grįžo tik 9 val. vakaro. Na bet po to užteko dar jėgų pažaisti lenktynes su Playstation. Užbėgant už akių, žaizda per beveik savaitę užgijo be jokių komplikacijų, gaila tik tiek, kad neišėjo paplaukioti su banglente tikrai gerame surfinimo taške.

Kitą dieną, sekmadienį, buvo motinos diena. Brazilijoje tai labai didelė šventė, svarba prilygstanti net Kalėdoms. O mes iš ryto pasivaikščiojom prie paplūdimio, kadangi Donatas dėl žaizdos nelabai norėjo maudytis. Po pietų nuėjome į vietinį parką, prie kurio esančioje kanalizacijoje gyvena krokodilai! Dar daugiau krokodilų, vėžlių ir net kapibarų matėme pačiame parke. Kas įdomu, kad krokodilai neatrodo visai agresyvūs, o net labiau bailūs, kai vėžliai lipa jiems per galvas ir stumia iš geresnių vietų baseine. Turėjome tą dieną aplankyti ir favelą, tačiau motinos dieną ten galėjo būti nelabai saugu, nes visi švenčia. Todėl po trumputės ekskursijos parke su šeimyna prie paplūdimio valgėme keptas šviežiai pagautas krevetes ir gėrėme Caipirinha. O vakare buvo dar daugiau kompiuterinių žaidimų.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Pirmadienį palikome Jacob‘o namus ir važiavome į Rio de Žaneiro centrą, kur apsistojome pas Katia (per Airbnb). Katia šiuo metu yra pensininkė, kuri anksčiau dirbo psichologe Rio de Žaneire ir Bostone. Gal šiek tiek paplaukus, bet labai įdomi moteriškė. Jos namai senoviniai, dideli, vien ką sako, kad liftas atsidaro tiesiai į jos butą. Bet svarbiausia, kad pro balkono langą atsiveria puiki panorama į Sugarloaf kalną. Įsikūrę pasivaikščiojome po centrą. Pamatėme labai įdomią Katedrą, nemažai bažnyčių, Teatro pastatą, Nacionalinį monumentą. Deja, vis dar neveikia tramvajus į Santa Teresa kalną, kuris buvo uždarytas 2011 metais po avarijos žuvus penkiems žmonėms. Nespėjo jo atidaryti Pasaulio Futbolo čempionatui, bet jeigu teisingai supratome darbuotojus, turėtų veikti jau kitą mėnesį, aišku, braziliškais standartais tai gali būti ir metai. Taigi į Rio de Žaneirą reikės kažkada sugrįžti.

Antrą dieną turėjome du tikslus: Sugarloaf kalną ir kitą kalną – ant kurio stovi Jėzaus statula. Pirmiausiai bandėme važiuoti į Kristaus kalną, tačiau po naktinės audros ant bėgių buvo nuvirtęs medis ir traukinukas turėjo vėl važiuoti po pietų. Todėl apsisukome ir nuvažiavome iki Sugarloaf. Vaizdai tiek nuo Sugarloaf tiek nuo žemiau esančios Urca kalvos tikrai puikūs. Mažos beždžionėles būna prie turistų ir laukia maisto. Nuo Kristaus kalno, kuris yra kur kas aukščiau, atsiveria dar kitoks vaizdas. Į jį užkilome prieš saulei leidžiantis, taigi turėjome galimybę pamatyti miesto šviesas sutemus. Kol laukėme, išgėrėme po Caipirinha, kadangi stiprus ir šaltas vėjas neleido ilgai būti lauke.

Paskutinę dieną Rio de Žaneire praleidome pasivaikščiodami po Ipanema ir Copacabana paplūdimius. Nors Copacabana paplūdimys kur kas žymesnis, bet gražesnis iš tikro yra Ipanema. Vandenyne buvo didžiulės bangos, tačiau buvo pilna drąsuolių vandenyje su banglentėmis. Pilna buvo ir žmonių stebinčių banglentininkus nuo kranto, iš tikrųjų neaišku, kur didesnis malonumas, pačiam čiuožti banga ar sėdėti ant kranto ir gurkšnojant puikią ir pigią Capirinha, stebėti tuos pačius banglentininkus.

