5 dienos Rio de Žaneire

Rio de Žaneirą pasiekėme naktiniu autobusu iš San Paulo. Kelionė truko 6 valandas, kurias visas ir išmiegojome. Autobusas buvo miegamasis (leito), kur kėdės išsitiesia beveik kaip lova ir iš tikro buvo labai patogios. Taigi miegamieji autobusai, bent jau Brazilijoje tikrai puikūs, žiūrėsime kaip kitose šalyse. Žmonės šneka, kad Argentinoje dar geriau.

Pirmas dvi naktis Rio de Žaneire apsistojome pas Jacob‘ą (pasinaudoję Couchsurfing‘u) – norvegą, kuris jau 14 metų gyvena Brazilijoje. Turi 8 metų berniuką, 19 metų vaikiną yra įsivaikinęs. Abu sūnūs yra tamsaus gymio, todėl šiek tiek keista gatvėje kartu su jais matyti blondiną tėtį. Jacob‘as pats pasakojo, kiek daug yra buvę nesusipratimų pvz. su policija, kuri kartais juodaodžius vertina labai kritiškai. Ši įdomi šeima gyvena šiek tiek tolėliau nuo Rio de Žaneiro centro, rajone kuris vadinasi Recreio dos Bandeirantes. Jų namai prie pat vandenyno ir kas labai gerai, kad tame rajone negalimi didesni nei 5 aukštų pastatai (Palyginus su Copacabana ar Ipanema, kur visi pastatai šalia paplūdimių yra daugiaaukščiai). Todėl vakarais ant paplūdimio nekrinta šešėlis ir galima ilgiau džiaugtis šilta braziliška saule.

Pirmąją dieną nuvažiavome į parką Tijuca, nuo kurio esančio apžvalgos taško, vadinamo Vista Chinese, atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Rio de Žaneirą, puikiai matosi ir Jėzaus statula. Tame pačiame parke aplankėme dar kelis taškus bei pabraidėme prie krioklio tekančiame lediniame vandenyje. Parke yra daug įvairių takų ir takelių, kuriais galima vaikščioti kelias dienas, jei ne savaites. Pats parkas įdomus tuo, kad pvz. kinų imigrantai jame augino arbatą.
Vakaras atnešė pirmus nemalonumus, kai Donatas išsimaudęs vandenyne užlipo ant kažko aštraus ir prasipjovė pirštą. Kadangi kraujas bėgo tikrai stipriai, tai nuėjome pas gelbėtojus, kurie kaip vėliau paaiškėjo neturėjo dezinfekcinio skysčio, tačiau bent priminė, kad kraujavimą galima sustabdyti koją iškėlus aukščiau negu širdis. O dezinfekcinio skysčio gavome netoliese esančioje paplūdimio kavinėje. Tikėjomės grįžti anksčiau ir pailsėti bei sutvarkyti žaizdą, tačiau Jakobas turėjo skubiai išvežti sūnų į ligoninę dėl astmos priepuolio ir grįžo tik 9 val. vakaro. Na bet po to užteko dar jėgų pažaisti lenktynes su Playstation. Užbėgant už akių, žaizda per beveik savaitę užgijo be jokių komplikacijų, gaila tik tiek, kad neišėjo paplaukioti su banglente tikrai gerame surfinimo taške.