Dar vienas savaitės įvykis – apsilankymas faveloje (braziliškame lušnyne). Net ir pačioje faveloje kontrastai – nuo visiškai vargingai atrodančių dalių iki neseniai prezidento pastatytų daugiaaukščių. Favelose dar ir dabar nereikia mokėti mokesčių už elektrą ar vandenį. Vaikai nemokamai eina į mokyklą, į kurias juos nuveža nemokamas autobusas. Susidarė toks įspūdis, kad vietiniai gyventojai už nieką nenori mokėti, tačiau nori, kad valdžia jiems pastatytų naujus namus, tvarkytų vandentiekį ir kita. Gidas, kuris pats gyvena faveloje sakė, kad jose nėra labai nesaugu, tik geriau nepapulti į susirėmimus tarp narkotikų gaujų ir policijos. Narkotikų prekeiviai nieko blogo nedaro turistams, nebent gali netyčia palaikyti policininku. Ir iš tikro, žmonės ten gyvenantys atrodė kaip normalūs žmonės, namai sustatyti belenkaip, bet tik todėl, kad ten niekas statybų nekontroliuoja. Daug kačių ir šunų, bet ir tie neatrodo labai liūdnai. Taigi nors turėjome ne kokį išankstinį nusistatymą, ir Jacob‘as buvo pasakojęs, kad ten geriau vieniems nevaikščioti, tačiau vietinis gidas sudarė kitokį įspūdį. Na bet tikriausiai ir Lietuvoje užsieniečiams nerekomenduotume eiti vieniems pvz. į Taborą ar Naujininkus.

Rio de Žaneiras paliko kur kas geresnį įspūdį nei San Paulas. Ieva net čia labiau norėtų pagyventi negu Kalifornijoje. Donatui Kalifornija vis tiek atrodo geriau, nes kaip sako, jam labiau patinka tvarka. Na ir Rio de Žaneire užsieniečiams labiau sudėtinga, pirmiausia reikėtų portugalų išmokti.

Kas labiausiai įsiminė:

  • Maža riba tarp saugu ir nesaugu. Šalia turtingųjų kvartalai ir favelos, tačiau iš esmės miestas tikrai saugus, jei tik neužsiimama kvailais dalykais, kaip ėjimas pirkti narkotikų į favelą.
  • Vietiniams kainos mažesnės net kokius 4-5 kartus. Jeigu esi baltasis – reiškiasi turtingas, vis dėlto tokių vietų mažėja, nes pasirodo yra įstatymas, kuris draudžia taikyti skirtingas kainas, nors visai neseniai tai buvo normalu.
  • Vietiniai autobusai. Visi vairuotojai galėtų dalyvauti F1 lenktynėse. Autobusų milijonai, maršrutų milijonai, bet visai greita ir patogu. Nors Google Maps pirmą dieną rodė, kad turėtume užtrukti 3 valandas 20 minučių, tačiau iš tikro buvo 1 valanda ir 20 minučių. Vietiniu transportu tikrai nenusivylėme, tai pat keletą kartų naudojomės ir metro, kuris tikrai geras ir patogus. Beje, metro yra atskiri vagonai moterims piko metu, apie ka Donatas sužinojo tik įlipęs į vieną iš jų.

Įdomiausios vietos:

  • Neturistinė kavinukė prie Katia namų, į kurią, atrodo, eina tik vietiniai ir tik vyrai. Nebrangu ir skanu.
  • Favela
  • Sugarloaf kalnas
  • Kristaus kalnas ir traukinukas į jį
  • Krokodilų parkas
  • Vista Chinese apžvalgos aikštelė
  • Barai paplūdimyje su puikiomis Caipirinh‘omis.
  • Ipanema banglentininkų taškas

Daugiau nuotraukų rasite čia!

San Paulas – didžiausias neturistinis miestas pasaulyje

Skrydis is Stambulo į San Paulą truko 12,5 valandos ir tai buvo ilgiausias skrydis mūsų gyvenime. San Paulas oro uostas pakankamai tvarkingas. Praėjus pasų patikrą, kuri buvo kur kas paprastesnė nei JAV, išsikvietėme Uber (laimei, kad buvo nemokamas wifi orouoste) ir pajudėjome į centrą. Uber pasirinkome dėl to, kad kaina yra panaši dviems žmonėms kaip ir važiavimo viešuoju transportu. Pvz, už Uber sumokėjome 98 realus, o autobusas + metro kiekvienam būtų kainavę po 50 realų. Nelabai pasitikėjome vietiniais brazilijos vairuotojais, tačiau Uber mus nuvežė tiesiai į reikiamą vietą be jokių apylankų. Beje realo kursas su doleriu ir kitomis valiutomis yra labai panašus kaip ir buvo lito, taigi gana lengva lyginti kainas su lietuviškomis.