Kitą dieną, sekmadienį, buvo motinos diena. Brazilijoje tai labai didelė šventė, svarba prilygstanti net Kalėdoms. O mes iš ryto pasivaikščiojom prie paplūdimio, kadangi Donatas dėl žaizdos nelabai norėjo maudytis. Po pietų nuėjome į vietinį parką, prie kurio esančioje kanalizacijoje gyvena krokodilai! Dar daugiau krokodilų, vėžlių ir net kapibarų matėme pačiame parke. Kas įdomu, kad krokodilai neatrodo visai agresyvūs, o net labiau bailūs, kai vėžliai lipa jiems per galvas ir stumia iš geresnių vietų baseine. Turėjome tą dieną aplankyti ir favelą, tačiau motinos dieną ten galėjo būti nelabai saugu, nes visi švenčia. Todėl po trumputės ekskursijos parke su šeimyna prie paplūdimio valgėme keptas šviežiai pagautas krevetes ir gėrėme Caipirinha. O vakare buvo dar daugiau kompiuterinių žaidimų.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Pirmadienį palikome Jacob‘o namus ir važiavome į Rio de Žaneiro centrą, kur apsistojome pas Katia (per Airbnb). Katia šiuo metu yra pensininkė, kuri anksčiau dirbo psichologe Rio de Žaneire ir Bostone. Gal šiek tiek paplaukus, bet labai įdomi moteriškė. Jos namai senoviniai, dideli, vien ką sako, kad liftas atsidaro tiesiai į jos butą. Bet svarbiausia, kad pro balkono langą atsiveria puiki panorama į Sugarloaf kalną. Įsikūrę pasivaikščiojome po centrą. Pamatėme labai įdomią Katedrą, nemažai bažnyčių, Teatro pastatą, Nacionalinį monumentą. Deja, vis dar neveikia tramvajus į Santa Teresa kalną, kuris buvo uždarytas 2011 metais po avarijos žuvus penkiems žmonėms. Nespėjo jo atidaryti Pasaulio Futbolo čempionatui, bet jeigu teisingai supratome darbuotojus, turėtų veikti jau kitą mėnesį, aišku, braziliškais standartais tai gali būti ir metai. Taigi į Rio de Žaneirą reikės kažkada sugrįžti.

Antrą dieną turėjome du tikslus: Sugarloaf kalną ir kitą kalną – ant kurio stovi Jėzaus statula. Pirmiausiai bandėme važiuoti į Kristaus kalną, tačiau po naktinės audros ant bėgių buvo nuvirtęs medis ir traukinukas turėjo vėl važiuoti po pietų. Todėl apsisukome ir nuvažiavome iki Sugarloaf. Vaizdai tiek nuo Sugarloaf tiek nuo žemiau esančios Urca kalvos tikrai puikūs. Mažos beždžionėles būna prie turistų ir laukia maisto. Nuo Kristaus kalno, kuris yra kur kas aukščiau, atsiveria dar kitoks vaizdas. Į jį užkilome prieš saulei leidžiantis, taigi turėjome galimybę pamatyti miesto šviesas sutemus. Kol laukėme, išgėrėme po Caipirinha, kadangi stiprus ir šaltas vėjas neleido ilgai būti lauke.

Paskutinę dieną Rio de Žaneire praleidome pasivaikščiodami po Ipanema ir Copacabana paplūdimius. Nors Copacabana paplūdimys kur kas žymesnis, bet gražesnis iš tikro yra Ipanema. Vandenyne buvo didžiulės bangos, tačiau buvo pilna drąsuolių vandenyje su banglentėmis. Pilna buvo ir žmonių stebinčių banglentininkus nuo kranto, iš tikrųjų neaišku, kur didesnis malonumas, pačiam čiuožti banga ar sėdėti ant kranto ir gurkšnojant puikią ir pigią Capirinha, stebėti tuos pačius banglentininkus.

Dar vienas savaitės įvykis – apsilankymas faveloje (braziliškame lušnyne). Net ir pačioje faveloje kontrastai – nuo visiškai vargingai atrodančių dalių iki neseniai prezidento pastatytų daugiaaukščių. Favelose dar ir dabar nereikia mokėti mokesčių už elektrą ar vandenį. Vaikai nemokamai eina į mokyklą, į kurias juos nuveža nemokamas autobusas. Susidarė toks įspūdis, kad vietiniai gyventojai už nieką nenori mokėti, tačiau nori, kad valdžia jiems pastatytų naujus namus, tvarkytų vandentiekį ir kita. Gidas, kuris pats gyvena faveloje sakė, kad jose nėra labai nesaugu, tik geriau nepapulti į susirėmimus tarp narkotikų gaujų ir policijos. Narkotikų prekeiviai nieko blogo nedaro turistams, nebent gali netyčia palaikyti policininku. Ir iš tikro, žmonės ten gyvenantys atrodė kaip normalūs žmonės, namai sustatyti belenkaip, bet tik todėl, kad ten niekas statybų nekontroliuoja. Daug kačių ir šunų, bet ir tie neatrodo labai liūdnai. Taigi nors turėjome ne kokį išankstinį nusistatymą, ir Jacob‘as buvo pasakojęs, kad ten geriau vieniems nevaikščioti, tačiau vietinis gidas sudarė kitokį įspūdį. Na bet tikriausiai ir Lietuvoje užsieniečiams nerekomenduotume eiti vieniems pvz. į Taborą ar Naujininkus.

Rio de Žaneiras paliko kur kas geresnį įspūdį nei San Paulas. Ieva net čia labiau norėtų pagyventi negu Kalifornijoje. Donatui Kalifornija vis tiek atrodo geriau, nes kaip sako, jam labiau patinka tvarka. Na ir Rio de Žaneire užsieniečiams labiau sudėtinga, pirmiausia reikėtų portugalų išmokti.

Kas labiausiai įsiminė:

  • Maža riba tarp saugu ir nesaugu. Šalia turtingųjų kvartalai ir favelos, tačiau iš esmės miestas tikrai saugus, jei tik neužsiimama kvailais dalykais, kaip ėjimas pirkti narkotikų į favelą.
  • Vietiniams kainos mažesnės net kokius 4-5 kartus. Jeigu esi baltasis – reiškiasi turtingas, vis dėlto tokių vietų mažėja, nes pasirodo yra įstatymas, kuris draudžia taikyti skirtingas kainas, nors visai neseniai tai buvo normalu.
  • Vietiniai autobusai. Visi vairuotojai galėtų dalyvauti F1 lenktynėse. Autobusų milijonai, maršrutų milijonai, bet visai greita ir patogu. Nors Google Maps pirmą dieną rodė, kad turėtume užtrukti 3 valandas 20 minučių, tačiau iš tikro buvo 1 valanda ir 20 minučių. Vietiniu transportu tikrai nenusivylėme, tai pat keletą kartų naudojomės ir metro, kuris tikrai geras ir patogus. Beje, metro yra atskiri vagonai moterims piko metu, apie ka Donatas sužinojo tik įlipęs į vieną iš jų.

Įdomiausios vietos:

  • Neturistinė kavinukė prie Katia namų, į kurią, atrodo, eina tik vietiniai ir tik vyrai. Nebrangu ir skanu.
  • Favela
  • Sugarloaf kalnas
  • Kristaus kalnas ir traukinukas į jį
  • Krokodilų parkas
  • Vista Chinese apžvalgos aikštelė
  • Barai paplūdimyje su puikiomis Caipirinh‘omis.
  • Ipanema banglentininkų taškas

Daugiau nuotraukų rasite čia!

San Paulas – didžiausias neturistinis miestas pasaulyje

Skrydis is Stambulo į San Paulą truko 12,5 valandos ir tai buvo ilgiausias skrydis mūsų gyvenime. San Paulas oro uostas pakankamai tvarkingas. Praėjus pasų patikrą, kuri buvo kur kas paprastesnė nei JAV, išsikvietėme Uber (laimei, kad buvo nemokamas wifi orouoste) ir pajudėjome į centrą. Uber pasirinkome dėl to, kad kaina yra panaši dviems žmonėms kaip ir važiavimo viešuoju transportu. Pvz, už Uber sumokėjome 98 realus, o autobusas + metro kiekvienam būtų kainavę po 50 realų. Nelabai pasitikėjome vietiniais brazilijos vairuotojais, tačiau Uber mus nuvežė tiesiai į reikiamą vietą be jokių apylankų. Beje realo kursas su doleriu ir kitomis valiutomis yra labai panašus kaip ir buvo lito, taigi gana lengva lyginti kainas su lietuviškomis.

Pirmoms nakvynėms naudojome Couchsurfing‘ą. Vicente, kuris gyvena Liberdade rajone, priėmė mus trims naktims. Jis turi savo advokatų kontorą tame pačiam pastate kaip ir keletą butų. Tame pačiame bute, kur gyvena jis, buvo jau apsistojusios olandė ir čilietė, taigi mums davė atskirą butuką, kuris buvo mažiukas, tačiau turėjo viską, ko mums reikėjo: du čiužinius ir dušą. Vicentė taip pat padėjo suplanuoti maršrutą San Paule, taip pat keletą kartų su juo nuėjome vakarienės. Vienas įdomus dalykas apie Liberdade rajoną yra tai, kad jis – japonų kvartalas San Paule. Pirmieji japonai čia įsikūrė prieš maždaug 100 metų ir iki šiol ten gyvena, nors dėl įvairių priežasčių jų populiacija mažėja. Čia galima rasti tradicinių japoniškų krautuvėlių, restoranų bei šiek tiek japoniškos atributikos gatvėse. Taigi pirmoji Couchsurfing‘o patirtis Pietų Amerikoje buvo tikrai nebloga ir įdomi.