Pirmoms nakvynėms naudojome Couchsurfing‘ą. Vicente, kuris gyvena Liberdade rajone, priėmė mus trims naktims. Jis turi savo advokatų kontorą tame pačiam pastate kaip ir keletą butų. Tame pačiame bute, kur gyvena jis, buvo jau apsistojusios olandė ir čilietė, taigi mums davė atskirą butuką, kuris buvo mažiukas, tačiau turėjo viską, ko mums reikėjo: du čiužinius ir dušą. Vicentė taip pat padėjo suplanuoti maršrutą San Paule, taip pat keletą kartų su juo nuėjome vakarienės. Vienas įdomus dalykas apie Liberdade rajoną yra tai, kad jis – japonų kvartalas San Paule. Pirmieji japonai čia įsikūrė prieš maždaug 100 metų ir iki šiol ten gyvena, nors dėl įvairių priežasčių jų populiacija mažėja. Čia galima rasti tradicinių japoniškų krautuvėlių, restoranų bei šiek tiek japoniškos atributikos gatvėse. Taigi pirmoji Couchsurfing‘o patirtis Pietų Amerikoje buvo tikrai nebloga ir įdomi.

Tik atskridus į San Paulą ir pasidėjus daiktus Vicentė pasiūlė nueiti į Couchsurfing‘o susitikimą-vakarėlį. Jis vyksta kiekvieną antradienį San Paulo naujamiestyje esančiame bare. Susirinko tikrai nemažai žmonių, tiek tų, kurie priima atvykėlius, tiek ir pačių turistų. Ten taip pat pirmą kartą paragavome deserto iš Acai (Google sako, kad lietuviškai verčiasi kaip aliejinės kopūstpalmės uogos) bei išgėrėme Caipirinhos. Vieniems brazilams paklausus iš kur esam ir pasakius, kad iš Lietuvos, jie iš karto prisiminė, kad matė, jog mūsų meras važinėja su tanku per mašinas pastatytas neleistinose vietose. Jie sakė, kad pavydi tokio mero ir norėtų tokį turėti San Paule. Taigi A. Zuoko PR‘as žinomas net ir Brazilijoje.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kitą dieną, prieš einant pasivaikščiot po senamiestį, išsikeitėmė šiek tiek turėtų dolerių į realus kelionių agentūroje “Tunibra”. Jie turi atskirą keityklą, kurią, kiek matėm, saugojo kokie septyni apsauginiai lauke ir viduje. Vicente sakė, kad kursas joje geresnis, negu bet kuriame banke. Tai tikrai galime patvirtini ir rekomenduoti. Pvz, orouoste išsikeisti tikrai neapsimokėjo, nes siūlė tik 225 realus už 100 dolerių. Tuo tarpu “Tunibra” pinigų keitykloje gavome net 308 realus už 100 dolerių.

Išsikeitę pinigus pirmiausiai aplankėme katedrą, kuri nebuvo labai išpuošta viduje, tačiau languose buvo nemažai gražių ir didelių vitražų su šventaisiais. Aplink katedrą nėra labai saugu, pirmiausiai dėl to, kad šalia esančiame parke gyvena narkomanai tikėdamiesi, kad ten bus saugu, kadangi priešais jį yra teismo rūmai ir aplinkui daug policijos. Kitose vietose narkomanai negali ramiai gyventi, nes vietiniai brazilai jų labai nemėgsta ir dėl to gali būti net nužudyti. Vėliau praėjome pro pirmąjį San Paulo namą, kuris buvo pastatytas šešioliktame amžiuje ir labai panašus į ispanų misionierių pirmąsias gyvenamąsias vietas Kalifornijoje. Apsilankėme ir buvusiame Brazilijos Banko pastate, kuris šiuo metu yra paverstas į muziejų, tačiau apačioje yra išlikusios šarvuotos durys, už kurių laikydavo pinigus ir auksą. Kiekviename muziejaus aukšte yra eksponuojami skirtingų menininkų darbai, taip pat yra tokių dailininkų, kaip Pikaso ar Dali, paveikslų.