Tik atskridus į San Paulą ir pasidėjus daiktus Vicentė pasiūlė nueiti į Couchsurfing‘o susitikimą-vakarėlį. Jis vyksta kiekvieną antradienį San Paulo naujamiestyje esančiame bare. Susirinko tikrai nemažai žmonių, tiek tų, kurie priima atvykėlius, tiek ir pačių turistų. Ten taip pat pirmą kartą paragavome deserto iš Acai (Google sako, kad lietuviškai verčiasi kaip aliejinės kopūstpalmės uogos) bei išgėrėme Caipirinhos. Vieniems brazilams paklausus iš kur esam ir pasakius, kad iš Lietuvos, jie iš karto prisiminė, kad matė, jog mūsų meras važinėja su tanku per mašinas pastatytas neleistinose vietose. Jie sakė, kad pavydi tokio mero ir norėtų tokį turėti San Paule. Taigi A. Zuoko PR‘as žinomas net ir Brazilijoje.

NUOTRAUKOS:

Daugiau nuotraukų rasite čia!

Kitą dieną, prieš einant pasivaikščiot po senamiestį, išsikeitėmė šiek tiek turėtų dolerių į realus kelionių agentūroje “Tunibra”. Jie turi atskirą keityklą, kurią, kiek matėm, saugojo kokie septyni apsauginiai lauke ir viduje. Vicente sakė, kad kursas joje geresnis, negu bet kuriame banke. Tai tikrai galime patvirtini ir rekomenduoti. Pvz, orouoste išsikeisti tikrai neapsimokėjo, nes siūlė tik 225 realus už 100 dolerių. Tuo tarpu “Tunibra” pinigų keitykloje gavome net 308 realus už 100 dolerių.

Išsikeitę pinigus pirmiausiai aplankėme katedrą, kuri nebuvo labai išpuošta viduje, tačiau languose buvo nemažai gražių ir didelių vitražų su šventaisiais. Aplink katedrą nėra labai saugu, pirmiausiai dėl to, kad šalia esančiame parke gyvena narkomanai tikėdamiesi, kad ten bus saugu, kadangi priešais jį yra teismo rūmai ir aplinkui daug policijos. Kitose vietose narkomanai negali ramiai gyventi, nes vietiniai brazilai jų labai nemėgsta ir dėl to gali būti net nužudyti. Vėliau praėjome pro pirmąjį San Paulo namą, kuris buvo pastatytas šešioliktame amžiuje ir labai panašus į ispanų misionierių pirmąsias gyvenamąsias vietas Kalifornijoje. Apsilankėme ir buvusiame Brazilijos Banko pastate, kuris šiuo metu yra paverstas į muziejų, tačiau apačioje yra išlikusios šarvuotos durys, už kurių laikydavo pinigus ir auksą. Kiekviename muziejaus aukšte yra eksponuojami skirtingų menininkų darbai, taip pat yra tokių dailininkų, kaip Pikaso ar Dali, paveikslų.

San Paulo senamiestyje yra nemažai apleistų aukštų pastatų (30-40 aukštų), kurie iš pradžių buvo normalūs gyvenamieji namai, tačiau po kurio laiko dėl įvairiausių priežasčių tapo aukščiausiais lūšnynais, kol kažkada vyriausybė išvarė gyventojus iš jų. Vis dėlto matant skalbinius džiūstančius ant langų atrodo, kad ten žmonės vis dar gyvena. Pakeliui į geležinkelio stotį taip pat matėsi nemažai panašių pastatų, kurie dar vis pilnai gyvenami, bet iš išorės jau gerokai aptrupėję. Tarp tokių pastatų išlenda vis koks naujas objektas, kaip pvz metro stotis, pastatyta furbolo čempionatui.

Prieš pietus užkilome į vieną iš aukščiausių pastatų San Paulo centre – Santander dangoraižį. Kas įdomu, kad bankas leidžia visiems norintiems nemokamai užkilti į viršų ir pasigrožėti miesto vaizdais iš terasos paskutiniame aukšte. Po apsižvalgymo nuėjome į tame pačiame pastate esančią kavinę pietų, kadangi tos dienos patiekalas buvo pats populiariausias Brazilijos nacionalinis valgis – Feijoada. Tai patiekalas iš jautienis ir kiaulienos troškinio, dešrelių, pupelių, ryžiu, maltų kukurūzų, įvairių salotų ir dar kelių dalykų. Tikrai skanu ir labai labai daug, šiek tiek pasigailėjome, kad ėmėme po patiekalą atskirai, o ne dalinomės vienu dviese.

Po to aplankėme San Paulo pagrindinį turgų, kur prekiaujama įvairiais maisto produktais – vaisiais, mėsa, žuvimi ir t.t. Kas įdomu, kad turguje kainos didesnės, nei perkant tiesiog gatvėje ar iš parduotuvių. Anot vietinių taip yra todėl, kad turguje viskas yra aukštesnės kokybės ir jie ten perka tik specialioms progoms. Ir iš tikrųjų, to paties patiekalo kaina turguje esančiam bare buvo gan ženkliai didesnė, nei pačiame centre, kur valgėme pietus.
Kitą dieną aplankėme Ibirapuera parką, kuris yra vienas iš didžiausių parkų pasaulyje ir yra lyginamas su tokiais parkais kaip Niujorko ar Tokijo. Parke yra net 10(!) muziejų, taigi be vaikčiojimo tvenkinių pakrantėmės, tikrai yra ką veikti. Mes aplankėme tik vieną muziejų – Afro-brazilų kultūros. Tikrai įdomus muziejus, pasakojantis Afrikos gyventojų atsiradimą (ne tokį linksmą) ir gyvenimą (šiek tiek linksmenį) Pietų Amerikoje. Pats parkas labai švarus ir tvarkingas, pilnas pikniko stalų, tai pat galima pamatyti bent keletą paukščių rūšių iš labai arti. Trumpai tariant, tikrai vertas skirti gerą pusdienį pasivaikčiojimui jame.

Paskutinę dieną San Paule skyrėme apsilankymui Botanikos sode, kuris yra dar vienas nuostabus parkas dideliame mieste. Susisiekimas su juo gan patogus autobusais, tačiau kadangi mums buvo arčiau metro stotis, nutarėme važiuoti juo ir šiek tiek paeiti nuo stoties. Pereiti teko gan „įdomų“ rajoną, kuris nebuvo taip vadinamas lušnynas, bet vietomis atrodė panašiai. Nesijautėme visiškai saugiai, bet buvome nustebinti vietinių gyventojų draugiškais patarimais, kur geriau kirsti greitkelį, kuris buvo paskutinė kliūtis link parko. Pats parkas tikrai gražus ir įdomus, kuriame be augalų galima sutikti įvairių gyvūnų, pvz matėme kelias bezdžiones, tačiau nepasisekė pamatyti tinginio, kuris atrodo moka labai gerai slėptis nuo žiurovų.
Tiek apie San Paulą, o už kelių dienų ispūdžiai iš Rio de Žaneiro, kuris mus pasitiko saule, šiluma ir nuostabiais paplūdimiais!

Naktis Stambule

Tikejomės, kad laiko turėsime šiek tiek daugiau, tačiau kaip visada atsiranda neplanuotų dalykų. Pirmiausia, vėlavo valandą skrydis, taigi Stambule buvome tik pusę septynių. Atskridus šiek tiek užtruko, kol radome Turkish Airlines viešbučių aptarnavimo punktą. Ten viskas vyko pakankamai sklandžiai: paėme bilietus, o po kurio laiko surinkę žmonių grupę nuvežė į viešbutį. Continue Reading

Pasiruošimas kelionei (4): skiepai, draudimas, vizos

Skiepai Darėmės standartinius skiepus: 1. Hepatitas A + B. Donatas turėjo šiuos skiepus nuo kelionės į Indiją, o Ieva dabar pasidarė pagreitintą Hepatito B variantą ir beveik užbaigė Hepatito A (paskutinis skiepas už metų, bet apsauga šiuos metus vistiek veikia). Šie skiepai brangiausi, tačiau ir liga viena iš pavojingiausių. 2. Continue Reading