San Paulo senamiestyje yra nemažai apleistų aukštų pastatų (30-40 aukštų), kurie iš pradžių buvo normalūs gyvenamieji namai, tačiau po kurio laiko dėl įvairiausių priežasčių tapo aukščiausiais lūšnynais, kol kažkada vyriausybė išvarė gyventojus iš jų. Vis dėlto matant skalbinius džiūstančius ant langų atrodo, kad ten žmonės vis dar gyvena. Pakeliui į geležinkelio stotį taip pat matėsi nemažai panašių pastatų, kurie dar vis pilnai gyvenami, bet iš išorės jau gerokai aptrupėję. Tarp tokių pastatų išlenda vis koks naujas objektas, kaip pvz metro stotis, pastatyta furbolo čempionatui.

Prieš pietus užkilome į vieną iš aukščiausių pastatų San Paulo centre – Santander dangoraižį. Kas įdomu, kad bankas leidžia visiems norintiems nemokamai užkilti į viršų ir pasigrožėti miesto vaizdais iš terasos paskutiniame aukšte. Po apsižvalgymo nuėjome į tame pačiame pastate esančią kavinę pietų, kadangi tos dienos patiekalas buvo pats populiariausias Brazilijos nacionalinis valgis – Feijoada. Tai patiekalas iš jautienis ir kiaulienos troškinio, dešrelių, pupelių, ryžiu, maltų kukurūzų, įvairių salotų ir dar kelių dalykų. Tikrai skanu ir labai labai daug, šiek tiek pasigailėjome, kad ėmėme po patiekalą atskirai, o ne dalinomės vienu dviese.

Po to aplankėme San Paulo pagrindinį turgų, kur prekiaujama įvairiais maisto produktais – vaisiais, mėsa, žuvimi ir t.t. Kas įdomu, kad turguje kainos didesnės, nei perkant tiesiog gatvėje ar iš parduotuvių. Anot vietinių taip yra todėl, kad turguje viskas yra aukštesnės kokybės ir jie ten perka tik specialioms progoms. Ir iš tikrųjų, to paties patiekalo kaina turguje esančiam bare buvo gan ženkliai didesnė, nei pačiame centre, kur valgėme pietus.
Kitą dieną aplankėme Ibirapuera parką, kuris yra vienas iš didžiausių parkų pasaulyje ir yra lyginamas su tokiais parkais kaip Niujorko ar Tokijo. Parke yra net 10(!) muziejų, taigi be vaikčiojimo tvenkinių pakrantėmės, tikrai yra ką veikti. Mes aplankėme tik vieną muziejų – Afro-brazilų kultūros. Tikrai įdomus muziejus, pasakojantis Afrikos gyventojų atsiradimą (ne tokį linksmą) ir gyvenimą (šiek tiek linksmenį) Pietų Amerikoje. Pats parkas labai švarus ir tvarkingas, pilnas pikniko stalų, tai pat galima pamatyti bent keletą paukščių rūšių iš labai arti. Trumpai tariant, tikrai vertas skirti gerą pusdienį pasivaikčiojimui jame.

Paskutinę dieną San Paule skyrėme apsilankymui Botanikos sode, kuris yra dar vienas nuostabus parkas dideliame mieste. Susisiekimas su juo gan patogus autobusais, tačiau kadangi mums buvo arčiau metro stotis, nutarėme važiuoti juo ir šiek tiek paeiti nuo stoties. Pereiti teko gan „įdomų“ rajoną, kuris nebuvo taip vadinamas lušnynas, bet vietomis atrodė panašiai. Nesijautėme visiškai saugiai, bet buvome nustebinti vietinių gyventojų draugiškais patarimais, kur geriau kirsti greitkelį, kuris buvo paskutinė kliūtis link parko. Pats parkas tikrai gražus ir įdomus, kuriame be augalų galima sutikti įvairių gyvūnų, pvz matėme kelias bezdžiones, tačiau nepasisekė pamatyti tinginio, kuris atrodo moka labai gerai slėptis nuo žiurovų.
Tiek apie San Paulą, o už kelių dienų ispūdžiai iš Rio de Žaneiro, kuris mus pasitiko saule, šiluma ir nuostabiais paplūdimiais!