Gyvenimas Kalifornijoje

Kalifornijoje praleidome devynis šaunius mėnesius. Buvo labai smagu vėl dirbti mažame ofise arba kitaip tariant, vėl kažką pradėti nuo nulio. Kai atvykome į Los Andželą, Adform ofise dirbo tik vienas žmogus, o šiuo metu jau yra du ofisai (Niujorke ir Los Andžele) su keliolika žmonių. Kitas nuotabus dalykas – tai klimatas. Beveik kiekviena diena saulėta, niekada nėra nei labai šalta, nei per karšta. Daugiausiai buvo ~35 laipsnius vasarą, o mažiausiai ~17 (dienos metu) žiemą. Naktį truputėlį šalčiau (10-12 laipsnių), betgi čia žiemos metu. Paprastai žiemą būną maždaug 20-23 laipsniai. Lyja kelioliką kartų per metus, daugiausiai žiemos metu. Pavyzdžiui, nuo gegužės mėnesio pirmą kartą stipriau palijo tiktai spalį.

Kadangi neturėjome daug laiko, bandėme kuo daugiau pamatyti tiek savaitgaliais, tiek naudodami trumpas atostogas. Žiūrint atgal, atrodo, kad pamatėme tikrai nemažai: Los Andželas, Santa Monika, Holivudas, Didysis Kanjonas, Katalinos sala, Point Dume iškyšulys, San Franciskas, San Diegas, Las Vegasas, Niujorkas, Mirties slėnis, Maui sala Havajuose, Sekvojų miškai, Mammoth mountain ir Big Bear slidinėjimo kurortai ir t.t.

Šiek tiek nuotraukų rasite čia.

Pasiruošimas kelionei (3): nakvynės vietos ir transportas

Nakvynės vietos Nusprendus, jog su palapine nekeliausim, reikėjo ieškoti kitų pigesnių variantų. Pirmiausia stengsimės kiek galima daugiau išnaudoti Couchsurfing‘ą, nes tai leidžia ne tik sutaupyti šiek tiek biudžeto, bet daug svarbiau – susipažinti su vietiniais žmonėmis, gauti vietinių patarimų ir rekomendacijų. Nors kai kurie draugai sakė, kad ne visada paprasta sulaukti Continue Reading

Pasiruošimas kelionei (2): daiktų sąrašas

Mums padėjo tai, kad pagrindinius reikalingus daiktus galėjome įsigyti JAV, kurių tikriausiai nebūtume radę Lietuvoje. Svarbiausias dalykas žinoma yra kuprinė, į kurią viską ir reikėtų sutalpinti. Donatas nusprendė naudoti tą pačią su kuria keliavo po Indiją, o Ieva bandė surasti idealią kelioninę kuprinę. Deja, kaip paaiškėjo idealių nebūna (gal reiks Continue Reading

Pasiruošimas kelionei (1): maršruto planavimas

Nors apie kelionę pradėjome galvoti jau prieš keletą metų, pagrindinis pasiruošimas prasidėjo mažiau nei prieš metus. Pagrindiniai dalykai kuriais reikėjo pasirūpinti: Maršrutas, kuris leistų pamatyti skirtingas vietas, tačiau nebūtų per daug perkrautas. Daiktų sąrašas bei patys daiktai. Nakvynė vietos Transporto priemonės Skiepai, draudimas, vizos Pinigai Maršrutas Kelionės maršrutas keitėsi ne Continue Reading

Netikėtas „British Airways“ siuprizas

Niekada nedėjau daug vilčių į avialinijų lojalumo programas, tačiau ieškant skrydžio per Ramųjį vandenyną laukė netikėtas „British Airways siurprizas“. Taigi kas nutiko? Ieškojome geriausio būdo kirsti Ramųjį vandenyną ir pasirodė, kad vieninteliai tiesioginiai skrydžiai į Naująją Zelandiją ar Australiją yra tik iš Santjago Čilėje. Kaina į vieną pusę – 1100$ Continue Reading